Protestas yra vienas iš senų ir mėgstamų žmonijos užsiėmimų. Kai logika ir sveikas protas nepadeda, geriausia padaryti taip, kad oponentas jaustųsi kuo nepatogiau.
---
Viena yra visiškai aišku - šie dabar esantis Lietuvos valdžioje žmonės savo noru valdžios neatsisakys.
Pirma, jų padaryti nusikaltimai yra tokie dideli ir sunkūs, kad režimo pasikeitimas jiems reiškia neišvengiamą baudžiamąjį persekiojimą.
Antra, "galios ir nuosavybės" dichotomija, kurią sukuria vieno komponento praradimas, automatiškai lemia ir kito praradimą. Koks viso to tikslas? Kodėl jie jau trisdešimt metų vagia šalį?
Kad išlikti valdžioje, tam režimas sukūrė du apsaugos kontūrus.
Pirmasis yra galios kontūras. Baudžiamosios struktūros jau seniai ruošiasi kovoti ne tik su išorės, o ir su vidaus priešu. Dauguma kariuomenės pratybų yra skirtos kovai su teroristais. Kariuomenei jau priskirtos policijos funkcijos.
Šiuo metu tautos sukilimas (barikados) yra gryna abstrakcija. Kas įvykiai prie Seimo 2009 metais, kas įvykiai Rūdninkuose, kas protestas rugsėjo 10 dieną prie Seimo, aiškiai davė suprasti, kad režimo gestapas bus panaudotas visa apimtimi bent kokio sukilimo numalšinimui. Jau dabar aktyviausiems protesto dalyviams iškeliamos falsifikuotos bylos. Be organizuotumo ir masinio pasipriešinimo visi sukilimai yra pasmerkti pražūčiai.
Svajonės, kad šimtai tūkstančių žmonių išeis į gatves, o valdžia pati pabėgs, yra naivios. Kam bėgti, jei galima pasipriešinimo aktyvistams tiesiog iškelti bylas, prieš juos panaudoti gestapą ir kitas jėgos struktūras, galiausiai pradėti į juos šaudyti, kaip į teroristus, o per medijas pateikti juos kaip užsienio agentus, vykdančius neteisėtus, antivalstybinius, teroristinius, smurtinius veiksmus.
Rinkimai yra antroji režimo gynybos linija. Jie jau dabar, panaikinus vienmandates, rinkiminę sistemą konstruoja taip, kad neliktų nė vieno plyšio taikaus valdžios pasikeitimo galimybei. Nors ir iki tol, tokios galimybės buvo labai menkos. O dabar rinkimų teisės aktai bus "optimizuojami" tik viena kryptimi. Kad nė vienas potencialus sukilėlis negalėtų įveikti sukurtų apribojimų ir kliūčių patekti į rinkimų sąrašą.
Šia prasme kalbos apie tai, kad rinkimuose viskas įmanoma, neturi jokio racionalaus pagrindo. Žmonės (tiksliau, nežmogai) visomis išgalėmis stengiasi padaryti taip, kad tikrai opozicijai neliktu jokių šansų. Taip vadinamai sisteminei opozicijai bus paliktas kažkoks šansas, kad vienas kitas butu išrinktas, juk kažkaip reikia suteikiant pačiam procesui teisėtumo (legitimumo) regimybę.
Užketėjusiems demokratams, tikintiems pasakomis, galiu tik pacituoti: "Tik niekšai arba kvailiai gali manyti, kad proletariatas pirmiausia turi laimėti daugumą balsų, gautų buržuazijos priespaudoje, darbo užmokesčio vergovės priespaudoje, o tik paskui gali perimti valdžią. Tai yra kvailumo ar veidmainystės viršūnė, tai yra klasių kovos ir revoliucijos pakeitimas balsavimu pagal senąją tvarką yra naudinga tik senajai valdžiai." V. I. Leninas, PSS, t. 39, p. 219
Tai, kas buvo pasakyta tada, visiškai tinka ir šiandien. "Tik niekšai arba kvailiai", tai pasakė žmogus, aiškiai protingesnis už dabartinius kai kurios sisteminius opozicionierius. Žaidžiant su profesionaliais šuleriais, laimėti nėra jokiu šansų.
Tačiau gyvenimas tai pusiausvyra. Jei režimas sukūrė neįveikiamas kliūtis hierarchinėje srityje, jis negali užtikrinti kontrolės kitose erdvėse. Jos sukurta gynyba prieš žmones grindžiama hierarchinėmis struktūromis. Jų yra neįtikėtinai daug. Tačiau tai yra silpnoji tokios strategijos pusė.
