Tai pats kvailiausias klausimas kokį tik galima sugalvoti!

Kartu su visuomenės atsiradimu ir jos vystymusi, ypač su gamybinių santykių vystymusi, žmogus susirūpino ateities klausimu. Klausimu kas laukia jo po mirties. Suprantama, kad ateitis, tiek artima, tiek tolima, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip gyveni šiandien. O kaip gyventi šiandien, kad neturėtum problemų ateityje, nelabai suprantama. Netgi visai nesuprantama. Kad teisingai gyventi dabar, būtina žinoti kokia ateitis žmonių laukia.

 Bet „nukeliauti“ iš dabarties į ateitį visiškai neįmanoma be supratimo iš kur mes atsiradome. Tai yra negalima suprasti kur mes einam nesuvokiant iš kur atėjome. Reikia žinoti kas buvo pradžioje. Žmogus nuo pat sociumo atsiradimo momento turi tris tarpusavyje labai susijusius „amžinus“ klausimus:

 1.Kas buvo pradžioje?

 2.Koks yra „teisingas“ gyvenimas?

 3.Ar yra gyvenimas po mirties?

 Į pirmą klausimą mokslas atsako konkrečiai – pradžioje buvo Didysis sprogimas. Nuo jo viskas pradėjo būti. Anksčiau buvo tik supermažas ir supertankus taško dydžio materijos gabaliukas. Kai jis susprogo, tai ir susidarė Visata.

 Šiek tiek paanalizuokime šį tokį žymų įvykį. Kadangi tuo metu nebuvo nieko, tai visų pirma nebuvo ir erdvės. Taigi žodžių „supermažas“, „gabaliukas“, „taškas“ vartoti negalima, nes šie dydžiai nusako matmenis, kurių, jei nėra erdvės, taip pat nėra. Žodžio „supertankus“ irgi negalima naudoti, nes tankis – tai medžiagos kiekis tūrio vienete, o jei tūrio nėra, tai nėra ir tankio.

Žodžio „Didysis“ ir negalima naudoti, nes tai matmuo. Ir pagaliau sprogimas vyko erdvėje, kurios ... nėra. Reiškia ir sprogimo nėra.

Taigi, mokslininkai turėjo teisę pareikšti tik tai, kad pradžioje buvo žodis (arba logos, arba pavadinimas, ženklas, simbolis). Ir tas žodis tai – „įvykis“. Ir viskas! Apie šį įvykį neįmanoma papasakoti netgi panaudojant visus žmogui žinomus žodžius. Nebus jokios logikos! Šio žodžio iššifravimas pareikalaus naujo ir visai nepažinto pasaulio su nepažįstama materija, su naujais jutimo organais, su naujais žodžiais. Taigi negalima teigti, jog: „Pradžioje nieko nebuvo, išskyrus..., o po to įvyko sprogimas...“ Nemokšiška tai, ir ne moksliška!

Jei aukštesnės būtybės sumanytų papasakoti mums kas buvo pradžioje, tai jos susidurtų dar su didesniais sunkumais, nei mūsų mokslininkai. Kietasis kūnas sudaro tik labai mažą visatos materijos dalį. Praktiškai visa materija yra nematoma žmogui, neprieinama jo jutimo organams ir techninėms priemonėms. Be to, visi vieningos visatos materijos rūšys nuolat kinta, teka iš vienos į kitą ir šis procesas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Absoliutiems, neribojamiems jutimo organams visatos kitime nėra nei pradžios, nei galo. Tai amžinas procesas. Tik tuomet, kai turime tik keletą ir dar nelabai tobulų jutimo organų, mes jų pagalba sau susiformuojame visatos pradžias ir pabaigas, kitaip sakant, mūsų jutimo organų ribotumo analogijos ieškome visatoje.

 Bet kuri protinga būtybė, matoma ar nematoma, nori ar nenori  pradžia pavadins tą „kraštutinį“ objektą, vietą ar įvykį, kurį „pasiekti“ sugebėjo jo tyrinėjimų veikla ar fantazija. Kalbos apie kažkokią pradžią, kurios žmogus negali suvokti savo jutimo organais, yra beprasmės.

 Kūdikio pasaulio pradžia – mamos krūtinė. Alkoholikui – degtinė. Ateistui – tai, ką pateikia mokslas. Tikinčiam krikščioniui – Dievas, panašus į žmogų. Asmenybės ir visuomenės vystymosi procese, pradžia nuolat keičia savo „geografiją“ ir savo „parametrus“.

Todėl logiškiausia bus jei tai, kas buvo pradžioje pavadinsime bendru visiems laikams ir žmonėms žodžiu „dievas“.

Dievas (tai, kas buvo pradžioje) yra kiekviename žmoguje, visuomenėje, civilizacijoje. Ir pirmiausia tame, kuris garsiausiai rėkia, jog Dievo nėra! Ateizmas ir yra jo Dievas!

Dievas – tai žodis, kuriuo žymime tai, kas buvo pradžioje ir jis (ji, jie) yra nepriklausomai nuo nieko kito, objektyvaus ar subjektyvaus.

Dievas yra kiekviename žmoguje nepriklausomai nuo to, ar yra pomirtinis gyvenimas, nepriklausomai nuo to tiki tas žmogus į ką nors ar netiki. Sielos nemirtingumas ar mirtingumas - tai jau visai atskiras klausimas, kuris yra pagrindinė informacija žmogui „iš ten“, visų religijų pagrindas.