Yra toks dalykas kaip savisaugos instinktas. Yra asmeninė savisauga, yra kolektyvinė, aišku, kai yra bendrumo jausmas. Kolektyve žmogus jaučiasi saugesnis, priešintis lengviau. Savisaugos instinktas suveikia puolimo atveju. Tai pajaučiama intuityviai arba matoma tiesiogiai. Tačiau puolimai gali būti įvairūs. Karinius puolimus pergyvenom, matėm, ką reiškia Tautos vienybė, dalyvavom išsikovojant Lietuvos laisvę, stovėjom Baltijos kely, netgi bandėm kurti Nepriklausomą valstybę. Visiškai kitoks informacinis karas. Ne visi jį pastebi, kiti net neigia jo buvimą. Tai agresyvus karas. keičiantis žmogaus pasaulėžiūrą, vertybes, doros sampratą, naikinantis sarmatą. Formuojama vartotojiška visuomenė. AŠ tampa ašimi, apie kurią sukasi pasaulis. AŠ ir mano norai tampa svarbiausi, dingsta bendrumo jausmas, kiekvienas traukia paklodę į save. Savaime niekas nevyksta, visi procesai subjektyviai kontroliuojami. Nuomonės formuojamos visokiausiais klausimais, norim mes tą pripažint ar ne. Einama lengviausiu keliu – skatinant norą patirti malonumą. Kiek žmogus džiaugiasi įsigijęs naują automobilį ar kompiuterį - pusę metų, gal metus. Tada vėl norisi patirti tą malonų džiaugsmą, ir kankinasi, jei nepatiria. Tas pats ir lytiniame gyvenime, kaskart norisi kažko naujo. Baisiai nelaimingi, jei to nepatenkinam. Visa tai įvaro į priklausomybes, depresijas, nerimo priepuolius.
Diegiama, kad santuoka - tai kliūtis laisvei, vaikai - bereikalinga atsakomybė, moters teisių suvaržymas. Homoseksualumas – išsilaisvinusio žmogaus idealas. Noras pasitenkinti – meilė. Labai didelis noras pasitenkinti – labai didelė meilė, nesvarbu į kurią skylę. Supratimas, kad meilės vaisius – vaikai, nėr vaikų – bevaisė meilė, skelbiamas esant atgyvena. Žmonės greit supriešinami, dingsta bendrumas, vienybė, nesusikalbama. Pavienius žmones lengviau paveikti, pavieniai žmonės negali tam priešintis. Pradedamos spausti vyriausybės, per visokius fondus skiriamos lėšos totaliai propagandai švietimo ir ikimokyklinėse įstaigose (http://www.genderloops.eu). Penkių lyčių lygybės įgyvendinimas per ikimokyklinį švietimą ir įsikišimą ankstyvame amžiuje, kai vystosi vaiko pažintiniai gebėjimai, pasirinktas todėl, kad per ilgą laiką tai duoda didžiausią efektą. Tačiau toks ugdymas žaloja vaikų psichinę sveikatą ir gali sukelti lytinės tapatybės sutrikimą vaikystėje. Panašūs daugina panašius. Tai vienas iš siekiamų tikslų. Per jį siekiama mažinti nenaudingų globalistams žmonių skaičių žemėje. Natūralus savisaugos instinktas reikalauja gintis nuo daromo spaudimo. Formuojasi vidinis pasipriešinimas primetantiems savo diktatą. Tai pradeda vienyti žmones, dar išlaikiusius dalelę sveiko proto. Baimė ištirpti globalioj visuomenėj, atsidurti atmatų duobėj, verčia prisiminti savo Tautiškumą, atsiriboti nuo belyčių, betaučių ir beveidžių žmogystų, kurių idealai apsiriboja savo egoizmo tenkinimu. Stručio principas tinka tik tiems, kurie paslėpę galvas, atstatę užpakalius, plaukia pasroviui globalistų kuriama srove. Žmonės, praradę tikrąsias vertybes, išnyksta, išnyksta ir tokios visuomenės.
25 11:14 Persiųstipranešti klaidąspausdinti8 komentarai Ar toks Nepriklausomos Lietuvos tikslas? Mes nieko neskolingi kitataučiams, niekada nebuvom prisivežę vergų ir nebuvom pamynę jų teisių. Nieko, žemai lenkdamiesi, ir neprašėm atvažiuoti mūsų gelbėti, vaduoti ir maitinti. Todėl lietuvius kaltinti rasizmu ar tolerancijos stoka - mažu mažiausiai kiauliška. Vilniuje gyvename ir dirbame su įvairių tautybių žmonėmis, nėra jokių priežasčių konfliktams. Tačiau yra norinčių sėti nesantaiką, kiršinti žmones, priešpastatant vienus prieš kitus. Labai sėkmingai tai daroma apšaukiant lietuvius naciais, žydšaudžiais, antirusais, antisemitais, antilenkais, homofobais, patriotais, tautininkais, lietuviais ir t. t. Atsiranda skriaudėjai ir skriaudžiamieji. „Skriaudėjai“, neteisingai apkaltinti, vienijasi gynybai, tuo sukeldami dar didesni šmeižto ir melo protrūkį. Formuojama nuomonė apie Lietuvą, kurioje greit reiks svetimo įsikišimo, tvarkai įvesti. Mat Lietuvoje skriaudžiamos mažumos, nėr tolerancijos - moterys verčiamos gimdyti, diskriminacija pavardžių rašyme (galima atskirti kur vyras, kur moteris, dar baisiau, jog matyti, kuri netekėjus), pasuose rašoma tautybė, nėra kitakalbiams mokyklų, negrai į televizijas neįleidžiami, čigonams draudžiama narkotikais prekiauti, žlugdomas alkoholio verslas, valdovui trukdo valdovų rūmus statyti, nori sąžiningų milijonierių turtą apmokestinti, nemažina mokytojams algų, blogai švenčia Lietuvos šventes, Gugenheimo muziejaus maro metu nestato, ir dar paskutinių kelnių nenusimovė.
