2004-04-07

Pilietinės visuomenės krizė?

Pastaruoju metu Lietuvoje gerokai padaugėjo diskusijų apie pilietinę visuomenę. Mano įsitikinimu, pirmiausia tai liudija, jog Lietuvos pilietinė visuomenė išgyvena krizę. Nuo pat Atgimimo pradžios apie pilietinę visuomenę buvo kalbama kaip apie tikslą ar net kaip apie tai, kas natūraliai suvešės, išravėjus sovietinės sistemos piktžoles. Taip pat apie pilietiškumą buvo kalbama ne tiek kaip apie vertybę, kurią turime įauginti į gyvenimus, bet veikiau kaip apie nuskausminamuosius, kurie padeda ištverti gyvenimo negeroves, apmalšina perdėm sukilusias emocijas, padeda patogiai jaustis šių dienų vartotojiškoje visuomenėje.

Per keturiolika Nepriklausomybės metų nuosekliai augo nevyriausybinis sektorius, politikai, analitikai, pedagogai „pilietiškumo“ sąvoką traukė į savo „aktyvųjį žodyną“. Tačiau ar to pakanka, kad galėtume kalbėti apie brandžią pilietinę visuomenę Lietuvoje? Įvairios apklausos rodo, jog Lietuvos gyventojai nepasitiki vieni kitais, nepasitiki politinėmis institucijomis, pagaliau bijo pasiklysti tarp atsiveriančių naujų galimybių. Per pastaruosius metus taip pat turėjome progos įsitikinti, kad nėra sunku supriešinti visuomenę, supjudyti atskiras socialines grupes, o sovietmečiu sugriauti bendruomeniškumo įgūdžiai atkuriami labai lėtai.

Dabartinę krizę neturėtume suvokti kaip nelaimę, kuri mus ištiko. Veikiau turėtume prisiminti, kad kiekviena krizė, pirmiausia yra išbandymas. Kiekvienas išbandymas – tai kartu galimybė stiprėti, atsisakyti kai kurių iliuzijų. Maža to, galima teigti, jog pilietinės visuomenės kūrimo kelias visada yra spygliuotas. Tai išbandymų, iššūkių kelias. Beje, pilietinė branda neveda nerūpestingo ar patogesnio gyvenimo link. Paprasčiausiai ji padeda išsivaduoti iš bendrystę apsunkinančių kompleksų, baimių.

Kita vertus, įveikti krizę taip pat reikia pastangų. Krizė nėra laikotarpis, kurį reikia tyliai pralaukti. Taip pat niekada nėra garantijų, jog išbandymai nebus per sunkūs, nenublokš į populizmo glėbį. Krizės yra dovanojamos mums, kad sustiprėtume. Norėtųsi tikėti, jog dabartinės diskusijos apie pilietiškumą yra ne tik krizės, bet ir mūsų stiprėjimo pradžios ženklas.


Pilietinė visuomenė ir laikrodžiai

1990 metais žymus sociologas Ralfas Dahrendorfas rašė, kad pokomunistinių valstybių kaitai matuoti reikalingi bent trys laikrodžiai, nes teisinė reforma, ekonominiai pokyčiai bei pilietinė branda vyksta skirtingais tempais. Pasak R. Dahrendorfo, trumpiausia - „teisininko valanda“. Teisinės reformos eigą galima matuoti mėnesiais. Ilgiau vyksta ekonominiai pokyčiai. Čia jau laiką tenka matuoti metais. Tačiau ilgiausia yra „piliečio valanda“, nes pilietiškumas bręsta dešimtmečiais.

R. Dahrendorfas labai taikliai pastebėjo, kad pilietinei visuomenei nepakanka vien naujos teisinės bei ekonominės bazės. Rinkos ekonomika skatina verslumą, bet kartu skatina ne tiek pilietiškumą, kiek vartotojiškumą. Taip pat šiandien galime patvirtinti, jog pilietinė visuomenės branda iš tiesų labai ilgas procesas.

