Tikėjimas - tai teiginių suvokimas kaip tiesos, netikrinant jų teisingumo. 

Tikėjimas nėra žinojimo priešybė ir yra absoliučiai individualus dalykas kaip ir mirtis.

Tikėjimas yra trečiasis ir pats ryškiausias dvasingumo požymis . Beje, tai vienintelis dvasingumo komponentas, kuris nėra įgimtas ir kurį žmogus jau pilnai pasirenka pats. Tas pasirinkimas negali būti prievartinis. Jis gali būti tik laisvas.

Tikėjimas – tai gyvenimo būdas, išplaukiantis iš žmogaus egzistavimo prasmės, savo misijos šeimoje, visuomenėje ir pasaulyje suvokimo.
 

Mokslas ir tikėjimas nebelaikomi nesuderinamais dalykais, nes pagal idėją jie abu siekia tiesos. Mokslas atskleidžia nuostabią pasaulio tvarką, parodo, koks didelis protas sumanė visatą. Tikras tikėjimas šiuos atradimus įprasmina. Jis paaiškina, kad visas fizinis pasaulis yra akivaizdžiai sugalvotas Kūrėjo.

Tikėjimas - tai tam tikrų dvasinių dėsnių prasmės ir tikslingumo suvokimas.

Ar galima pastatyti namą be krano? Žinoma, galima, bet su kranu daug lengviau ir paprasčiau. Ar galima gyventi be dvasinių dėsnių pažinimo. Žinoma, galima, tačiau bus daug sunkiau įveikti ar išvengti daugelio kasdieninių problemų. 

Tikėjimas turi būti ne aklas, o sąmoningas. Jis visada turi būti tobulinamas gyvenimiškąja patirtimi ir nuolat papildomas tiek mokslinėmis, tiek dvasinėmis žiniomis. Neskiriant laiko šiems saviugdos tikslams, tikėjimas virsta fanatizmu. 

Tikėjimas ir religija nėra sinonimai - tai iš esmės skirtingi dalykai.