Matyt, todėl mes ir skurdinami per globalias finansines struktūras, kad nuogi seksualiau atrodytume, kad matytųsi pro kur mus dar "išdurti". Tai kaip čia nesivienysi, kai į tokį kampą įvaro. Nori nenori arba tapsi patriotu, arba turi atsiduoti visagalio globalizmo egoistinei "meilei" už numetamą kaulą. Čia jau kaip kam patogiau. Lietuva demokratinė valstybė. Vadinasi, dauguma diktuoja mažumai. Daugumos diktatūra. Išsirenkam, balsavimo būdu, sau ir savo valstybei tarnus, priverčiam juos vykdyti daugumos valią. Lietuvoje kol kas daugumą dar sudaro lietuviai, vadinasi jie ir diktuoja, pagal demokratijos taisykles, savo poreikius atitinkančias, sąlygas. Kas moka – tas ir muziką užsako. Turėtų būti maždaug taip. Nesuprantu, kodėl tas mechanizmas neveikia. Ar ne dauguma diktuoja, ar ne balsavimo būdu renkamės, ar ne tarnus, ar ne lietuviai dauguma, o gal ne mes muziką užsakome? Peršasi mintis, kad vis dėlto gyvename vergovinėj santvarkoj, tik su laisvės iliuzija. Yra vergvaldžiai, yra minią valdantis elitas ir mes. Globalinės finansinės struktūros vadovauja savo kapitalo augimui, valstybių vyriausybės prižiūri ir įgyvendina tų struktūrų tikslus, o mes tenkinamės laisvės iliuzija. Tikime, kad esame laisvi, elgiamės savo valia, tvarkomės savo namuose, turtiname savo šalį ir save, vaikus auklėjam savo nuožiūra, rūpinamės valstybės ateitimi, rūpinamės visuomenės nariais, tikime iškraipyta Lietuvos istorija, tikime mūsų svarbumu pasaulio akivaizdoje, tikime, kad finansiškai stipresni, kad kažkas tikrai mumis dar geriau pasirūpins, priglaus, pamylės.
O gal pigiau vieną kartą atsimerkti ir apsidairyti, kur atsidūrėm. Gal spjaut visiems "geradariams" į barzdą ir prisiimt atsakomybę už Lietuvą, kad anūkams gėda į akis pasižiūrėt nebūtų. Ką, argi mes "kairės rankos pirštu daryti" ir neturim jokios savigarbos, ar mums vis lyderių reikia, kurie vestų į šviesų rytojų. Vienyti mus turi noras išgyventi, noras atstatyti doros ir darnos sampratą. Tik per tai gali ateiti laisvė, tik asmeniškai prisiimta atsakomybė už savo veiksmus suteikia laisvę. Tik pasipriešinimas svetimai, primetamai ideologijai, savos valstybės ateities vizijos kūrimas ir įgyvendinimas gali suteikti šansą sulaukti Lietuvai dar ne vieną tūkstantmetį. Tik tada kitataučiai Lietuvoj jausis kaip namie, kai visom išgalėm prisidės prie Lietuvos klestėjimo. Norint būti namie, reikia jaustis ir elgtis taip, kaip namie elgiesi. Deja, net ir dalis lietuvių, pagal jų elgesį Lietuvoj, nelaiko jos savo namais. Jiems tai tik įtakos sfera, veiklos regionas, „runkelių“, nesuprantančių jų interesų, žemė, pajuokos objektas. Turi keistis požiūris: ne ką man duos Lietuva, o ką aš galiu duoti Lietuvai ir savo bendrataučiams, kaip galiu atsilyginti mamai Lietuvai už suteiktus namus ir šansą gyventi laimingai. Mes turim galimybę pasinaudoti šiuo šansu, kaip pasinaudojom šansu išsikovoti Nepriklausomybę. Tik bendras tikslas ir bendras darbas gali duoti rezultatus. Savo ateitį turim kurti tokiu principu: nepatinka – kritikuok, kritikuoji – siūlyk, siūlai – daryk, darai – atsakyk. Negali, žmogau, matydamas darant blogį, nestabdyti jo visais įmanomais būdais, kitaip tampi bendrininku.
Darius Šlapakauskas yra Piliečių sąšaukos tarybos narys
