Aplinka, kurioje sudaromos sąlygos Dvasios veikimui, vadinasi dvasingumu.
Suvokiant paraidžiui, tai atitinka pirmuosius keturis Dekalogo punktus, kurie nusako žmogaus ir Dievo tarpusavio santykius. Apibendrinant tai, galima pasakyti dar paprasčiaui:
Dvasingumas – tai Dievo charakterio atspindys žmogaus sieloje – jo prote, jausmuose, valioje.
Religijos dvasingumą vertina įvairiai, bet laiko jį neatsiejama sąjungos su Dievu dalimi. Krikščionybėje dvasingumas suvokiamas kaip asmeninis santykis su Dievu, o dvasingas žmogus tas, kuris teikia pirmenybę tokio santykio užmezgimui, o ne ritualams, tradicijoms ar bendruomeninei veiklai.
Mums labai svarbu teisingai suprasti Dvasingumo sąvoką, nes Žmogus vienintelis iš gyvų sutvėrimų yra dvasinė būtybė, suvokiama kaip trijų skirtingų, bet sąveikaujančių sferų visuma
Žmogus vienintelis išsiskiria iš visų gyvų būtybių dviem aspektais: pasirinkimo laisvės turėjimu ir dvasingumo suvokimu.
Gyvūnai nėra laisvi. Jie yra tik biologiniai robotai, sukurti vienai ar kitai funkcijai atlikti. Jie veikia pagal instinktuose suformuluotą programą. Gyvūnų pasirinkimo galimybės labai siauros, daugiausia orientuotos į subjekto savisaugą, į fizinį išlikimą.
Žmogus vienintelis yra dvasinė būtybė. Du dvasingumo blokai - intuicija ir sąžinė - yra dovanai duotas kapitalas gyvenimo pradžiai, kol žmogus išmoks laisvai pasirinkti pats, įgys atitinkamas dvasines žinias ir patirtį, užtikrinančią jam saugiausią gyvenimo būdą.
Trečiasis dvasingumo požymis – tikėjimas. Tai vienintelis dvasingumo komponentas, kurį žmogus jau pasirenka pats. Tas pasirinkimas negali būti prievartinis. Jis gali būti tik laisvas.
Tikėjimas – tai gyvenimo būdas, išplaukiantis iš žmogaus egzistavimo prasmės, savo misijos šeimoje, visuomenėje ir pasaulyje suvokimo.
Tikėjimas - tai tam tikrų dvasinių dėsnių prasmės ir tikslingumo suvokimas. Ar galima pastatyti namą be krano? Žinoma, galima, bet su kranu daug lengviau ir paprasčiau. Ar galima gyventi be dvasinių dėsnių pažinimo. Žinoma, galima, tačiau bus daug sunkiau įveikti ar išvengti daugelio kasdieninių problemų, priimti teisingus sprendimus sudėtingose ir netikėtose situacijose.
Universalumas galimas tik tam tikrose ribose: negali būti vienu metu sausas ir šlapias, šaltas ir karštas, todėl turi būti apibrėžiamos tam tikros funkcionavimo ribos. Juk kompiuterio nenaudojame vietoje daržovių pjaustymo lentelės, nors jis tam neblogai tiktų. Kiekvienas konstruktorius nustato taisykles ir sąlygas, kuriomis daiktas geriausiai atliktų savo funkcijas ir tarnautų ilgiausiai.
Į žmogų žiūrint kaip į tam tikrą dvasinį kūrinį, reikia žinoti kad pilnam jo funkcionalumui išlaikyti reikia užtikrinti ne tik tam tikras fizines, bet ir dvasines sąlygas. Kaip instrukcija tam tarnauja Dekalogas.
Žmogus yra trijų nedalomų sferų visuma (žiūr. schemą ). Pažeidus nors vieną iš jų, vienovė suyra.
Kita apibrėžimo formuluotė:
Dvasingumas – aukščiausia, nemateriali realybė, vidinis kelias link būties prasmės suvokimo, giliausių vertybių ir reikšmių refleksija. Dvasinės praktikos, tokios kaip meditacija, malda, savivoka yra skirtos tobulinti individo vidinį gyvenimą, vesti asmenybę prie sąjungos su visaapimančia realybe pajautos, pajausti vienovę su kosmosu, Dievu, žmonija. Dvasingumas dažnai patiriamas kaip įkvėpimo šaltinis, gyvenimo kelrodis. Dvasingumas pagrįstas tikėjimu nematerialia realybe, transcendentiniu pasaulio ir visos būties šaltiniu.
Tradiciškai dvasingumas įvardinamas kaip viena iš religinio pojūčio dalių ir neretai tapatinamas su religingumu. Tačiau sekuliarizmo plitimas Vakarų visuomenėje kiek praplėtė dvasingumo sąvoką. Dabar dvasingumu neretai įvardinama ir ateistinė pasaulėžiūra, tačiau pabrėžianti žmonių vienovę, meilę, harmoniją, tarpusavio sąsają, neįtraukiant antgamtiškų galių. Tokios dvasinės pasaulėžiūros kaip Naujasis Amžius, panteizmas, religinis natūralizmas įžvelgia dvasingumą visame supančiame pasaulyje.
Religijos dvasingumą vertina įvairiai, bet laiko jį neatsiejama sąjungos su Dievu dalimi. Krikščionybėje dvasingumas suvokiamas kaip asmeninis santykis su Dievu, o dvasingas žmogus tas, kuris teikia pirmenybę tokio santykio užmezgimui, o ne ritualams, tradicijoms ar bendruomeninei veiklai.
Nors tiek dvasingumas, tiek religija siekia galutinio Dievo/Absoliuto pažinimo, tačiau šiais laikais šie keliai yra atskiriami. Šiuolaikiniai dvasiniai mokytojai neretai teigia, kad religija tėra formalus, išorinis ieškojimas, įspaustas į civilizacijos rėmus, o dvasingumas yra labai individualus, asmeninis, vidinis kelias pažinimo link.
Psichologiniu požiūriu dvasingumas siejamas su asmens vidine harmonija, teigiamu santykiu su pasauliu, laimės, gyvenimo prasmės pajauta.
.