Nėra prasmės spręsti pastatų ir statinių stabilumo problemą žemės drebėjimų zonoje pumpuojant tūkstančius kubinių metrų betono į pamatus ir stiprinant laikančiąsias konstrukcijas papildomais šarvais. Kad ir kiek betono būtų pripumpuota, sprendimas slypi ne pastato monolitiškume, o priešingai - jo mobilume, paslankume.
Dėl laikančiųjų konstrukcijų virpesių galima kompensuoti žemės plutos svyravimus, nepadarant lemtingos žalos pačiam pastatui. Tačiau dabartinis valdantysis režimas savo vertikaliąją struktūrą stato vadovaudamasis tik vienu principu - jei betono nepakanka, jo reikia pumpuoti daugiau. O jei tai nepadeda, dar daugiau. Vieno metro sienelių storio nepakanka. Išpilsime tris metrus.
Tokia strategija susiduria su problema: pirma, struktūra vis tiek neišsilaikys. Ji atlaikys tris balus, bet nuo keturių pradės byrėti. Antra, betonas visada baigiasi. Susiklosto tokia situacija - dešinę sieną sustiprinome iki trijų metrų storio, tačiau kairė siena vis dar yra vieno metro storio. Pati struktūra patiria įtampą.
Juo labiau kad pamatai, kaip ir laikančiosios atramos, taip pat turi savo stiprumo ribą. O jei visi "patobulinimai" atliekami be jokių skaičiavimų, iš akies ir vadovaujantis chaotiškais sprendimais, aišku, koks bus rezultatas: iš pažiūros tvirta konstrukcija bus dar labiau veikiama rizikos, nei buvo prieš "patobulinimus".
Svarbiausia sudėtingos hierarchinės struktūros problema - neoptimalus atsparumo ir operatyvumo santykis. Kuo didesnis atsparumas, tuo blogesnė kontrolė. O valdymas - tai gebėjimas reaguoti į neįprastas situacijas.
Ir mes jau susidūrėme su tokia nenormalia situacija - "epidemija". Kitaip tariant, pati epidemija yra puikiai suplanuotas procesas. Tačiau gyventojų reakcija į tai buvo netikėta sistemai. Banalus boikotas ir valdymo sistema patiria kolapsą, nepadeda nei mesti milijonai į reklamą, nei nemokami cepelinai, nei gąsdinimai, net totalus teroras.
Lieka tik prievartinis skiepijimas. Sistema nesupranta, ką daryti, ir veikia pagal hierarchines taisykles: jei įtikinėjimų nepakanka, prasideda teroras. Nepakanka teroro - bus dar daugiau teroro. Taip hierarchiniai sprendimai, priimami griežtai iš viršaus.
Problema ta, kad šios konkrečios "epidemijos" neįmanoma išspręsti vertikalioje valdymo sistemoje politiniais sprendimais. Valdančiųjų melas apie koronavirusą yra toks akivaizdus didžiulėms žmonių masėms, kad norinčių savanoriškai dalyvauti šiame cirke yra per mažai. Likusieji bet kokia dingstimi vengia atlikti savo pilietinę pareigą. Dėl neaiškios ir aiškiai per didelės rizikos savo sveikatai.
Paprasčiau tariant, kilo krizė, kurios neįmanoma išspręsti esamoje sistemoje politinėmis priemonėmis. Sistema į krizę nesugeba tinkamai reaguoti. Ir visa tai dėl to, kad esama sistema netinkama tokioms krizėms. Lygiai taip pat, kaip ir monolitinė statyba didelio seisminio aktyvumo zonose yra netinkama.
Hierarchinė sistema grindžiama jos sprendimų teisėtumu. Sprendimai įgyvendinami ne tik dėl baimės, bet ir dėl savanoriško noro juos įgyvendinti. Jei atmesite savanoriškumą, dėl baimės toli nenueisite. Sistema gali duoti rezultatų (geresnių ar blogesnių - kitas klausimas) tik tada, kai jos priimti sprendimai yra įgyvendinami. Hierarchija žino, kaip susidoroti su aktyviu pasipriešinimu.
Čia galioja struktūros taisyklė: labiau struktūruota sistema visada absorbuoja mažiau struktūruotą. Nugalėjęs bet kokį gyventojų pasipriešinimą, režimas gali aktyvų pasipriešinimą, gali nesijaudinti dėl kitų spontaniškų neramumų, dėl kito aktyvaus pasipriešinimo (Baltarusija tam puikus pavyzdįs). Režimas turi policiją, riaušių policiją, savo gestapą, kariuomenę.
