Kandidatų patikra 

Gediminas Navaitis, www.alkas.lt
2018 07 19 
 

Ateinantys 2019 metai – net trijų rinkimų ir pasirinkimų metai. Pravartu būtų turėti testą kandidatams, kuris leistų protingai išsirinkti. Gal šiuo testu galėtų tapti jų siūlymai ką daryti su Lietuvos valstybe?

Troleibuso ekrane Vilniuje galime perskaityti vieno iš kandidatų šūkį: „Stipri Lietuva – stiprioje ES“. Praeituose rinkimuose jis žadėjo sustabdyti pabėgėlių antplūdį. Parinkti aktualiją kandidatas geba. Siekti valdžios ūpo turi, bet nuovokos stokoja, nes stipri valstybė pati sprendžia kas joje gyvens, o stipri ES nurodys kiek ir ko priimti.

Galima nekreipti dėmesio į antraeilio politiko šūkius, bet kai valdančios partijos lyderis per LRT praneša, kad ateityje svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą, vertą suklusti. Ne todėl, kad įtakingas politikas nesuvokia to ką istorijos vadovėlyje skaitė ketvirtokas, ką ne kartą patvirtino Lietuvos istorija –  išnykus valstybei, sunyks ir tautiškumas, – bet, todėl, kad valdanti politinė jėga tarsi nebežino kokią valstybę konstruoja. Ir šis politikas nėra vienišas.

Peržvelgus daugelio partijų siūlymus aiškėja, kad jų atstovų idėjos gali būti sėkmingai įgyvendintos ne valstybėje, o teritorijoje, kad programose nuolat rašoma apie integraciją, nes rašyti apie suverenumo ribojimą kol kas „negražu“, bet tikima – išmintingos viršnacionalinės institucijos turėtų sukurti daugiau gerovės. Gal taip, gal ir ne, bet kandidatų nuomonės ar reikia nepriklausomybės ir kaip ja turėtume naudotis, turėtų būti paskelbtos.

Atsakymą į šiuos klausimus rasime pažvelgę ne į politinius tauškalus, bet į esmę – šiandieną Lietuva kaip niekad turtinga, jos BVP (bendras vidaus produktas) nuolat auga, tačiau virš penktadalio jos gyventojų atsidūrė skurdo rizikos grupėje, iš turtėjančios Lietuvos ieškant geresnio gyvenimo masiškai emigruojama. Prieštaravimas reikšmingas ir akivaizdus, nors toli gražu ne naujas.

Dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistas „Easterlin paradoksas“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito, nes nuo XX a. septinto dešimtmečio iki XXI a. pradžios šeimų skyrybų padvigubėjo, paauglių savižudybių patrigubėjo, smurtinių nusikaltimų skaičius, kaip ir kalinių skaičius išsaugo kelis kartus, žymiai gausėjo depresijų ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų kiekis.

Kandidatai dėl šio prieštaravimo mielai padejuoja, žada kažką daryti, bet esminių priežasčių aiškinti nedrįsta. Nes pamėginę tai daryti turėtų pripažinti, kad šiandieną Lietuvos, kaip ir daugelio modernių valstybių, ekonominė galia yra nusavinta. O jeigu kas nors praranda galią ir reikšmę, paprastai kas nors jas įgyja. Todėl Lietuvoje rasim banką valdantį keliolikos milijardų vertės turtą ir sumokantį porą tūkstančių eurų metinius mokesčius. Suprantama, kad tokio banko darbuotojas tampa pretendentu į Lietuvos Prezidentus.

Valstybei prarandant ekonominę reikšmę, Lietuvoje, kaip ir kitose moderniose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Todėl neįtakinga ir neturtinga Lietuvos vidurinioji klasė – mokytojai, gaisrininkai, „Maximos“ kasininkės – savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia vargstančius. Nors Lietuvos bendras vidaus produktas nežymiai lenkia Lenkijos ar Estijos bendrą vidaus produktą (skaičiuojant vienam gyventojui) atlyginimai Lietuvoje trečdaliu mažesni nei Estijoje ir 15 proc. mažesni nei Lenkijoje.

Vidurinei klasei laikas nuo laiko numetamos kelios dešimtys eurų (kaip pavyzdžiui atsitiko įvykdžius „mokestinę reformą“ ) ir esama padėtis, kai nuolat trūksta lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai išsaugoma. Drauge išsaugoma oligarchiją džiuginanti atgyvenusi ekonominė struktūra ir neįgali valstybė, kurios politikai pretenduojantys į aukščiausią valdžios postą net užsiminti apie naujus ekonominius sprendimus, apie laimės ekonomiką neišdrįsta.

Riboti oligarchiją, o paprasčiau sakant progresiškai apmokestinti itin didelį t. y. neskirta vartojimui, o skirta įtakai didinti turtą gali tik stipri nacionalinė valstybė, ginanti bendrus tautos interesus. Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai šiandieną gali būti tik numanomi, tačiau jie neturėtų būti išskirtinai dideli.

Ekonomistas T. Pikety, rašo apie 1 proc. didesnius mokesčius turtui viršiančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui viršijančiam 1 milijardą eurų. Jo nuomone toks mokesčių pakeitimas išspręstų šios dienos socialines problemas, leistų reikšmingai padidinti pensijas ir atlyginimus. Bet net ir toks minimalus apmokestinimas mažintų oligarchijos įtaką, o todėl valdantieji mieliau svarsto dar vieną visuotinį automobilių apmokestinimą, bet nepastebi valstybę užvaldančių koncernų.

Iš viso kas pasakyta išvada paprasta – moderniose šalyse, taigi ir Lietuvoje, visuomenės problemos ir skurdas kyla ne dėl ekonominių sunkumų, o dėl silpnų nacionalinių valstybių, dėl demokratijos stokos, piliečių nušalinimo nuo svarbiausių sprendimų priėmimo.

Žmonės nori būti laimingi ir pasiturinčiai gyventi, o esami ir būsimi kandidatai siūlo kitus tikslus. Jiems nedrąsu užsiminti, kad kontroliuoti oligarchiją ir korporacijas gali tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu identitetu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę.

Daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų viešiesiems reikalams) įmanoma pasiekti jau šiandieną pasirinkus modernios XXI a. visuomenės kūrimo kelią ir apmokestinus ne vartojimui, o visuomenės valdymui, skirtą didelį turtą.

Šią išvadų seką galima skaityti nuo vidurio ar pabaigos. Esmė nesikeis. Tai yra ir testas kandidatams.

Jiems tereikia atsakyti: „Už ką jie? Už XIX a. ideologines atgyvenas, už Lietuvos pajungimą viršnacionaliniams dariniams, besirūpinantiems oligarchijos, didžiųjų tarptautinių korporacijų klestėjimu ar už nacionalinę XXI a valstybę? “

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras