Kokie galiojančios LR Konstitucijos alogizmai
kenkia Lietuvos valstybingumo pažangai
Prisimenant, kad dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta dar esant krašte okupacinei kariuomenei, negalima nuneigti, jog 1992 m. Konstitucija priimta apsunkinto valstybingumo sąlygomis. Be to, tuometinė geopolitinė situacija reikalavo, kad Lietuva turėtų kuo daugiau formaliųjų pilnavertės valstybės požymių, todėl Konstitucijos projektas buvo rengiamas skubant. Kita vertus, daugelis konstitucinių nuostatų buvo formuluojama vadovaujantis „sąjūdiniu“ humanistiniu idealizmu, nejaučiant įsigaliosiančių „egoistinio“ kapitalizmo padarinių.
Dėl nurodytų ir kai kurių personalinio pobūdžio aplinkybių Konstitucijos tekste atsirado kalbinių netikslumų, dviprasmybių bei loginių klaidų, tad vadovavimasis Konstitucija palaipsniui tapo rimta problema. Konstitucijos turinio ydos prisidėjo prie to, kad Lietuvos valstybingumo praktikoje suvešėtų korupcija, totalitarizmo apraiškos, teisinis nihilizmas. Palaipsniui 1992 metų LR Konstitucija žymia dalimi neteko savo pagrindinės – reguliacinės funkcijos. Nesant Konstitucijoje aiškių vertybinių orientyrų ir patikimų pilietinės gynybos svertų, valstybės valdymo institucijos gana dažnai kėsinasi į valstybės konstitucinę santvarką bei demokratinės respublikos pagrindus.
Kas šiandieninėje mūsų Konstitucijoje sudaro prielaidas valstybės instituciniams subjektams pažeidinėti prigimtines ir kitas konstitucines žmogaus teises, nepaisyti pilietinės daugumos interesų, ignoruoti teisinės valstybės principus?
1. Konstitucijos 3 straipsnis suteikia kiekvienam piliečiui teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką. Elementari logika perša mintį, kad bet koks Konstitucijos nuostatoms priešingas veiksmas, kuris nesiejamas su procedūriniu Konstitucijos ar atskirų jos nuostatų pakeitimu, yra prievartinis kėsinimasis į konstitucinę santvarką. Tačiau Konstitucija nenustato jokių leistinų pilietinio priešinimosi būdų (nustatytas tik draudimas smurtu užgrobti valdžią ar jos instituciją – Konstitucijos 8 str.), todėl konstitucinė piliečio teisė ginti konstitucinę santvarką nepatenka į konstitucinio reguliavimo sritį ir dėl to praktiškai nerealizuojama.
Nesant konstitucinio apibrėžtumo, bet kokia pilietinė iniciatyva apginti konstitucinę santvarką pagal subjektyvius jėgos struktūrų vertinimus gali būti pripažinta riaušėmis ar kitokiu teisės pažeidimu ir virsti konstitucinės santvarkos gynėjų persekiojimu. Nesuteikus piliečiui realios galimybės ginti savo valstybės konstitucinę santvarką, nors pagal tautinį interesą konstitucinės santvarkos gynimas turėtų būti kiekvieno piliečio pareiga, apie pilietinę visuomenę prie dabartinio konstitucinio reguliavimo galima tik svajoti. Ar ne dėl atėmimo iš privataus sektoriaus piliečių galimybės dalyvauti valstybės reikalų tvarkyme tautoje juntamai silpsta pilietiškumo ir patriotizmo nuotaikos?
2. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis nustato, kas valstybėje turi valdžios galias, nurodant Seimą, Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę bei Teismą. Kaip tai dera su Konstitucijos 4 straipsnio nuostata, kurioje nurodyta, jog aukščiausią suverenią galią vykdo Tauta? Ar Tauta, referendumu reikšdama savo valią, nėra valstybinių interesų ir galių reiškėja?
Tautos savivaldos sąlygomis įstatymų leidybai ir kitoms funkcijoms vykdyti renkami Tautos atstovai (Konstitucijos 55 str.). Ar rinkėjų, ar jų išrinktųjų valia ir interesai turi turėti prioritetą? Juk pilietis, gavęs Seimo nario mandatą, tampa Tautos įgaliotiniu. Kaip įgaliotiniai savo įgaliotojams (darbdaviams) gali tapti valdžia?
