SIELA - tai antroji žmogaus egzistencijos sfera. Jos segmentai yra aiškūs ir be platesnių komentarų.

Atkreiptinas dėmesys į plačiai klajojančią nuomonę, jog siela gali egzistuoti savistoviai ir yra nemirtinga. Deja, net elementari logika verčia abejoti šios nuomonės teisingumu. Juk mąstyti, kaupti ir analizuoti žinias, mylėti ar nekęsti galima tik esant gyvam.

Taigi, gyvasis kūnas yra tik savotiška dėžė, kurioje talpinamos šios nematerialios substancijos.

Sakykim, iš tos dėžės ištraukome visas vinis ir sudedame į vieną krūvelę, o lenteles – į kitą. Kiekybiškai niekas niekur nedingsta, bet... dėžės nebelieka! Nebelieka nei proto, nei valios, nei emocijų, nes nebeliko kur jiems dėtis. Bibliniu požiūriu, kai gyvybės dvasia (vinys) grįžta pas Dievą, o fizinis kūnas (lentelės) grįžta į žemę, valia, protas ir jausmai išnyksta.

Sąvoka siela dažnai yra painiojama su sąvoka dvasia.