1990 03 11 Lietuvių Tautos atstovai atkūrė Lietuvos Respubliką.

Lietuvos piliečiai atmetė bet kokius bandymus paversti Lietuvą riboto suvereniteto šalimi, „Sąjungine Respublika“ ir įvykusiame referendume vienareikšmiškai pasisakė už visišką Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. 

Deja, tautinis sąjūdis daugiau rėmėsi jausmu, negu artikuliuota ideologija. Žmones draugėn sutelkė laikinas tikslas – išsivaduoti iš sovietinės okupacijos ir sovietinio režimo, tolesni tikslai pasirodė skirtingi. 

Tai žodžiai, kurių pirmykštė prasmė nejučia ėmė ir išvirto - išties tai buvo sąmoningai išversta - į savo priešingybę. Kaip taisyklė tai ne lietuviški, o tarptautiniai žodžai, nes lietuviškus išvartyti labai sunku - jie tiesiog nepasiduoda manipuliacijoms. 

Turėjau galimybę šiek tiek dalyvauti piliečių Sąšaukos judėjime dar jo gimimo pradžioje. Nors judėjimo principai, mano supratimu, pakankamai aiškiai buvo išdėstyti manifeste, bet vėliau pradėjo kirbėti įtarimas, kad doros sąvoka net pačių iniciatorių yra suprantama skirtingai. Gal būt tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko ši puiki idėja prarado pagreitį.

Tą nuojautą sustiprino perskaitytas žemiau įdedamas straipsnis. Tad mano manymu, pirmučiausia mums reikėtų tiksliau apibrėžti pakankamai abstrakčią sąvoką DORA.. Ir dar. Ar DORA ir DOROVĖ yra sinonimai? Ar yra kokie nors prasminiai skirtumai tarp jų? Savo pasiūlymus ir pamąstymus siųskite e.paštu valento@inbox.lt Laukiu Jūsų nuomonių.

Tinklapio administratorius

Interneto platybėse užklivo viena nuomonė. Labai  labai emocionali, labai nuoširdi, ir gal būt todėl "užkabino"...

Jeigu tikėtume Sąjūdžio laikais labai populiaria mūsų diplomato ir poeto Oskaro Milašiaus pranašyste apie ateities Lietuvą kaip Šiaurės Atėnus, tai grįžtume prie Sąjūdžio ištakų – gamtosaugos, paveldosaugos, kultūros ir menų viršenybės. Ne nusirašinėtume savo ateities scenarijus nuo kitų, o susitelkę veiktume... 

Homoseksualizmo propaganda sklinda visais kanalais – iš televizijos ekranų, laikraščių ir interneto puslapių, mirga gatvių iškabose, braunamasi net į mokyklas ir darželius. Siekiama įteigti, jog tai – normalus, o kartu – visiškai nepriklausomas nuo žmogaus valios reiškinys, jog jo kilmė – žmogaus viduje, tad jokios grėsmės aplinkai jis nekelia. 
 

Nuo Apšvietos ligi šiol moksle ir filosofijoje gyvuoja požiūris, kad faktai ir vertybės yra visiškai skirtingi dalykai – jei norime objektyviai aprašyti faktus apie pasaulį, turime būti vertybiškai neutralūs, turime, XVIII a. škotų filosofo Davido Hume 'o žodžiais, kalbėti apie tai, kas yra, o ne apie tai, kas turi būti...

Valstybingumas prasideda piliečių prote. Norint sunaikinti ar pajungti valstybę, tereikia įsiskverbti į piliečių pąsamonę ir pakeisti jų įsitikinimus. Tiems, kas valdo žiniasklaidos kanalus, tai nesudėtinga padaryti...

Pažvelkime į demokratiją dar ir kitu kampu. Nėra esminio skirtumo tarp demokratijos ir vienvaldystės. Skirtumas yra tik išorinis, tiksliau sakant, tariamas. Norėdami tai pamatyti, pirmiausiai turime paklausti: Kuo remiasi arba kokiomis vertybėmis yra pagrįsta valdžia? Kuo remiasi laisvės bei teisės ir kas jas užtikrina? Kitaip sakant, kas valdžioje yra matoma ir kas paslėpta?

Kol Lietuvos dėmesį prikausčiusi Rusijos agresija Ukrainoje ir pagrįsti svarstymai apie augančią karinę grėsmę pačiai Lietuvai, savame kieme patylomis kariaujami savi karai...