|
Nepasiruošę epochos iššūkiams (1)
2013-02-15 15:40 Liudvika Pociūnienė | Alfa.lt
Liudvika Pociūnienė (Tomo Vinicko nuotr., Alfa.lt)
A+ A–
Deja, turime tai pripažinti. Kaip ir tai, kad prieš du dešimtmečius iškovota laisve naudojamės kartais itin nevykusiai.
Jau, regis, gerokai pabodo ta gėjų tema, tačiau visos peripetijos apie tik vasarą rengiamą gėjų paradą, matyt, neleis jos užmiršti – taigi, teks kalbėtis, diskutuoti, viešumoje ir privačiai. Todėl turbūt verta pakalbėti apie diskusijų kokybę.
Pirmiausia už ją atsako žurnalistas, vedantis laidą ir kviečiantis pašnekovus. Nuo jo priklauso, ar skirtingoms nuomonėms atstovaujantys asmenys bus parinkti adekvačiai, ar jiems pateikti klausimai bus tiksliai artikuliuoti ir išryškins problemos esmę, ar bus dirbtinai kuriama konflikto atmosfera, ir po laidos liks tiktai dar daugiau sumaišties...
Daug kas priklauso ir nuo pačių diskutuojančiųjų pasirengimo kalbėtis iš esmės ir apie rūpimą reikalą, solidžiai argumentuojant, o ne smulkiai kandžiojantis, kabinėjantis prie asmeniškų oponento savybių.
Iš tiesų apie tai parašyti paskatino atsitiktinumas - netyčia vietoj HISTORY kanalo įsijungiau LRT, kur buvo transliuojama A.Tapino laida „Tautos aikštė“.
Na, gėjai ir jų gynėjai beveik niekuo nenustebino. Bet tikrai nuvylė jų oponentai – Agnė Bilotaitė ir Gintaras Songaila. Tai turbūt klasikinis pavyzdys, kaip užleidžiamos principinės pozicijos. Ir ne iš piktos valios, o todėl, kad tema traktuojama paviršutiniškai.
Laidos kulminacija turbūt ir buvo tas momentas, kai Aušrinė Marija Povilionienė nesavu balsu pradėjo rėkti: „Jūs negerbiate ir nemylite žmogaus!” Man asmeniškai buvo netikėta, kad ši savo šaltumu sniego karalienę primenanti moteris pratrūko būtent tokiais žodžiais ir būtent iš tų pozicijų, kurios su meile ir pagarba mažiausiai ką turi bendra. Šie argumentai būtų buvę daug labiau prie veido tradicinės šeimos šalininkams, tačiau kažkodėl nieko apie tai iš jų neišgirdome.
Aušrinės Marijos oponentai nesureagavo ir tada, kai ji jau visiškai atvirai prasišnekėjo išpažįstanti genderizmą: girdi, nereikia bijoti, kad žmonija dėl homoseksualizmo plitimo išnyks. Vaikų, esą, galima priauginti ir mėgintuvėliuose.
Vienos iš genderizmo pradininkių Ursulos Hircsh, radikalios feministės, išsakyta mintis skamba taip: „kol žmogiškos būtybės atsiranda ne mėgintuvėliuose, kol į pasaulį jas turi atvesti moterys, tol moterys liks priklausomos nuo vyrų...“
Tai tik vienas genderizmo aspektas, bet verta prie jo apsistoti, prieš aptariant gernderizmą apskritai. Dirbtinis apvaisinimas kaip išeitis bevaikėms šeimoms, norinčioms turėti vaikų, tarsi ir neatrodo blogai, jei nesigiliname į „technines“ detales, o dvasiniams neaiškumams neteikiame reikšmės. Tiesa, daugelyje šalių jau uždraustas kaip nežmoniškas tas dirbtinio apvaisinimo metodas, kurio metu sunaikinami visi „nereikalingi“ embrionai, turintys tokias pat gyvo kūdikio savybes, kaip ir tas laimingasis, kuris išrenkamas gyventi. Draudžiama ir eksperimentuoti su žmogaus embrionais. Tačiau visada yra tas nedidelis procentas specialistų ir jų klientų, kurie nesibodi peržengti tokius draudimus. Fantastinės literatūros ir kinematografo piešiami tokių piktnaudžiavimų ir jų pasekmių vaizdiniai , deja, jau nebe fantazijos vaisius. Mokslo atradimai realiai atveria ne tik šviesias, bet ir kraupias perspektyvas - niekas negali garantuoti, kad kokiam sutrikusios dvasios maniakui, disponuojančiam labai dideliais pinigais, nekils mintis išsiauginti būrį tobulų donorų, kurie iki pareikalavimo būtų laikomi kokioje nors privačioje saloje, toli nuo judrių jūrinių maršrutų. Kas gali garantuoti, kad tokie šeimos ir meilės apsaugos netekę mėgintuvėliniai vaikai kokioje nors visai nedemokratinėje ir žmogaus teisėms abejingoje šalyje nebus pradėti slapta masiškai auginti tam, kad taptų pigia darbo jėga, maitinama perdirbtais savo likimo brolių nužudytais kūnais. O ką kalbėti apie viešumoje jau sklandančias tų pačių gėjų svajones apie idealių genetiškai „patobulintų“ berniukų kolonijas, kur juos auklėtų gėjai auklėtojai. Geriau neklauskite, kam...
