2011-07-31 22:27

Marius Kundrotas

Šiandien, pasauliui vis labiau atomizuojantis, vis daugiau žmonių išsiilgsta vienybės. Kodėl jos taip trūksta? Gal todėl, kad vienybę sovietiniu totalitariniu pavyzdžiu vis dar suvokiame kaip vienovę, o pasigesdami vienovės vienybę atmetame patys? Išties vienovė – neįmanoma. Teleologas visur ieškos prasmės, moralistas viską skirstys į gėrį ir blogį, matematikas – skaičiuos, ekonomistas galvos apie naudą, saldofonas ar instrumentalistas – apie galių santykius.

Ar tarp jų gali būti vienovė? Tik iliuzinė. O vienybė? Tik epizodinė. Vis gi – bent jau įmanoma.

Jei žvelgsime į lietuvių tautos lyderius, maksimalią vienybę iš jų pavyko pasiekti gal tik dviems – Traideniui ir Vytautui Didžiajam. Iki jų, tarp jų, po jų – ištisi naminiai karai. Atgimimo laikotarpiu gal arčiausiai tautos vienytojo vaidmens buvo Jonas Basanavičius, tačiau net ir jam teko regima ir girdima opozicija. Nei Vincui Kudirkai, nei Antanui Smetonai, ypač pabrėžusiems tautos vienybę, jos pasiekti apskritai nepavyko.

Teisus Antanas Kulakauskas, teigdamas, jog vienybės akcentai patriarchų retorikoje kilo iš jos stokos praktikoje. Ne tik tautos lygiu, bet ir jų pačių santykiuose. V. Kudirka nesutarė su katalikais, J. Basanavičius – su liberalais ir socialistais, A. Smetonai sunkiai sekėsi net su savo paties bendraminčiais – tautininkais: iš pradžių – su Vincu Krėve, po to – su Augustinu Voldemaru.

Gana sėkmingas pavyzdys – Kazys Škirpa, subūręs į Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) pačių įvairiausių srovių atstovus, tačiau tai – labai trumpas epizodas, tik savaičių trukmės. Po to LAF‘ą perėmę lyderiai – Juozas Ambrazevičius-Brazaitis ir Leonas Prapuolenis – vienybės išsaugoti nebeįstengė: pirmiausiai atskilo voldemarininkai, paskiau – kitos srovės, galiausiai iš LAF‘o teliko Lietuvių frontas – faktiškai vienos srovės organizacija, kurioje vyravo jaunosios kartos krikdemai.

Dar sunkiau sekėsi vėliausiojo atgimimo lyderiui – Vytautui Landsbergiui. Jis iš pat pradžių pasirinktas kaip laikina kompromisinė figūra be galo daugiabriauniame Sąjūdyje. Pabandęs tapti nuolatiniu ir visuotiniu lyderiu, jis liko toks tik vis besitraukiančiam bendraminčių ratui.

Žvelgiant į Algirdą Brazauską, Valdą Adamkų, Rolandą Paksą ir Dalią Grybauskaitę – jie apskritai niekada nebuvo tautos vienytojai. A. Brazauskas ir R. Paksas iš pat pradžių buvo savo partijų atstovai. V. Adamkui pavyko sutelkti dalį skirtingų politinių jėgų, bet abu kartus valstybės vadovu jis tapo tik per antruosius rinkimų turus ir per abi kadencijas turėjo gausybę opozicijos. D. Grybauskaitė laimėjo per pirmąjį turą, užsitikrinusi daugelio politinių srovių paramą, tačiau, vos užėmusi postą, išsyk susipriešino su beveik visais kitais ryškesniais politiniais subjektais.

Absoliuti praeities ir dabarties lyderių dauguma vienų buvo mylimi, kitų – nekenčiami, abiejose pusėse išsidėstant žymiai tautos daliai. Ir tai – nieko nuostabaus, kai bandoma vienyti aplink asmenybę, srovę ar grupę, o ne aplink idėją, tikslą, vertybes.