Kita vertus, kokiais loginiais pagrindais demokratinėje valstybėje (Konstitucijos 1 str.) pilietinė dauguma, kurios sukurtais finansiniais ištekliais finansuojami visi bendruomeninio gyvenimo poreikiai, tampa pavaldiniais tų, kurie yra viešųjų išteklių kūrėjų išlaikytiniai? Juk pagal visuomeninį pasidalinimą darbais tariamoji valdžia yra valstybės tarnybon stoję piliečiai – valstybės tarnautojai (Konstitucijos 33 str. 1 dalis).
Jų prievolė tinkamai atlikti Konstitucija jiems pavestas funkcijas. Ar logiška valdžia vadinti tuos, kuriems pilietinė dauguma nėra pavaldiniai, o „valdžios“ darbo vertintojai ir kritikai (Konstitucijos 33 str. 2 dalis)? Protingas visuomeninis pasidalinimas darbais pagal kiekvieno gebėjimus yra Tautos pažangos sąlyga. Todėl brandžioje visuomenėje iš kiekvieno laukiama funkcinės lyderystės, o ne bevaisio puikavimosi galimybe diktuoti kitiems savo valią (būti valdžia).
3. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis teigia: „Valdžios galias riboja Konstitucija.“ Tokia konstitucinės normos formuluotė perša mintį, kad valdžia savaime atsiranda nežinia iš kur ir nuo jos atsiradimo turi neribotas galias, kurias kažkiek riboja Konstitucija. Kas „valdžiai“ suteikia galias, kurioms apriboti reikalinga Konstitucija?
Pažvelgus atidžiau į Konstitucijos keitimo procedūrą (Konstitucijos 148 str.), atsiskleidžia konstitucinis paradoksas: kieno galioms riboti priimta Konstitucija, tas turi teisę pakeisti Konstituciją. Ar teko girdėti, kad kas nors savanoriškai mažintų savo galimybes, ribodamas turimas galias? Blaiviai mąstant, Konstitucija turėtų būti Tautos kaip suvereno aktas, kurio ir priėmimas, ir keitimas – išskirtinė Tautos teisė, įgyvendinama referendumu (plebiscitu).
4. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis nurodo: „ Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“. Pagalvokime, ar įstaiga (juridinis asmuo) gali būti kieno nors tarnaitė? Kita vertus, ar valdyti ir tarnauti yra sinonimai, kad „valdžiai“ priskirdami tarnavimo funkciją, ją laikome ne tarnaite, o valdžia? Ar tai neprasilenkia su protingumo kriterijais? Manau, jog būtų daug logiškiau, jeigu valstybinėse įstaigose dirbtų ne tarnai ir ne valdžia, o kompetentingi valstybės tarnautojai (pareigūnai), pareigingai atliekantys jiems patikėtas funkcijas.
5. Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis teigia, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Šia konstitucine norma išreikšta prielaida, kad priimtas įstatymas gali būti priešingas Konstitucijai ir dėl to būtų negaliojantis. Tuo tarpu Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis numato asmens atsakomybę už įstatymo nežinojimą be jokių išlygų, t. y. nustatyta atsakomybė ir už negaliojančio (priešingo Konstitucijai) įstatymo nežinojimą. Manau, būtų teisinga konstitucinėje normoje nurodyti, jog nustačius, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, jo nesilaikęs asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės.
6. Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis nustato: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ To paties straipsnio 4 dalis teigia, kad referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Kadangi referendumo skelbimo iniciatyvą turi ir Seimas, ir piliečiai, Konstitucija turi nustatyti piliečių iniciatyva rengiamo referendumo realumą ir prievolę Seimui užtikrinti jo organizavimo priemones. To nesant, Seimas, vengdamas priimti įstatymą dėl referendumo (tai įrodė Lietuvos valstybingumo praktika) arba komplikuodamas referendumo skelbimo ar/ir vykdymo tvarką, gali blokuoti suvereno galias, palikdamas Tautą be svarbiausio jos egzistenciją užtikrinančio vaidmens – Lietuvos valstybės kūrimo (Konstitucijos 2 str.).