Patikėkit, aš tikrai labai norėčiau, kad visa tai liktų tik siaubo fantastika ir nieko daugiau. Tačiau GENDER studijų programos, įgyvendinamos daugelyje pasaulio universitetų, tokią perspektyvą daro vis realesnę.
Gal kas mano, kad genderizmo pavadinimas susijęs su anglų kalbos žodžiu, reiškiančiu lytį. Tuomet reikia patikslinti – iš tiesų tai užšifruotas naujojo amžiaus globalistinių vertybių sąrašas:
Growth – augimas
Exelence – tobulumas
Nurturing – ugdymas
Dedication – atsidavimas
Equality – lygybė
Respect – pagarba
Simptomatiška, kad meilės šiame sąraše nėra, o ir kiti žodžiai ko gero genderizmo išpažinėjams reiškia nevisai tą patį, kaip mums, nepašvęstiesiems naivuoliams.
Galima, pavyzdžiui, visiškai pagrįstai įtarti, kad po žodžiu „augimas“ slepiasi nevaržoma ekonominė plėtra, nors įvairių sričių specialistai įspėja tokios plėtros šalininkus, kad ateina laikas, kai savanoriškai apriboti vartojimą ir gamybą taps gyvybiškai būtina.
Žodis „tobulumas“ čia veikiausiai susijęs su technika ir komunikacijomis, geriausiu atveju – su meistriškumu, bet tikrai jau ne su dvasinėmis kategorijomis. Daug pasako ir kito genderizmo pagrindėjo H.J.Miulerio teiginys: „Kai žmogus pradės pats manipuliuoti savo evoliucija, didžiausi žmonijos protai ištobulins tikslią genetiką ir sukurs Dievui lygią būtybę...“ . Žodžiu, Frankenšteino istorijos kažkam dar negana...
„Ugdymas“ turėtų būti dešifruojamas kaip žmogiškųjų resursų tai pačiai plėtrai rengimas, blogesniu atveju – neprognozuojamos individo laisvės, pagrįstos žmogiškuoju orumu, slopinimas.
„Atsidavimas“ taip pat suprantamas kaip ištikimybė pirmiausia ekonominiam dariniui – korporacijai, įmonei – ir šis atsidavimas statomas aukščiau už ištikimybę bendražmogiškoms vertybėms, jeigu jos pasipainiotų plėtros kelyje...
Kas turima omeny po žodžiu „lygybė“, geriausiai iliustruoja to paties 1946 m. Nobelio premijos laureato Hermano J. Miulerio, kurio darbais remiasi ir šiuolaikinis genderizmas, citata: „Šeimos panaikinimas ves prie pasaulinės visų kultūrų, tautų ir rasių vienybės...“ iš tikrųjų tai reiškia ne ką kita, kaip visišką niveliaciją ir visų identitetų naikinimą. Ne lygybę, o vienodumą.
Ką reiškia „pagarba“ šiame sąraše reikėtų dar pasiaiškinti. Akivaizdus genderizmo priešiškumas aukštesniosioms vertybėms leistų spėti, kad tikriausiai ne apie jas čia kalba. Kad netuščiažodžiaučiau, priminsiu tik vieną genderizmo ideologijos pagrindėjo Julian Huxley pasisakymą: „Darvinas arba Dievas, nes pasaulis ir žmogaus smegenys abiejų sutalpinti negali. Turime atmesti klaidingą prielaidą, kad egzistuoja tokie dalykai, kaip tiesa ar dorybė.“
Ne veltui žymus Rusijos disidentas, jau daugelį metų gyvenantis Vakaruose, Vladimiras Bukovskis, genderizmą laiko žymiai pavojingesniu už komunizmą, kuris tik vertė melą vadinti tiesa. Tiesos ir dorybės nėra, taigi... Pratęskite kaip kam labiau patinka.
O, jeigu rimtai, Genderizmo ideologija faktiškai pagrindžia naujas žmogaus pavergimo formas. Jose niekas tarsi nesukausto grandinėmis, neaptveria spygliuota viela, bet žmogus nė nepajunta, kaip tampa statistiniu „žmogiškųjų resursų“ vienetu, turinčiu tik dvi lygiai blogas alternatyvas – leistis manipuliuojamam arba manipuliuoti kitais žmonėmis pačiam. Aukštesnėms vertybėms ištikimas žmogus yra rimta kliūtis tokio scenarijaus įgyvendinimui – iš dalies tuo galima paaiškinti ir faktą, kad krikščioniškieji žmogaus teisių pagrindai liko neįvardinti Europos konstitucijoje (nors sunku būtų nurodyti kokius nors kitus, tvirtesnius šiuolaikinių žmogaus teisių pagrindus).