Vis dėlto atskirais istorijos laikotarpiais tauta ar bent jos patriotinis aktyvas pasirodydavo itin vieningas. Lietuvos Taryboje, LAF‘e ir VLIK‘e, pagaliau – Sąjūdyje susitelkė įvairiausi žmonės: idealistai ir pragmatikai, humanitarai ir technokratai, kairieji ir dešinieji.

Žinoma, jų vienybė visais šiais atvejais buvo tik epizodinė. Kitaip ir negalėjo būti. Bet ji buvo prasminga ir lemtinga. Ir ji niekada nereiškė vienovės.

Ko gero, teisus pirmasis Lietuvių tautinio centro ideologas Kęstutis Čeponis, jog tautos jėga – ne vienovėje, bet vienybėje. Siekiant bendro tautos klestėjimo. Tautos. Mūsų visų. Idealistų ir pragmatikų, humanitarų ir technokratų, kairiųjų ir dešiniųjų. Sutapus tikslams. Laikinai. Dirbtinai tokių sąlygų nesukursi. Žmonės turi patys atrasti jungiančius tikslus. Net jeigu jie bus tik epizodiniai. Juk iš epizodų ir susideda visas gyvenimas – tiek žmogaus, tiek ir tautos.
Komentuoti
Comments
problema svarbi
2011-07-31 22:48
mintys įdomios, tačiau dabar reikia kelti ne tiek vienybės, kiek efektingo organizavimosi stipriai veiklai mintį. tam nereikia milijoninės grandinės Baltijos kelyje vienybės, o veiklių grupuočių po 10 - 50 asmenų: strategų, organizatorių, publicistų
atsakyti
Motiejus
2011-07-31 23:52
Saldofonas – kas tas do daiktas?
atsakyti
Andraika
2011-08-01 7:54
Kareiva
atsakyti
goj
2011-08-01 8:51
"Absoliuti praeities ir dabarties lyderių dauguma vienų buvo mylimi, kitų – nekenčiami, abiejose pusėse išsidėstant žymiai tautos daliai. Ir tai – nieko nuostabaus, kai bandoma vienyti aplink asmenybę, srovę ar grupę, o ne aplink idėją, tikslą, vertybes."- tai būtų įdomu ir gal naudinga jei kas išgrynintų mint - bandytų įvardinti : idėją, tikslą, vertybes.
atsakyti
Žygeivis
2011-08-01 14:53
Ta idėja apibūdinama vienu trumpu žodžiu: Lietuvybė. Plačiau - lietuviško tautiškumo - Lietuvybės - išsaugojimas ir puoselėjimas. Dar plačiau - Lietuvių Tautos, kalbos, tarmių, kultūros, gamtos, paveldo, šeimos ir doros išsaugojimas bei puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, lietuvių etninėse žemėse ir išeivijoje.
atsakyti
goj
2011-08-01 18:44
Įdomu paklausus kubiliaus ( ir jo co ) , degutienės ( ir jos co ), grybauskaitės ( ir jos co ) kas jiems Lietuvybė. Pagal veiksmus tai smerktinas dalykas, bet įdomu būtų išgirsti iš jų lupų. gal mums Lietuvybė vertybė , o jiems ( gal aš ne šiuos valdžiažmogius turiu omenyje, gal... ) smerktinas dalykas, o gal net fafizmas-nacizmas. Prie rusų mumis fašistais pabaltiečius vadino, apsisuko ratelis ir vėl tas pats.
atsakyti
V
2011-08-03 17:02
Pilnai pritariu. Prisidėčiau prie paklausimo. Tik galima nuspėti kokią jie demagogiją palietu, šitos kalbančios galvos. Negi nematai per žiniasklaidą kaip jie šneka. Būtu įdomu, kad kokiu tai stebuklingu būdu šitie ponai pasakytu iš tikro ką galvoja, be melo. Bet žinia šito nebus.
atsakyti
goj
2011-08-01 18:51
Viename komentare perskaičiau kokių tautybių lietuviai labiausiai nekenčia, tai vienas leptelėjo , kad lietuviai labiausia nekenčia lietuvių. Bijau ,kad tai dabar teisybė. Tai kokia idėja, koks tikslas (užsiminus apie pinigus man jau vemti norisi), kokios vertybės galėtų sucementuoti lietuvius. Ir kokiais būdais, kokiu keliu tai siekti, daryti. Perskaičius šį straipsnį tokios pirmos mintys.
