Gintautas Žaliauskas

Kiekviena diena girdžiu liaupses demokratijai ir pasmerkimą diktatūrai.
Šiandien formuojamas požiūris, kad demokratija tai yra visuomenės gėrio pagrindas, o diktatūra - visuomenės blogio šaltinis.

Realybėje tai tik terminai, nusakantys valdymo principus bei formas, priimant ir įgyvendinant sprendimus, kuriais dažnai manipuliuojama, kad pasiekti vienokius ar kitokius tikslus, susijusius su visuomenės valdymu. 

Realiai šios dvi valdymo formos didesne ar mažesne apimtimi egzistavo tūkstančius metų kartu ir dar egzistuos tūkstančius metų kartu.

Pasaulyje yra Šalių, kurias diktatoriškai valdo šeimų klanai (pav.: karališka šeima, finansų organizacijos), bet šios Šalys ir jos visuomenė klesti.

Ir yra „liaudies“ valdžių, dėl kurių Šalis ir jos visuomenė skursta.

Tai priklauso nuo valdančiųjų tikslų ir kompetencijos bei nuo to, kurių visuomenės grupių interesai yra įvertinti valdančiojo elito priimamuose sprendimuose arba tiksluose ir kiek visuomenė gali ir nori įtakoti šių sprendimų priėmimą.

Kodėl teigiu, kad Šalyse egzistuoja šios dvi valdymo formos.

Sprendimų priėmimas paprastai vykdomas dalinai demokratiškai įtraukiant didesnę ar mažesnę visuomenės dalį, o priimtų sprendimų įgyvendinimas ir jų vykdymas yra diktatoriškas, privalomas t.y. galioja visiems vienodai ir yra privalomas, bent taip turėtų būti.

Aš žinau tik viena liaudies valdžios Šalį Europoje – Šveicarija, kur įstatymai priimami referendumais, t.y. gali dalyvauti visi tam turintys teisę. Bet kai įstatymas visuomenės yra patvirtinamas, jo realizavimas yra įgyvendinamas tik diktatūros principais. Nėra jokių diskusijų: patinka nepatinka, laikysiuosi ar nesilaikysiu. Arba laikaisi arba esi baudžiamas.

O kaip Lietuvoje?
Iki paskutinių parlamento rinkimų, atrodo, egzistavo paslėpta dvipartinė valdymo sistema, kuri atstovavo partijų ir valdininkų elito interesus.

Pasikeisdamos valdydavo tai viena tai kita partija, tiesa, su dar kelių satelitų pagalba. 
Saikingai buvo atsižvelgiama ir į kitų visuomenės grupių interesus, daugiausia tų, kurios visuomenėje dominuoja ir reikia jų balsų, kad būti išrinktiems. 

Vienu žodžiu, saikinga demokratija (mano nesenai išgirstas terminas), demokratijos tiek, kiek reikia, kad būtum valdžioje.

Paskutiniai parlamento rinkimai sugriovė šią saikingos demokratijos sistemą.
Atėjo nauja nesisteminė politinė jėga, kuri paėmė valdžią, ir viskas pradėjo griūti.
Pradėjo aiškėti biudžeto plovimo schemos ir gal mažėti jų mastai. 

Nauja politinė jėga pradėjo sėkmingiau ir nesėkmingai priiminėti ir vykdyti įvairias reformas.
Kiek demokratijos padidėjo? Nematavau, bet informacijos visuomenėje padaugėjo.
O tai pagrindas visuomenei suvokti ir sąmoningai dalyvauti sprendimų priėmime.
Aišku, jei to mūsų visuomenei reikia.

O gal ji svajoja apie „stiprią ranką“, „gerą carą“, kuris ja rūpinsis?

Gintas
#manolietuva

Komentarai

Darius Šlapakauskas aš suprantu, kad demokratija tai daugumos diktatūra, kas surenka daugiau balsų, tas laimi galimybę įgyvendinti savo tikslus, arba nustumti į šalį deklaruotus tikslus ir užsiimti sau naudinga veikla (rinkiminiai pažadai). 

tikra demokratija įmanoma, kai veikia grįžtamasis ryšys. To pavyzdys būtu toks: Seimo atstovus renka savivaldybės taryba, savivaldybės tarybos atstovus renka seniūnijų tarybos, seniūnijų tarybos atstovus renka seniūnaitijų tarybų atstovai, seniūnaitijų tarybų atstovus renka bendruomenės, pagal gyvenamą vietą. Dingsta partijų poreikis, dingsta rinkimai, referendumai.

Atsiranda blogai atstovaujančių atšaukimas, atsiranda svarbių klausimų svarstymas visais lygiais, atsiranda tikra savivalda, atstovai balsuoja kaip yra įgalioti jį siuntusios tarybos. Svarbiausia, kad atsiranda pilietiškumas, bendruomeniškumas (dingsta - ai, nuo manęs niekas nepriklauso).

Bet kurioje valdymo sistemoje turi būti grįžtamasis ryšys, koreguojantis valdymą, kad nesigautu kaip šiandien turim