Neorganizuotas pasipriešinimas yra pasmerktas, kai susiduria su organizuotu režimo pasipriešinimu. O režimo gestapo užduotis - sunaikinti net ne pasipriešinime dalyvaujančias organizaciją, o tokios organizacijos užuomazgas.
Tačiau kai pasipriešinimas yra pasyvus, sistema neveikia. Nėra į ką šaudyti, nėra prieš ką naudoti gestapą. Tiksliau, tokiu atveju visi turi būti pasodinti arba nušauti. Tyli neorganizuotų žmonių minia stovi ir tyliai stebi, kaip fiureriai šėlsta tribūnoje. Ir jie tyli. Tačiau tuo pat metu jie neina ten, kur juos ragina eiti režimo fiureriai. Ir ką su jais daryti?
Valdžios institucijos sprendžia problemą pagal savo galimybes ir supratimą - iš minios ištraukia atsitiktinius žmones ir prievarta jiems sušvirkščia vakcinas. Tačiau visi kiti ir toliau stovi tylėdami. Jie nesipriešina, bet ir nevykdo fiurerių valios. Ir jų yra daug. Ir visa šita tūkstantinė gestapiška "vykdytojų" armija staiga tampa nebereikalinga, nes neveiksminga.
Esama valdymo struktūra nebeduoda rezultatų. Ir tai tik viena krizė - "epidemija". Jei kyla daug krizių, net ir vietinių, ir žmonės į visas jas reaguoja vienodai - boikotuoja, sistema tampa dar labiau nepajėgi išspręsti problemas. Valdymas nustoja tinkamai veikti.
Ir štai atsakymas į sakramentinį klausimą "Ką daryti".
Iš tikrųjų yra du keliai. Smurtinis ir nesmurtinis scenarijus nuversti prieš žmones nukreiptą kolaboracionistinį režimą. Ir viena, ir kita yra pateisinami, nes tolesnis globalistų kolaboracionistų valdymas reiškia šalies nugrimzdimą į bedugnę, iš kurios jai teks kažkaip išlipti, ir, tiesą sakant, toli gražu neaišku, ar tai pavyks. Arba pavyks, bet ne visiems ir ne kiekvienam. Ir kuo ilgiau šis režimas siurbs mūsų kraują, tuo sunkesnės bus pasekmės.
Nepaisant to, kad moraliai pripažįstama tautos (ar jos dalies) teisė į ginkluotą sukilimą, aktyvų pasipriešinimą, barikadas (ši teisė yra prigimtinė ir neatimama). Aktyvų pasipriešinimą galima leisti, uždrausti ar reguliuoti, bet niekas, niekur ir niekada negali jos atšaukti. Bet šiandienos kontekste nėra jokios racionalios priežasties to imtis. Dar daugiau: šiandien bet koks raginimas "eiti į barikadas" yra klasikinė provokacija, nežiūrint į tai, ar tai daroma sąmoningai ar iš kvailumo.
Idėją aktyviu pasipriešinimu, smurtu nuversti režimą vertinu kategoriškai neigiamai, kaip raginimą neabejotinai nužudyti ar įkalinti visus, kurie į tai reaguoja, tame dalyvaus, nes tai yra beprasmiška ir tokio pasipriešinimo rezultatas bus nulinis. Be to, režimas būtų labai laimingas, jei galėtų pasimankštinti, nes laikyti šimtus baudėjų be darbo yra mažas malonumas. Jiems laikas nuo laiko reikia kuo nors užsiimti. Šimtai jaunų, sveikų, iki dantų ginkluotų ir nieko nedarančių vyrų - tai iš tiesų yra galvos skausmas pačiam režimui.
Jei aktyvūs pasipriešinimo metodai neveikia, veikia pasyvūs. Jei bet koks režimo sprendimas virsta krize (t. y. bet koks valdžios sprendimas yra boikotuojamas), valdymas pereina į žlugimo fazę. Režimui reikia, kad mes ateitume ir duotume jums savo petį? O mes neateisime ir savo peties jam neduosime.
Režimui reikia, kad mes atvyktume į jūsų rinkimu spektaklį? Eikite patys. Hierarchinės uždaros sistemos neįgyvendintas sprendimas padidina jos entropiją - chaoso matą. Masinis didelio skaičiaus valdžios sprendimų boikotas padidins sistemos entropiją iki katastrofiško lygio.