7. Konstitucijos 18 straipsniu nurodoma, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Šis Konstitucijoje įrašytas deklaracinis teiginys yra absoliučiai klaidingas. Žmogus – bendruomeninis subjektas. Jo teisės (laisvės) ir pareigos kyla iš žmonių santykių pobūdžio. Santykiai gali būti prigimtiniai, sutartiniai ir prievoliniai, todėl tik dalis žmogaus teisių yra prigimtinės (teisė į saugumą, teisė į laisvę, teisė į savastį). Dauguma sunormintų žmonių bendrabūvio teisių ir pareigų yra sutartinės, todėl klaidingas konstitucinis teiginys, nuvertinant sutartinių santykių svarbą, iškreipia bendruomenės savitvarkos esmę.
8. Konstitucijos 20-24 straipsnių pirmosios dalys kalba apie žmogaus laisvės, jo asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės ir būsto neliečiamumą. Tai tikrovės neatitinkantys teiginiai, kadangi prasminė žodžio „neliesti“ reikšmė nėra teisinės prigimties (nelytėti, neimti). Pagal minėtų konstitucinių normų turinį tenka daryti išvadą, kad Konstitucija draudžia liestis prie konkrečių daiktų ir reiškinių (pastarųjų lytėjimas apskritai nesuvokiamas), užuot gynusi žmogaus teises į jo laisvę, privatumą, būstą ir kitas vertybes.
Todėl, vengiant valstybės pagrindiniame įstatyme beprasmių teiginių, Konstitucijos 20-24 straipsniuose norimas apsaugoti vertybes reikėtų susieti su teisingai besielgiančio žmogaus teisių gynyba, neišgalvojant kažkokių absurdiškų „nelietimo garantijų“. Objektyvią tikrovę akivaizdžiai neatitinkantys Konstitucijos nuostatų teiginiai diegia nepasitikėjimą konstitucinio modeliavimo realumu, tuo skleidžiant neigiamą požiūrį į visų Konstitucijos nuostatų vykdymo privalomumą.
9. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis nustato: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“ Pastebėtina, kad šioje konstitucinėje nuostatoje įstatymas, teismas, kitos institucijos ir pareigūnai pateikiami kaip vienarūšės sakinio dalys, kas turėtų reikšti, jog valstybės subjektai (institucijos ir pareigūnai) turi tokias pat galias kaip ir įstatymas. Ar tai atitinka įstatymo viršenybės principą? Kita vertus, valstybės institucijos yra juridiniai asmenys, o pareigūnai – fiziniai asmenys.
Tačiau šioje konstitucinės normos redakcijoje jie tampa ne asmenimis, o kažkuo kitu, kam visi asmenys lygūs. Jeigu Lietuva konstituciniu, o ne propagandiniu lygmeniu siektų teisinės valstybės pagrindų, (teigiamu pavyzdžiu gali būti Konstitucijos 109 str. 3 dalies norma), reikėtų gana nežymaus Konstitucijos 29 str. 1 dalies redakcinio pakeitimo: „Įstatymui teismai, kitos valstybinės institucijos, pareigūnai ir visi kiti asmenys yra lygūs“.
10. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis teigia: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Ar asmenys, kurių konstitucinės teisės pažeistos, turi teisę kreiptis į kiekvieną instituciją, kuri Konstitucijoje pavadinta teismu?
Akivaizdu, kad taip nėra. Pagal Konstitucijos VIII skirsnio „KONSTITUCINIS TEISMAS“ nuostatas ši institucija nėra nei instancinė teismų grandis, nei vykdanti teisingumą, nei į ją gali kreiptis asmuo, jeigu jo konstitucinės teisės yra pažeistos neteisėtais ar neteisingais teisėjų veiksmais. Tai reiškia, jog sistemiškai vertinant konstitucinį reguliavimą – Konstitucinis Teismas nėra teisminė įstaiga.
