Aukšto dorovingumo doktrina

Ši Doktrina išreiškia požiūrį į visuomenės dabartinės būklės priežastis, nustato pagrindinius vertybinius orientyrus, pateikia pamatinių sąvokų apibrėžimus, siūlo išeitis iš ideologinės krizės.

Doktrinoje yra suformuluota aukšto dorovingumo visuomenės ideologijos koncepcija, kuri gali pasitarnauti kaip pagrindas:

          - formuojant valstybinę politiką;

          - tobulinant teisinę sritį;

          - ruošiant tikslines programas dorovingumo kėlimo srityje.

I. Visuomenės dabartinės būklės priežastys.

Šiuolaikinė visuomenė yra globalioje krizėje. Tai pasireiškia visose srityse: politinėje, ekonominėje, žemės ūkio srityje, sveikatos apsaugos, šeimos, žmonių santykių ir kitose. Bet kurios krizės pirmaeile priežastimi yra tiek kiekvieno visuomenės nario, imant atskirai, tiek ir visos visuomenės bendrai, dorovingumo mažėjimas arba praradimas.

Be to, dorovinis aspektas yra praktiškai visų šalių Konstitucijų sudėtyje, doroviniai pagrindai randami kiekviename filosofiniame mokyme, kiekvienoje iš pagrindinių pasaulio religijų. Tačiau tarp „teorijos“ ir „praktikos“ yra didžiulė praraja.

Kokios priežastys tai nulemia? Mes įžvelgiame: elementarių žinių apie visatos Įstatymus trūkumą ir kaip pasekmę nemokšiškumo, bei bazinių sampratų, esančių bet kurios evoliucionuojančios visuomenės pagrindu, pakeitimą įvairiais pakaitalais.

Šiuolaikinė visuomenė ne tiek evoliucionuoja (atskirose srityse), kiek degraduoja visumoje. Tai vartotojiškoji visuomenė, kurioje išpučiami besaikiai norai, esantys daugiausia materialinių gėrybių sferoje, ir malonumų troškimas. Pagrindiniu žmonių prioritetu tampa pasipelnymas, o elementarios sąvokos traktuojamos priešinga prasme.

Pagrindinių sąvokų supratimo palyginimas vartotojiškoje visuomenėje ir aukšto dorovingumo visuomenėje, padės pamatyti išeitį iš globalios pasaulinės krizės, kuri apėmė visas pasaulio šalis.

II.Pagrindinės sąvokos, egzistuojančios vartotojiškoje visuomenėje

ir aukšto dorovingumo visuomenėje.

Sąvoka - „Dievas“.

Vartotojiškoje visuomenėje ši sąvoka nustoja būti suvokiama kaip absoliučių vertybių, kurios nulemia visą žmogaus gyvenimą, šaltinis. Vietoje to peršamas fetišizmas - religinis materialinių vertybių garbinimas, vyrauja pinigų kultas. "Fast-food" psichologija išryškėja ir tikėjimo klausimuose. Dažnai Dievo garbinimas yra tik formalus ir susijęs tik su ritualų laikymusi, nesuvokiant jų prasmės.

Objektyviai Dievas – tai Aukščiausiasis Įstatymas, kuris valdo Visatą. Viskas paklūsta šiam Įstatymui. Jo laikymasis leidžia individui vystytis dvasiniame ir doroviniame plane.

Dievo egzistavimo klausimas palaipsniui pereina iš religinių-filosofinių svarstymų į mokslinių tyrimų sritį.

Pasaulyje egzistuoja didelis kiekis fundamentalių fizikinių konstantų (gravitacija, elektromagnetinė jėga, branduolinė sąveika, Žemės spindulio santykis su atstumu iki Saulės ir kitų). Matematikų, fizikų ir astrofizikų iš įvairių pasaulio šalių – V.A. Nikitino, S. Vainbergo, R. Brojerio, F. Daisono, D. Polkinchorno, D. Barrou, F. Triplerio, D. Džino ir kitų - tyrimų rezultatai liudija, kad menkiausi kurios nors iš jų pakitimai, sukeltų Visatos griūtį. Moksliniai tyrimai šioje srityje leido mokslininkams padaryti išvadą apie Viršintelekto, valdančio Visatą, egzistavimą.

