Žmogus egzistuoja kaip nedaloma
Pirmoji sfera - KŪNAS. Kūno materialumas kaip pirmasis jo požymis savaime aiškus, trečiasis - irgi suprantamas: penki pojūčiai - rega, klausa, uoslė, lytėjimas ir skonis - padeda orientuotis aplinkoje ir tarnauja kaip tam tikras savisaugos priemonių kompleksas fizinei kūno egzistencijai užtikrinti.
Kiek kebliau su gyvybe. Biologijoje tai apibūdinama kaip organizmo gebėjimas vykdyti medžiagų apykaitą su aplinka. Bet tai nėra visiškai tikslu, nes apibrėžimas orientuojamas ne į priežastį, o į pasekmę. Tikrovėje apykaitos procesas gali vykti būtent tik tada, kai organizmas yra gyvas, t. y. turi gyvybės dvasią. O gyvybės dvasia laikoma esanti išimtinai Dievo kompetencijoje. Štai kodėl, net esant neįtikėtinai aukštam dabartinių biotechnologijų lygiui, mokslininkai negali susintetinti net primytyviausio mikrobo. Klonavimas be gyvo surogatinio motininio organizmo irgi nesigauna. Taigi, dėsnis gyvas tik iš gyvo išlieka nepajudinamas.