Toks kalbinis netikslumas sudaro prielaidas Konstitucinio Teismo teisėjams nukrypti nuo šios įstaigos funkcinės kompetencijos (Konstitucijos 102 ir 105 str.), viršijant Konstitucija jai suteiktas galias.
Suprantant, jog visuomeninis interesas užtikrinti valstybėje didžiausią galią turinčių įstaigų priimamų aktų atitiktį Konstitucijai, tai turėtų būti atliekama ekspertinių, o ne teisminių procedūrų tvarka. Svarbu ir tai, kad atitikties Konstitucijai priežiūrą vykdanti institucija, nevirstų „ absoliučios tiesos“ monopolistu, kaip šiuo metu yra Lietuvoje, o tik užtikrintų motyvuotą antikonstitucinio teisės akto panaikinimą, kad, pakartotinai svarstant jo priėmimą, būtų išvengta priešingumo Konstitucijai.
11. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalis teigia: „Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“ Tai nei reguliacinės, nei edukacinės funkcijos neatliekantis konstitucinis teiginys, kuris perša ydingas prielaidas: a) teisės subjektus, kurie nėra nepilnamečiai vaikai, negina įstatymas, b) bet koks nepilnamečių vaikų elgesys yra pateisinamas, c) tėvai, pedagogai, kiti pilnamečiai asmenys ir įstaigos nepilnamečių vaikų atžvilgiu turi tik pareigas, d) įstatymu nepilnamečiams vaikams negalima nustatyti jokių prievolių ir t.t. Ar Konstitucijoje reikalingi „tuščiaviduriai“ teiginiai, neorientuoti į jokias vertybes?
12. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje teigiama, kad Seimo nariai „negali būti varžomi jokių mandatų“. Ši konstitucinė norma savo logine prasme prieštarauja Konstitucijos 4 straipsnio nuostatai, kuria Seimo nariui suteiktas Tautos (suvereno) atstovo statusas. Kadangi mandatas ne atleidimas (indulgencija) nuo Tautos valios vykdymo, o įgaliojimas atstovauti Tautą ir vykdyti jos valią, todėl Konstitucijos 59 straipsnio nuostata dėl Seimo nario teisės atsiriboti nuo mandato prieštarauja Konstitucijos 4 straipsnio turiniui ir esmei.
13. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalį Seimo nario pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ir darbu privačiame sektoriuje. Pagal šios konstitucinės normos teksto turinį peršasi išvada, kad Seime bei kitose valstybinėse įstaigose ir organizacijose žmonės turi tik pareigas, bet ne pareigines (tarnybines) funkcijas, o dirbama tik privačiame sektoriuje. Dėl to, pareigas atsiejus nuo darbinės veiklos (pareiginių funkcijų), šio straipsnio 2 dalis („Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru.“) kai kam asocijuojasi su teise turėti dvejopas pareigas – tuo pačiu metu būti ir Seimo nariu, ir Vyriausybės nariu.
Siekiant išvengti tokių prielaidų, šį Konstitucijos straipsnį reikėtų papildyti nuostata: „Seimo narį paskyrus į kitas pareigas, jis netenka Seimo nario mandato“. Tačiau ir trūkstant aiškumo Konstitucijos 60 straipsnyje, Konstitucijos 99 straipsnis įsakmiai nurodo, jog Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų. Todėl, esant gana aiškiai žodžio „užimti“ prasmei, Seimo nario paskyrimas Ministro Pirmininko ar ministro pareigoms pagal Konstitucijos 99 straipsnį nedera su jo veikla Seime. Nesuprantama, kodėl esant tokiam reguliavimui Konstitucijos 99 straipsniu bei nustatytai konstitucinei Seimo pareigai prižiūrėti Vyriausybės veiklą (Konstitucijos 67 str. 9 punktas), šio Konstitucijos pažeidimo Lietuvos valstybingumo praktikoje vis dar neatsisakyta.
14. Konstitucijos 88 straipsnio 6 punktas ir 105 straipsnio 3 dalies 2 punktas, kuriais leidžiama Konstituciniam Teismui teikti išvadas dėl Prezidento sveikatos būklės, nesiderina su Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalies norma, nustačiusia Konstitucinio Teismo teisėjams kvalifikacinius gebėjimus, tarp kurių nurodytas aukštasis teisinis išsilavinimas, bet nėra reikalavimo turėti specialių medicinos žinių. Būtų teisinga, kad išvadas apie žmogaus sveikatos būklę teiktų ne teisinį, o medicininį išsilavinimą turintys specialistai.