Vienas žymiausių XX amžiaus fizikų Artur Kompton, Nobelio premijos laureatas, sakė: „Tikėjimas prasideda nuo žinojimo, kad Aukščiausiasis Protas sukūrė Visatą ir žmogų. Man nesunku tuo tikėti, nes plano buvimo faktas, taigi ir Proto – nenuginčijamas. Tvarka Visatoje, kuri atsiskleidžia prieš mūsų akis, pati liudija apie paties didingausio ir pakylėtojo teiginio: „Visa ko pradžioje – Dievas“ tikrumą.

Panašius tvirtinimus skirtingu laiku skelbė: Albertas Einšteinas, Maksas Plankas, Čarlzas Darvinas, K. Flammarion, N.I. Pirogov, Žiul S. Diušezn, F. Krik, A.D. Sacharov, P.P. Gariajev ir daugelis kitų pasaulio mokslininkų.

Sąvoka - „Fizinis pasaulis“.

Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja nuostata apie tai, kad yra tik fizinis pasaulis, kurį galima pamatyti, paliesti, ištirti, suskaidžius į sudedamąsias dalis, todėl visa veikla apsiriboja šiuo pasauliu.

Tačiau mokslininkai įrodė, kad fizikinis pasaulis – tai tik „virš vandens kyšanti ledkalnio viršūnėlė“. Nobelio premijos laureatas, italų fizikas K. Rubbija, tvirtina, kad matoma materija sudaro vos vieną milijardinę visos Visatos dalį.

Visata žymiai platesnė ir mokslininkai pateikia įrodymus, patvirtinančius naujus gyvybės egzistavimo lygmenis joje. Rusų mokslininko S.V. Zenino atrasta materijos informacinė-fazinė būsena, anglų fiziko D. Bomo vystoma Visatos holografiškumo teorija, rusų mokslininkų G.I. Šipovo ir A.E. Akimovo atradimai fizikinio vakuumo ir torsioninių laukų teorijos srityje, liudija apie Visatos daugialygmeniškumą ir išmintingo valdymo egzistavimą.

Sąvoka - „Žmogus“.

Vartotojiškoje visuomenėje į žmogų žiūrima, kaip į materialaus pasaulio dalį. Jis turi „pradžią“ (gimimą) ir „pabaigą“ (mirtį) – lygiai taip pat, kaip bet kuris fizikinio pasaulio daiktas ar procesas turi savo atsiradimą ir sunaikinimą. Kadangi, daugumos įsivaizdavimu, žmogus gyvena vieną kartą, tai savo vienintelį gyvenimą reikia nugyventi, besitenkinant visomis jo gėrybėmis. Per vieną gyvenimą neįmanoma tapti tobulu, todėl nėra reikalo siekti aukšto dorovingumo, kuris numato vidinius apribojimus ir savidiscipliną.

Tačiau, jeigu atsižvelgti į tai, kad Visata – tai sudėtingiausia įvairių būties planų egzistavimo daugialygmenė sistema, tai, toks sudėtingas gyvas organizmas kaip žmogus, taip pat yra daugiamatis. K.G. Korotkovo parengtos kompiuterinės GDV metodo technologijos, pagrįstos Kirliano efektu, akivaizdžiai įrodo, kad žmogus turi energetinę dedamąją – biolauką, kuris atspindi jo mintis ir jausmus.

Žmogus, be savo mirtingosios dalies, turi ir nemirtingąją dalį, kuri evoliucionuoja daugelio įsikūnijimų eigoje. Per daugelį savo gyvenimų žmogus kaupia patirtį, vysto savo geriausias savybes ir, pagal priežasčių-pasekmių ryšį, gauna savo poelgių, įvykusių ne tik viename gyvenime, bet ir visose ankstesnėse egzistencijose, pasekmes. Jeigu žmogus žinotų, kad gyvena ne vieną kartą, jis giliai susimąstytų, prieš pasielgdamas nedorovingai. Jis suprastų, kad jei ankstesniuose įsikūnijimuose ką nors skriaudė ir žemino, apgaudinėjo ir užmušė, tai sekančiame atgimime jis pats bus nuskriaustas ir pažemintas, apgautas ir užmuštas.