atsakyti
Žygeivis
2011-08-01 20:45
1. Visada būtina atsiminti aksiomą - partijos kuriamos tik tam, kad laimėtų rinkimus. Priešingu atveju net neverta prasidėti. 2. Todėl siūlau trumpą ir aiškų, visiems lengvai įsimenantį, pavadinimą - Tautos partija (be jokių papildomų žodžių). Beje, partijos nariai tada irgi bus vadinami tautininkais. :) Taip žymiai efektyviau pritraukti ir narių, ir ypač platų spektrą įvairių rinkėjų, nes mažiau įvairių galimų nesutarimų. Rinkimuose gyvybiškai būtina surinkti ne 1 ar 2 procentus, bet ne mažiau 10-15 procentų dalyvausiančių balsavime balsų. Tai galima pasiekti tik subūrus plačią koaliciją. 3. Todėl partijoje būtina suburti labai plačią koaliciją žinomų visuomenėje, tautiškai mąstančių, asmenų, nepaisant jų požiūrių skirtumo įvairiais ekonominiais, finansiniais-monetariniais, religiniais, valstybės valdymo formos bei struktūros, ir kt. klausimais (įskaitant ir asmeninius tarpusavio santykius). Šiuos požiūrių skirtumus galėtų atspindėti įvairios frakcijos - tai irgi iš karto būtina numatyti įstatuose. Nepriklausoma Lietuvos Valstybė, Lietuvių Tauta ir Lietuvių Kalba labai nuosekliai ir atkakliai jau 20 metų "persidažiusių komsomolcų-liberalų" varomi į absoliutų išnykimą. Ir tokiu lemiamu mūsų Tautai ir Valstybei momentu privalome susivienyti visi, nepaisant mūsų ankstesnių įvairių nesutarimų. 4. Visus vienijanti idėja. Ta idėja apibūdinama vienu trumpu žodžiu - Lietuvybė. Plačiau - lietuviško tautiškumo - Lietuvybės - išsaugojimas ir puoselėjimas. Dar plačiau - Lietuvių Tautos, kalbos, tarmių, kultūros, gamtos, paveldo, šeimos ir doros išsaugojimas bei puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, lietuvių etninėse žemėse ir išeivijoje. _________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
atsakyti
Savijuosis
2011-08-02 20:55
Labai teisingos mintys . Tautos partija (be jokių papildomų žodžių)
atsakyti
Budrys
2011-08-03 14:26
Įdomu. Pritariu. Gal galėtumėt šiek tiek pavardinti, ką matytumėt tokioj Tautos partijoje? Jūsų asmeniniu įsivaizdavimu, bent 10 asmenybių, kaip jau minėta, gal ir su skirtingais požiūriais į daugelį dalykų, bet kurie galėtų sutarti dėl pagrindinio(-ių),Žygeivio jau išvardintų.
atsakyti
Micius
2011-08-03 17:16
Viksas būtų labai gražu ir labai pagirtina, tik yra daug ir labai daug trūkumų, bėdų šitam reikalui :)))), labai jau daug pas mus pavyduolių ir nelabai gerų žmonių ( gal daug išvažiavo, gal kiti abejingi nuo kitų abejingumo ir t.t.), puikios ir garbingos idėjos dažniausiai lieka ant baltutėlio popieraius lapo, deja kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad didžiausi priešai sau esame mes patys Lietuviai, nepasitikim vieni kitais į viską žvelgiam įtariai( elgiuosi ir aš taip nes pats buvau nekartą nuskausmintas per savo dorovišką naivumą). Be to moralė mūsuose likus kažkur anapus, lyg va atrodo ir geras žmogus, tik kai užuodžia stmbias kupiūras palei nosį viskas išnuksta,nei dorovės nei moralės atrod ir nebūta, beabejo vėl galime apeliuoti į savo sąžinę, kaip elgtis kai už uodi pinigų kvapą, kokia organizmo reakcija į juos :)). Galbūt Justinas Marcinkevičius verčiausias būti tautos vienytoju, kuris iki pat galo neprardo savo dorybių ir moralinių principų, tačiau kiek tokių gimsta???