15. Konstitucijos 89 straipsnio 3 dalis nustato, kad, laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali svarstyti klausimo dėl nepasitikėjimo Seimo Pirmininku. Konstitucinėje normoje tokia negyvenimiška sąlyga (nepasitikėjimo savimi svarstymas) rodo protingumo kriterijų ignoravimą, kas skatina abejones Konstitucijos kaip teisinio akto prasmingumu. Ar pagrindinio įstatymo paskirtis ugdyti toleranciją absurdui teisėkūroje?
16. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“
Jeigu teisingumą laikome procedūrine kategorija (viskas, kas nuspręsta teisme yra teisinga), tai negalėtų būti kelių teismo instancijų (kelių teisingumų viename ginče). Kadangi teismas be teisėjo tėra abstrakcija, tai pagal aptariamos konstitucinės normos turinį teisingai elgtis mūsų valstybėje turi teisę tik teisėjai. Toks konstitucinis reguliavimas atima iš visų visuomeninių santykių dalyvių, išskyrus teisėjus, teisę elgtis teisingai. Teisingumo vykdymą suprantant kaip pareigos atlikimą tiesai (teisingumas ne procedūrinė, o vertybinė kategorija), teismų paskirtis – spręsti ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo, o ne turėti išskirtinę teisę į teisingą elgesį.
17. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis skelbia teisėjo nepriklausomumą, o tuo tarpu šio straipsnio 3 dalis įtvirtina teisėjo priklausomybę nuo įstatymo. Jeigu vadovautis protingumo kriterijais, tai, spręsdamas ginčus, teisėjas turėtų priklausyti ne tik nuo įstatymo, bet ir nuo gamtos bei logikos dėsnių, taip pat ir nuo matematikos taisyklių. Įvertinus visuomeninį interesą ir išsireiškus tiksliau, teisėjas turėtų būti nepaveikiamas politinės konjunktūros bei kitokio išorinio spaudimo, tačiau visiškai priklausomas nuo įstatymo bei faktinių bylos aplinkybių.
18. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis saugo teisėją nuo bet kokios jo veiklos kontrolės, uždraudus bet kam kištis į teisėjo ar teismo veiklą. Ši konstitucinė norma yra kolizijoje su Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalies norma, kuri laiduoja piliečiams teisę kritikuoti visų be išimties valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir apskųsti jų sprendimus. Ar tai nėra Konstitucija įteisintas kišimasis į teisėjų veiklą?
Įvertinus tai, kad pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai, 114-asis Konstitucijos straipsnis nesiderina ir su Konstitucijos 3 straipsniu, pagal kurį, matant, jog teismo aktas akivaizdžiai antikonstitucinis, kas reiškia, jog jis negaliojantis ir tuo pačiu juo kėsinamasi į valstybės konstitucinę santvarką, kiekvienas pilietis turi teisę priešintis jį priėmusio teismo ir teisėjų antikonstitucinei veiklai.
Tai reiškia, kad galutinės instancijos teismo aktų neskundžiamumas rodo Konstitucijos 114 straipsnio loginį nesuderinamumą su Konstitucijos 3 ir 33 straipsnių nuostatomis? Deja, Konstitucijoje žiojėja plati spraga, kurią užpildžius būtų procedūrinė galimybė patikrinti teismo priimtų aktų atitiktį Konstitucijai, analogiškai kitų didžiausias funkcines galias turinčių valstybės institucijų – Seimo, Prezidento ir Vyriausybės aktų konstitucingumo kontrolei.
IŠVADA: 1992 metų Konstitucijos preambulėje įtvirtinus nuostatą, kad Tauta sieks „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“, šio siekio atsisakymas Tautos valstybingumo praktikoje reiškia kenkėjišką stagnaciją krašto valdysenoje.
Jonas Ivoška 2024 m. lapkričio 24 d.