Besivystantis nuo 1960-tųjų metų mokslinis požiūris į reinkarnacijos klausimų tyrimą, 1980 m. organizuota tarptautinė terapijos ir "praeitų" gyvenimų tyrimo Asociacija, kurioje yra Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV, Rusijos ir kt. šalių mokslininkai, leido dokumentaliai patvirtinti tūkstančius prisiminimų apie praeitus gyvenimus. Pavyzdžiui, amerikiečių gydytojas, profesorius I. Stivenson per 40 metų ištyrė 3000 atvejų vaikų prisiminimų apie ankstesnius gyvenimus.

Viso labo dviejų visatos Įstatymų: apie priežasčių-pasekmių ryšį ir apie nemirtingosios žmogaus dalies atgimimus, aiškinimas vaikų darželiuose ir dėstymas mokyklose – per vieną-dvi kartas iš esmės pakeistų visuomenę ir nukreiptų ją doroviniu keliu.

Detaliai išnagrinėję tris pagrindines sąvokas, visas likusias (kartu su trimis pirmosiomis), aiškumo ir išdėstymo glaustumo dėlei, patalpinsime į lentelę.

III.Išeities iš visuomenės dorovinės krizės keliai.

Valstybės, sukurtos dorovinių principų pagrindu, visada būdavo pranašesnės socialiniu, ekonominiu ir politiniu atžvilgiais. Tai savo ruožtu nuvesdavo jas į klestėjimą bei gerovės augimą. Todėl, vienintelis būdas ištrūkti iš bet kokios krizės – pakelti liaudies dorovingumą. Kai žmogus tampa vis dorovingesniu, jis pats automatiškai pradeda atsisakyti to, kas nedorovinga.

Šiuo metu šiuolaikinės masinės informavimo priemonės prisitaiko prie pačių žemiausių žmonių norų, propaguodamos netikusius pavyzdžius: grubumą, rūkymą, prievartą, seksualinius piktnaudžiavimus bei iškrypimus ir kita. Tačiau, valstybė atrado savyje jėgų aukščiausiame lygije pradėti kampaniją prieš rūkymą ir gyventojų alkoholizavimą. Kitu žingsniu turi tapti aukštesnio lygio, dorovingesnių, puikių meno ir kultūros pavyzdžių prasiskverbimas į televizorių ekranus, radiją, leidinių puslapius. Jie palaipsniui turi išstumti (ne uždraudimo būdu) iš liaudies sąmonės, o tai reiškia, iš visų valstybės gyvenimo sričių - vulgarumą, grubumą ir prievartą.

Būtina įkurdinti žmonių sąmonėje Dievo,- kaip aukščiausiojo dorovingumo Įstatymo, kuris egzistuoja Visatoje, suvokimą.Dorovingumo atgimimas turi tapti nacionaline programa, nacionaline ideologija, kuri būtų propaguojama visuose lygmenyse ir visais įmanomais būdais.

Išorinis pasaulis yra lyg veidrodis, kuriame atsispindi mūsų sąmonė.

Tobulai sąmonei atitinka tobulas pasaulis.

Būtina valstybiniu lygiu propaguoti dorovines sampratas, tokias kaip garbė, nuoširdumas, gėris, kuklumas, geraširdiškumas ir kitas. Būtina valstybiniu lygiu kalbėti: “Jūs - dorovingi žmonės, jūs privalote siekti visuotinio gėrio ir gerumo. Viskas aplink jus turi persitvarkyti jūsų tobulėjimo dėka!...” Ir po kelerių metų situacija pradės keistis.

Programa gali būti ir pati paprasčiausia: “Aš – už dorovingumą!”, “Aš gyvenu vadovaudamasis sąžine!“.

Mūsų šalis turi tapti dorovingumo tvirtove pasaulyje!

Bendromis pastangomis paverskime dorovingumą esminiu gyvenimo pagrindu!

A.V. Byčkov, Tarptautinio Visuomeninio Judėjimo „UŽ DOROVĘ!” prezidentas

T.N. Mikušina, visuomenės veikėja

M.L. Skuratovskaja, pedagogikos mokslų daktarė, profesorė

J.J. Iljina, rašytoja

2014.08.01