Gal ir neateis toks laikas, kai reikės sėsti į kalėjimą dėl to, kad vaikai gimtų iš meilės ir augtų normaliose šeimose, bet ką gali žinoti... Disidentų, savo laiku kalėjusių lageriuose už tai, kad gynė žmogaus teises, nuojauta sako, kad tuos brangius dalykus šiandien jau reikia ginti.
Todėl tikrai apmaudu, kad šio ganėtinai rimto iššūkio akivaizdoje pasirodom nepasiruošę net rimtesnei diskusijai apie tokį atvirą priešiškumo provokavimą, kaip gėjų paradas.
Užtektų priminti vieną būdingą citatą iš gėjų manifesto ( nuoširdžiai norėčiau išgirsti, kaip ją pakomentuotų mūsų Tolerantiško jaunimo organizacijos atstovai):
„Šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto židinys, todėl ji bus likviduota. Šeima tik slopina vaizduotę ir varžo laisvą valią, todėl ji turi būti pašalinta.“
Galima suprasti, kad nuolat su depresija kovojantys žmonės taip bando perkelti savo vidinę sumaištį į išorinį pasaulį ir pabėgti nuo tikrųjų problemų.
Žinomas meno kritikas, eseistas ir neslepiantis savo homoseksualumo žmogus Andrew Solomon labai sąžiningai yra aprašęs tas nepavydėtinas depresines būsenas, į kurias stumia savo nevisavertiškumo išgyvenimas. Ir kaip ironiškai skamba žodis „gay“, kurio pagrindinė reikšmė kadaise buvo „linksmas“, o dabar tai sakoma apie žmones, nuolat persekiojamus liūdesio. Teisybės dėlei reikia priminti, kad ne visi homoseksualūs asmenys praktikuoja sodomiją, ir vienas – kitas atranda, kad gelbėtis nuo depresijos galima tiesiog pakylant virš savo seksualumo.
Tą patį gėjams siūlo neabejingos krikščionių bendruomenės Europoje, kuriančios specialias pagalbos grupes. Neapsiribodamos tuo, kad krikščioniškoji tradicija sodomiją nedviprasmiškai laiko nuodėme, jos kviečia homoseksualius asmenis labiau susitelkti į kūrybinį asmenybės skleidimąsi, aukštesniųjų prigimties galių panaudojimą artimo labui. Ir toks kompensacinis metodas veikia. Panašiai, kaip regėjimo netekęs žmogus kompensuoja savo negalią aštresne klausa ar lytėjimu...
Pernai gruodį amerikiečių mokslininkai paskelbė ieškoję ir neaptikę taip vadinamo „gay gene“. (homoseksualumo geno). Apie tokią tyrimų išvadą visuomenė buvo informuota labai taktiškai ir atsargiai – ši naujiena tik reiškianti, kad homoseksualumo priežastys galinčios būti epigenetinės, kai požymiai, susiję su lytinių hormonų poveikiu, neišsitrina, kaip normaliai nutinka dauguma atvejų, o būna perduodami tėvo ar motinos priešingos lyties palikuoniui. Liaudiškai šnekant, tai – gamtos klaida (tepataiso mane specialistai, jei netiksliai supratau minėtą mokslininkų žinią), o „normalaus“ homoseksualumo geno nerasta? Tyrinėtojai taip pat neatmeta galimybės, kad nauji tyrimai, atlikti kitais metodais, gali šią išvadą ir paneigti. Tačiau šiuo metu grynai genetinės homoseksualumo priežastys lieka nepatvirtintos, tad iš trijų, dažniausiai įvardijamų, lieka dvi – hormoniniai sutrikimai ir aplinkos poveikis .
Būsimose diskusijose kas nors gal primins homoseksualumo „tradicijas“ senovės Graikijoje ar Romoje. Tokiu atveju teisėtas klausimas iš kitos pusės – kur dabar tos kadaise galingos civilizacijos? Ar nebuvo homoseksualumo ir sodomijos plitimas tų civilizacijų žlugimo ženklas? Priešybių traukos įtampa palaiko visuomenės sąrangos harmoniją, „kosmosą“ senovine to žodžio prasme, o kai tos įtampos nelieka, viskas nugrimsta į chaosą. Dar senesnė Sodomos ir Homoros miestų išnykimo istorija kaitina civilizacijų raidos tyrinėtojų vaizduotę iki šiol.
Šiaip ar taip, manau, kad mums tikrai nereikia per daug rūpintis gėjų paradais. Jei ne skinhedai, tų paradų apskritai niekas nepastebėtų. Daugelis žmonių Lietuvoje žiūri į seksualines mažumas labai supratingai, netgi su atjauta ir būtent todėl nepritaria tokiam priešiškumo provokavimui, kuriuo užsiima nenustygstantis savanaudžių gender - aktyvistų būrelis, kuriam visiškai nerūpi, kaip dėl to jaučiasi vidinės kultūros nepraradę netradicinės orientacijos žmonės.
/Liudvika Pociūnienė/
Skaitykite daugiau: Nepasiruošę epochos iššūkiams - Naujienų portalas | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/15080651/Nepasiruose.epochos.issukiams=2013-02-15_15-40#ixzz2Kz8Ft9PW
|