Kita vertus, pernelyg ilgai laikėmės įsitvėrę iliuzijos, kad pakanka paprasčiausiai laukti, jog daugelis problemų – tai paveldėtos žaizdos, kurias išgydys laikas. Tačiau, deja, didelė dalis žaizdų jau spėjo virsti ydomis. Problemiška ir tai, kad patys jaučiame, jog dažnai patogiau rinktis nepilietišką poziciją, pasinaudoti kokia nors įtikinėjimo technologija, pasimėgauti pigaus populiarumo žavesiu. Deja, reikia tokių sukrėtimų kaip Prezidentūros skandalas, kad suprastume, jog vertybės tikros tik tada, kai esame pasiryžę už jas kovoti.

Kalbėdami apie pilietinės visuomenės kūrimą iki šiol dažniausiai vadovavomės valstybės ir visuomenės priešstata. Kuo mažiau valstybės kontrolės – tuo daugiau pilietiškumo. Taip. Tačiau išryškėjo ir kitas dalykas - šiandien pilietiškumui pavojų kelia ne vien tik viską kontroliuoti siekianti valstybė, bet ir pagunda užsisklęsti individualių interesų, pomėgių bei dirgiklių kriauklėje. Tai problema, kuri šiandien tampa vis pavojingesnė ir valstybėse, kurios išvengė totalitarinio kalėjimo. Pilietiškumui reikia pastangų ir laiko. Daug patogiau drybsoti prieš televizorių, klaidžioti po „Akropolį“ ar „tūsintis“. Daug patogiau, kai valdžia už mane išsprendžia visas mano problemas, kai ji suteikia visas garantijas, o man telieka kartoti – nusipelniau gyventi geriau. Tendencija bauginama – išsivadavę iš totalitarinės valstybės priežiūros, šiandien ieškome diktatoriaus, kuriam galėtume savanoriškai padovanoti savo pilietines teises.

Kita vertus, „piliečio laikrodžio“ metafora yra labai svarbi. Ji mums primena, kad pilietiškumas nėra teorema, kurią galima įrodyti žodžiais, bet veikiau gyvenimo būdas, nuostata pasaulio atžvilgiu, kurią įauginame į savo gyvenimą, prisiimdami atsakomybę už politinę bendruomenę, kurioje gyvename. Šiuo atžvilgiu pilietinė visuomenė veikiau yra sodas, kuris išauginamas, kantriai ravint piktžoles bei prižiūrint kiekvieną daigelį, o ne mechanizmas, kurį turime surinkti, naudodamiesi padiktuotomis instrukcijomis.


Pilietiškumas kaip dialogas

Taigi pilietinei visuomenei reikalingos pilietinės dorybės. Kita vertus, pilietiškumą tiksliausiai galima nusakyti kaip dialogą. Būti piliečiu – tai dalyvauti dialoge su kitais pilietinės bendruomenės nariais. Tokiam dialogui reikalingos bent dvi sąlygos: „kitas“, t.y. dialogo partneris, turi būti suvokiamas ne kaip konkurentas, kliūtis, kurią turiu įveikti, palenkti savo valiai, bet kaip dovana, padedanti išsiskleisti, apriboti savo egoizmą, patikrinti įsitikinimus. Kitas svarbus dalykas – dialogas neatsiejamas nuo bendruomeniškumo. Mano įsitikinimu, pilietinei visuomenei subręsti būtinas bendruomeniškumo matmens atgaivinimas tiek mūsų santykiuose, tiek mąstyme.

Šiandien, deja, valstybė suvokiama kaip kažkokia abstrakcija ar net kaip tai, kas riboja mano laisvę, kaip „jie“. Tokioje situacijoje ir atsiranda „dviejų lietuvų“ mitai, pradedame statyti barikadas visuomenės viduje. Tačiau jei suvoktume, kad visi esame viena bendruomenė, kurios klestėjimas priklauso nuo visų mūsų sugebėjimo dirbti kartu, galbūt ir vidines priešstatas pradėtume suvokti kiek kitaip. Bendruomenė nesustiprėja, kai viena jos dalis nugali kitą. Ji stiprėja, stiprėjant tarpusavio pasitikėjimui bei mokantis nešti vieni kitų naštas.