atsakyti
Žygeivis
2011-08-03 19:40
Romualdas Ozolas. Nacionalinių vertybių nuvertinimas atgavus nepriklausomybę Pranešimas Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos kultūros kongreso konferencijoje „Lietuvių kalba XXI amžiaus pradžioje“ 2008 m. spalio 7 d. Ištrauka: Prisiminkime Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo pabaigoje perskaitytą Geros valios deklaraciją: Už vienybę – prieš skaldymą. Už pasitikėjimą – prieš įtarumą. Už kūrimą – prieš griovimą. Už gaivinimą – prieš slopinimą. ....... Drįstu teigti, kad – nepriklausomai nuo to, kad vadinamieji globalizacijos procesai išlaisvina visų pirma blogą valią bei juoduosius interesus, ką visapusiškai paliudija ir JAV finansų krizė, ir ES vadovų nesusitarimas dėl bendros finansų apsaugos, – mes turime principinę teisę į viltį: būtent pati „laisvoji rinka“ parodė savo laisvės ribas ir kaip alternatyvą sau iškėlė gerai veikiančią nacionalinę valstybę. Tai – beveik fantastinis šansas mums ir visiems tokiems, kaip Lietuva. Tai ką gi turim daryti... Visų pirma – atsilaikyti: nenusiminti, neišsivaikščioti, nepasiduoti! Kartu saugoti didžiuosius savo tautos ir valstybės turtus: teritoriją, žmones, istoriją, kultūrą ir – ypač – kalbą. Saugant teritoriją – neišparduoti žemių pasaulio perėjūnams, ir neleisti atitinkamiems Varšuvos sluoksniams atnaujinti Vilniaus krašto autonomijos projekto, be kita ko, itin spaudžiamo ir per pavardžių lenkiškąją rašybą. Saugant žmones – užkirsti kelią į Lietuvą perėjūnams, nesvarbu iš kur jie – iš Rytų ar iš Vakarų. Už savo žemę gali būti, pajėgia būti atsakinga tik joje gyvenanti tauta, todėl pasivaikščiojus po pasaulį ji vėl turi sugrįžti namo. Saugant istoriją, būtina baigti istoriosofų mums peršamą pasakėlę apie tai, kad pati istorija yra pasakėlė – klausimas tik, kas įspūdingiau ją paseka. Tiesa yra sena kaip pasaulis: istorija – tautos ateities projekto preambulė. Saugant kultūrą, būtina skirti jai tokias biudžeto lėšas, kurios garantuotų nacionalinio intelekto reprodukciją ir inovatyvumą tautos mentalinio konkurencingumo didinimo prasme. Saugant kalbą, reikia aiškiai ir griežtai valstybinėmis priemonėmis pasakyti, kad Lietuva ir lietuviai – tai visų pirma lietuvių kalba. Nereikia bijoti pasaulio ir tvertis kinų sienomis, mums tereikia išmokti pasaulį versti į lietuvių kalbą. Santykyje su pasauliu visa nacionalinė kultūra yra vienas milžiniškas vertimas – visų pasaulio kultūros sričių vertimas į lietuvių kultūros pavidalus, egzistuojančius mums lietuvių kalba. Be pasaulio šiukšlių, klastų, tuo labiau – savų išdavysčių. Tai jau kultūros politikos ir apskritai politikos klausimai. Reikia labai nedaug – 15–20 žmonių, kad sutvarkytų valstybę. Nežinau, kiek reikia kalbos žmonių, kad sutvarkytų kalbą – aukščiausią kiekvienos nacionalinės kultūros lytį. Žinau, kad jų Lietuvoje yra. Sėkmės jiems! Romualdas Ozolas
atsakyti
Komentuoti