Tolerancija

Tolerancija (lotyniškai “tolerantia” – kantrybė) yra tarptautinis terminas, reiškiantis pakantumą kitoniškai nuomonei, požiūriui, elgesiui.

Vienos nuomonės viešpatavimas viduramžių Europoje ir kai kuriose moderniųjų laikų politinėse sistemose pavertė toleranciją laukiama panacėja, o postmodernistinėje pasaulėžiūroje tolerancija virto burtažodžiu.

Tačiau mėginant šį principą iš svajonės perkelti į tikrovę, išryškėja tam tikras loginis nenuoseklumas. Ar įmanoma absoliuti tolerancija? Pasirodė, kad ne.
Visų pirma, tolerancija, susidūrusi su netolerancija, pati virsta netolerancija šiai netolerancijai. Tai nėra vien žodžių žaismas, o konkreti ir aktuali praktinė problema.

Pažiūrų skirtingumas ir jo galimybė buvo pagrindas iškilti tolerancijos principui, tačiau pastarasis nesuteikė problemai sprendimo, o greičiau įnešė dar daugiau sumaišties. Dialektinę problemą pamėginta įsprausti į pozityvizmo rėmus, ir pozityvizmas pasirodė esąs visiškai nepajėgus šios problemos spręsti. Dvišalė schema – “tolerancija arba netolerancija” – susidūrė su neiginio neiginiu. Praktika pasirodė sudėtingesnė už primityvią ir utopinę teoriją. Praktikoje konfliktai kyla ne tarp “tolerancijos” ir “netolerancijos”, o tarp daugybės skirtingų požiūrių.

Bet kuris asmuo, viešai deklaruojantis savo vertybines nuostatas, gali sukelti pasipiktinimą priešingų nuostatų šalininkui. Ką daryti šiuo atveju? Atsakymas tik atrodo paprastas: toleruoti. Tačiau bet kurios vertybės šalininkas, pripažinęs priešingos (ne šiaip kitoniškos, o būtent priešingos!) nuostatos lygiavertiškumą, automatiškai paneigia savąją poziciją. Klasikinės šeimos šalininkui homoseksualizmas negali būti tolygia vertybe, tautininkui negali būti priimtinas kosmopolitizmas, krikščionis negali pripažinti Krišnos Dievu. Tai padarę, jie nebebūtų savimi.

Žinoma, religija, politika ir moralė yra skirtingos sritys, tačiau visose jose galima arba konkreti pozicija, arba jos nebuvimas. Būtent pastarasis atvejis yra vienintelė galimybė visiškai tolerancijai. Kai neturi pozicijos, tai nėra ir ką ginti. Nebėra pagrindo nesutarti dėl pozicijų skirtumo. Tokiu būdu, tolerancijos principas praktiškai verčia būti niekuo, nes būdamas kažkuo, gali įžeisti kitą, kuris tuo nėra. Iš esmės, tolerancija – tai įteisintas nihilizmas.

Tolerancija neskatina nuomonių įvairovės (pliuralizmo), o kaip tik apriboja tokias galimybes, pretenduodama būti vienintele teisinga pažiūra. Tokiu būdu gimsta prieštaringas požiūris: Tiesa yra tokia, kad jos – nėra! Tačiau jei nėra absoliučios Tiesos, tai ir jos neigimas negali būti absoliučiąja Tiesa.

Dažnu atveju tolerancija reiškiasi konformizmo – prisitaikymo – pagrindu. Kitais atvejais tai gali būti paprastas abejingumas: “esu tolerantiškas, nes tai manęs neliečia”. Tačiau tai net nėra nuostata, o situacinė būklė: kas bus, kai, vis dėlto, "palies"?

Dar kitais atvejais, tolerancija tampa ginklu kovoje dėl skirtingų vertybių, nuostatų ir interesų. Ir anaiptol – ne silpnųjų ginklu. Viduramžių pabaigoje gyvavo toks principas: kieno valdžia, to ir religija. Šiandieną – kieno valdžia, to ir tolerancija. Tokia būsena – visiškai natūrali, ir ne vien dėl to, kad šiandien tolerancija užima religijos vietą. Kadangi tolerancija nepajėgi išspręsti pažiūrų ir interesų skirtumo, įvesti bendro visuotinio sutarimo (kuris praktikoje nėra ir negali būti įmanomas), tai belieka rinktis: kurią pusę toleruoti? Jeigu krikščionis teigia, jog homoseksualizmas – nuodėmė, tuomet belieka vienas iš dviejų: arba jį nutildyti, arba pripažinti, jeigu ne jo požiūrio teisingumą, tai bent jo teisę taip manyti. Tačiau kaipgi pripažinsi tokią teisę, jeigu šis požiūris žeidžia priešingų nuostatų (teisingiau – polinkių) atstovus?

Liberalai tariasi atradę auksinį raktelį nuo šios problemos, iškeldami privatumo principą: “Turi savas pažiūras? Turėk jas sau, ir nebūtina jas viešai reikšti”.