Dialogo būseną išsaugoti ne taip paprasta. Čia tenka įveikti tiek kompleksus (pavyzdžiui, antisemitizmas yra vienas iš dabartinės Lietuvos visuomenės kompleksų), tiek neapykantos retoriką, kuri patogi kare, bet trukdo kūryboje. Visada lengviau užsisklęsti teisumo monologe, atrasti priešų. Tuo tarpu dialogas yra skirtas kurti viešai erdvei, o ne ją skaldyti į fragmentus. Kita vertus, alternatyvą pilietinei kūrybai daugiau nei metus galėjome stebėti, žvelgdami į Daukanto aikštę. Pasirinkti turime kiekvienas.


Pilietiškumas ir sterilumas

Tarpusavio dialogui trukdo ir dar vienas, rečiau pastebimas sterilumo mitas. Dar pokomunistinių permainų pradžioje įsitvirtino keistos priešstatos: pilietis/patriotas, pilietis/tikintysis, pilietis/partinis. Viena vertus, pilietiškumo idėja siekta mesti iššūkį „klaninei“ sąmonei, kuri susiformuoja, kai susitapatiname su kuria nors grupe ir pasaulį padalijame į „mes“ („gerieji“, kurie pritaria mūsų idėjoms) ir „juos“ („blogieji“, kurie mums nepritaria). „Klaninė“ sąmonė santykius su „jais“ suvokia tik kaip įtikinėjimo, o ne dialogo santykius. Taip pat dažnai „jie“ paskelbiami visų mūsų bėdų šaltiniu.

Tačiau, idant įveiktume „klaninės“ sąmonės pagundas, tikrai nebūtina mestis į kitą kraštutinumą, sutapatinus pilietiškumą su sterilumu. Esu įsitikinęs, kad pilietiškumas nereikalauja vertybių suspendavimo, bet kaip tik yra grįstas įsitikinimu, kad už vertybes turime kovoti.

Kuo pilietinė kova už savo vertybes skiriasi nuo nepilietinės? Viena vertus, ši kova neturi griauti bendruomeniškumo matmens, tai turi būti kova už ką nors, o ne prieš ką nors. Kita vertus, ji negali vadovautis taisykle, kad tikslas pateisina priemones. Už netinamų priemonių naudojimą vėliau visada tenka mokėti labai brangiai. Tai privalu prisiminti.

Esu krikščionis, todėl, baigdamas svarstymus apie pilietiškumą, noriu prisiminti Evangelijos priesaką kiekvienam krikščioniui: „Būkite pasaulio šviesa ir žemės druska“. Ši priesaką, manau, galima pritaikyti ir pilietiškumui. Pilietis privalo savo elgesiu, o ne tik kalbomis liudyti dialogo vertybę. Kita vertus, ne mažiau svarbu drąsiai sakyti tiesą net tada, kai ji nepopuliari, kai ji nesukelia ovacijų, bet veikiau niekinamą švilpimą. Pilietis turi būti ne mažiau reiklus sau nei kitiems. Svarbiausia - ne mažiau reiklus tiems, kuriems simpatizuoja, nei tiems, kuriems nepritaria.

Tik taip sukursime prielaidas brandžiam dialogui ir įveiksime pilietinės visuomenės krizes. Jų ateityje, esu įsitikinęs, bus dar ne viena.



Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2004 m. kovo 30 dieną Atviros Lietuvos fonde vykusioje diskusijoje „Ar pilietiškumas šiandieninėje Lietuvoje stiprėja, ar silpsta?“, kurią surengė Piliečių forumas.