Neprievartinio pasipriešinimo esmė - atsisakymas bendradarbiauti su režimu. Bet kokios valdžios (įskaitant atvirus diktatūrinius režimus) pagrindas yra didžiosios visuomenės dalies bendradarbiavimas ir paklusnumas. Savanoriškas ar privalomas - nesvarbu.
Pagal nesmurtinio pasipriešinimo koncepciją, režimo delegitimizacija galiausiai sukels tam tikrą socialinį pasibjaurėjimą režimu, kuris bus toks stiprus, kad visuomenėje išsivystys galingas impulsas visiškai atmesti viską, kas susiję su režimu. Tai turi tapti norma - ignoruoti, boikotuoti, atsisakyti bet kokio savanoriško bendradarbiavimo su valdžios institucijomis. Šiame etape priimtinu bus laikomas tik tų įsipareigojimų vykdymas, dėl kurių kyla grėsmingos pasekmės - areštai, baudos, baudžiamosios bylos ar net represijos.
Nesmurtiniam pasipriešinimui būtina sąlyga - masinis supratimas (pabrėžiu, masinis supratimas), kad neįmanoma nuversti pusiau fašistinio režimo teisėtu būdu. Tiesiog todėl, kad fašistinių režimų iš principo negalima nuversti rinkimais, ar iškart panaudojus aktyvų pasipriešinimą. Nes tiesiog neegzistuoja tokios galimybės.
Antroji būtina sąlyga - masinis supratimas, kad pasipriešinimo režimui pasirinkimas yra vienintelis ir išskirtinis, nesusijęs su smurtu, kurio priemonė yra režimo delegitimizacija visuose visuomenės sluoksniuose. Visų galimų nesmurtinio pasipriešinimo priemonių - pirmiausia boikoto - supratimas ir taikymas. Boikotuoti režimo organizuojamus renginius, bet kokį bendradarbiavimą su režimu bet kurioje srityje.
Iš tikrųjų būtent tai savo laiku darė Gandis, įgyvendindamas taikaus nesmurtinio pasipriešinimo idėją. Britų kolonialistai neturėjo į tai atsakymo. Jie su tuo negalėjo nieko padaryti. Jie buvo pasirengę žmonių maištui, bet ne boikotui. Britai numalšino Sepujų sukilimą. Tačiau jie nieko negalėjo padaryti dėl masinio boikoto.
Mus valdantis kolaboracionistai yra lygiai tokie patys. Tik žymiai kvailesni. Jie taip pat neturi ir negali turėti atsakymo, nes net teoriškai jie tam nepasirengę.
Šiuo požiūriu Indijos įvykiai gali būti tik pavyzdys, bet jokiu būdu ne veiksmų gairės, nes Indijos istorija Lietuvoje greičiausiai bus tiesiog neįmanoma. Mes neturime ryžtingo ir drąsaus nacionalinio elito, visi, kurie šiandien sėdi valdžioje, yra mafijinių-kolaboracinių jėgų ir struktūrų atstovai.
Dabartiniam etape yra tikslas privesti sistemą iki visiško kolapso. Ir tokiu atveju susidaro trumpas laikotarpis, per kurį protestuojančios masės gali susiorganizuoti. Būtent tuomet baudžiamoji mašina nustoja veikti. Būtent tada atsiranda esminis skirtumas tarp aktyvaus pasipriešinimo ir pasyvaus protesto, kaip valdžios perėmimo mechanizmų.
Būtent tada atsiranda momentas pereiti prie aktyvaus pasipriešinimo. Aktyvus pasipriešinimas iškelia atitinkamus naujus būtent tam tinkamus lyderius, tokius, kurie moka primesti savo valią aktyviais pasipriešinimo veiksmais. O aktyvus pasipriešinimas (barikados) tampa beveik neišvengiamu sukilimo, diktatūros nuvertimo, valdžios pakeitimo palydovu. Būtent tuo momentu atsiranda nauji moraliniai autoritetai, jų gali būti ne vienas.
Bet kokiu atveju visada yra galimybė. Tačiau norint tai padaryti, būtina suformuluoti tikslą, grindžiamą pagrindinio dabartinio režimo prieštaringumo supratimu - jo monolitiškumo, kuris yra atsparus bet kokiems bandymams jį nuversti.
Minios efektas
http://tauta.info/failu-saugykla-13/lt/bandos-jausmas-arba----5--desnis----261.html