Bet šis principas sukėlė dar didesnius prieštaravimus. Pirmiausia, klausimas kyla ne dėl to, “ar būtina?”, o dėl to – “ar galima?”. Principas, kuomet turėti nuomonę leidžiama, bet jos viešai reikšti – nevalia, reiškia ne ką kita, kaip totalitarinę diktatūrą. Kita vertus, kas darytina, kuomet konkrečios pasaulėžiūros sudėtine dalimi yra ne tik tvirta pozicija priešingų nuostatų atžvilgiu, bet ir viešas tos pozicijos deklaravimas? Ir apskritai, ar nuoseklu turėti požiūrį, laikyti jį teisingu, ir viešai neskelbti? Kurgi tolerancijos nuoseklumas, jeigu žmogus verčiamas slėpti ar gėdytis savo pažiūrų?
Kas kita, jei neturi to požiūrio ir nelaikai jo teisingu, tačiau tai – vėl grąžina prie draudimo turėti poziciją. Leidimas ją turėti ir draudimas viešai reikšti tėra išsisukinėjimas nuo tiesaus atsakymo. Šiuo atveju, nuoseklesni tie, kurie atvirai teigia: mūsų požiūris yra teisingiausias, ir kitiems pasaulyje neturi likti vietos! Būtent į tai šiandien pretenduoja tolerancijos principas, nepakęsdamas greta savęs jokių alternatyvių pasaulio gelbėjimo modelių.

Taigi, tolerancija konfliktų nesprendžia. Tai – tiesiog dar viena utopinė, mesianistinė doktrina, virtusi įrankiu priešingos pozicijos gniaužimui. Tai – praktinė pusė. O teoriniame lygmenyje, tolerancija atsiskleidžia kaip visiškai amoralus principas, kadangi sulygina teisų su neteisiu, dorybę – su niekšybe, normą – su iškrypimu. Motina Teresė pastatoma į vieną gretą su Vievio pakelių maniaku Kaziu Jonaičiu. Tai įmanoma tiktai neigiant objektyvių vertybių buvimą, ką tolerancija ir daro.

Tiesa, įmanoma ir kitokia tolerancija: tai tolerancija bendrų vertybių pagrindu. Kai sutariama dėl pagrindinių vertybių, antraeiliai – sampratų ir priemonių skirtumai – gali tapti nebe tokie svarbūs. Tačiau ši tolerancija nėra absoliuti, o dalinė. Tai – nėra tolerancija kaip principas, o greičiau natūralus konsensusas bendrų vertybių pagrindu. Todėl šitokio santykio net neverta vadinti tolerancija, kadangi tolerancijos principo nuoseklumas reikalauja statyti šį principą vertybe savaime (o ne kažkurios kitos vertybės pagrindu).

Ko gero, verčiau būtų mažiau akcentuoti toleranciją, ir labiau ieškoti objektyvumo. Pripažinus, jog objektyvi Tiesa yra, visiškai nebūtina ją iškart sutapatinti su savo subjektyvia nuomone. Tačiau priešingas kraštutinumas – objektyviosios Tiesos paneigimas – prie gero taipogi, nepriveda. Kai Tiesos nėra, tuomet kiekvienas tampa sau tiesa. O kai kiekvienas ima gyventi sau, tada kiekvienas tampa ir potencialia auka.

Marius KUNDROTAS 

Dar viena tolerancijos sąvokos prasmė

Tolerancijos yra senas technikos terminas, skirtas tiksliai charakterizuoti mechanizmo detalių tarpusavio sujungimo laisvumą.

Kuomet "iš didelio rašto išėję iš krašto" mokslinčiai tą terminą naudoja ne pagal paskirtį ir be jų kam nors taikomą "toleranciją" nusakančių papildomų duomenų - tai yra tiesiog apgailėtina. Ne pagal tiesioginę paskirtį terminas "tolerancija" dažniausiai naudojamas kitos nuomonės ar tą kita nuomone pagrįstų individo veikų atžvilgiu. Tai suprantama kaip kažkas pozityvaus.

Jums turbūt žinoma, kad pvz., turintis fizinių trūkumų žmogus yra pripažįstamas neįgaliu. Jei išsireikšti paprasčiau - toks žmogus neatitinka visuotinai priimtą žmogaus išvaizdos standartą, kuris yra priimtas už teisingos žmogaus išvaizdos etaloną. Taip yra ir su bet kurią kita teisinga tiesa. Bet koks nukrypimas nuo tiesos - yra tos tiesos iškraipymas (tam tikros apimties tiesos pažeidimas).

Todėl šiuolaikinė "tolerancija" kitokiai (neatitinkančiai tiesą) nuomonei ar tokia nuomone pagrįstoms veikoms - yra ne kas kita kaip savanoriškas prisidėjimas prie tų neteisėtų veikų. Teisėje tai įvardinama 'bendrininkavimu". Remiantis rimtų mokslininkų darbais fb ne kartą argumentuotai išsiaiškinome, jog nusikalstantys individai dažnai nusikalsta dėl elementarių žinių stygiaus.

Todėl termino "tolerancija" naudojimą ne pagal paskirtį galime vertinti kaip atskirų suinteresuotų asmenų neišmanymą - arba kaip sąmoningą neteisėtų veikų ribų "ištrynimą" iš visuomenės turimo teisės ir teisingumo supratimo...

Zenonas Jurgelevičius