Yra tokia sąvoka kaip autosinchronizacija. Esmė tokia: jeigu kažkokioje bendrijoje 5% jos narių tuo pat metu atlieka konkretų veiksmą, tai likusi dauguma pradeda tai kartoti.
Jeigu ramiai besiganančiame arklių tabūne išgąsdinsime penkis procentus ir priversime juos leistis bėgti, tai visas likęs tabūnas irgi ims bėgti. Jeigu penki procentai jonvabalių atsitiktinai įsižiebs tuo pačiu momentu, tai tuojau pat sušvis ir visa jonvabalių nutūpta pieva.
Šitas reiškinys galioja ir žmonių tarpe. Ne per seniausiai anglų mokslininkai atliko eksperimentą: į didelę erdvią salę sukvietė žmones ir davė jiems užduotį „vaikščiokite po salę, kaip jums patinka“. O kai kuriems dalyviams davė aiškius nurodymus, kaip vaikščioti ir kada. Tokiu būdu buvo eksperimentiškai įrodyta, kad penki procentai tikslingai judantys žmonės gali priversti visus likusius judėti ta pačia kryptimi.
Beje, panašų eksperimentą gali atlikti kiekvienas. Pakanka nueiti į koncertą su draugų kompanija ir pradėti sinchroniškai ploti tais momentais, kai jums to norisi. Ir visi pradės paskui jus kartoti.
Kai kurios praktiškos išvados iš viso šito: neverta burti kolektyvų, kuriuose būtų daugiau kaip 20 narių. Jei 20 žmonių – tai šimtas procentų kolektyvo, tai penkis jo procentus sudarys vienas žmogus – jis ir bus kolektyvo lyderis. Kolektyvo pagausinimas sutrikdys jo valdymą. Auditorijoje, kurioje susirenka 30-40 žmonių, dėstytojui bus labai sunku užduoti paskaitos toną ir pastoviai išlaikyti grupės dėmesį. Šį dėsnį galima pritaikyti ir kitoms situacijoms, mėginkite, tačiau neverta visiškai juo pasikliauti, visos taisyklės turi išimtis.
Aktyvuoti tokius procesus galima tik tada, kai žmonės nesuvokia savo veiksmų, tikslų ir priežasčių. Kai asmeninės disciplinos, susigaudymo, kas vyksta ir kontrolės lygis labai žemas. O tai jau nestruktūrinis valdymas, kai nebūtina kiekvienam aiškinti, ką ir kaip jis turi daryti. Pakanka paaiškinti penkiems procentams, kurie paleis į darbą autosinchronizacijos procesą.
Šiuo reiškiniu labai daug kas naudojasi savanaudiškais tikslais, skleisdami, pavyzdžiui, gandus, kad po kelių dienų iš parduotuvių dings kažkokios prekės ir penkių procentų išsigandusių ir nubėgusių pirkti tų prekių žmonių visiškai pakaks, kad susijaudintų visi kiti. Po kurio laiko lentynos išties ištuštės.
Penkių procentų provokatorių visiškai pakaks ir tam, kad tikus ir ramus mitingas pavirstų masinėmis riaušėmis.
Yra tokia sąvoka kaip autosinchronizacija. Esmė tokia: jeigu kažkokioje bendrijoje 5% jos narių tuo pat metu atlieka konkretų veiksmą, tai likusi dauguma pradeda tai kartoti.
Jeigu ramiai besiganančiame arklių tabūne išgąsdinsime penkis procentus ir priversime juos leistis bėgti, tai visas likęs tabūnas irgi ims bėgti. Jeigu penki procentai jonvabalių atsitiktinai įsižiebs tuo pačiu momentu, tai tuojau pat sušvis ir visa jonvabalių nutūpta pieva.
Šitas reiškinys galioja ir žmonių tarpe. Ne per seniausiai anglų mokslininkai atliko eksperimentą: į didelę erdvią salę sukvietė žmones ir davė jiems užduotį „vaikščiokite po salę, kaip jums patinka“. O kai kuriems dalyviams davė aiškius nurodymus, kaip vaikščioti ir kada. Tokiu būdu buvo eksperimentiškai įrodyta, kad penki procentai tikslingai judantys žmonės gali priversti visus likusius judėti ta pačia kryptimi.
Beje, panašų eksperimentą gali atlikti kiekvienas. Pakanka nueiti į koncertą su draugų kompanija ir pradėti sinchroniškai ploti tais momentais, kai jums to norisi. Ir visi pradės paskui jus kartoti.
Kai kurios praktiškos išvados iš viso šito: neverta burti kolektyvų, kuriuose būtų daugiau kaip 20 narių. Jei 20 žmonių – tai šimtas procentų kolektyvo, tai penkis jo procentus sudarys vienas žmogus – jis ir bus kolektyvo lyderis. Kolektyvo pagausinimas sutrikdys jo valdymą. Auditorijoje, kurioje susirenka 30-40 žmonių, dėstytojui bus labai sunku užduoti paskaitos toną ir pastoviai išlaikyti grupės dėmesį. Šį dėsnį galima pritaikyti ir kitoms situacijoms, mėginkite, tačiau neverta visiškai juo pasikliauti, visos taisyklės turi išimtis.
Aktyvuoti tokius procesus galima tik tada, kai žmonės nesuvokia savo veiksmų, tikslų ir priežasčių. Kai asmeninės disciplinos, susigaudymo, kas vyksta ir kontrolės lygis labai žemas. O tai jau nestruktūrinis valdymas, kai nebūtina kiekvienam aiškinti, ką ir kaip jis turi daryti. Pakanka paaiškinti penkiems procentams, kurie paleis į darbą autosinchronizacijos procesą.
Šiuo reiškiniu labai daug kas naudojasi savanaudiškais tikslais, skleisdami, pavyzdžiui, gandus, kad po kelių dienų iš parduotuvių dings kažkokios prekės ir penkių procentų išsigandusių ir nubėgusių pirkti tų prekių žmonių visiškai pakaks, kad susijaudintų visi kiti. Po kurio laiko lentynos išties ištuštės.
Penkių procentų provokatorių visiškai pakaks ir tam, kad taikus ir ramus mitingas pavirstų masinėmis riaušėmis.
