Lietuvis vertybių kryžkelėje. Tautiškumas ir vertybinės kontroversijos europinėje erdvėje
Pranešimas Lietuvių Tautinės Kultūros Forume (santrauka)
Esu Katalikų Bažnyčios kunigas, tačiau taip pat esu ir lietuvis, neabejingas savosios tautos likimui ypač šiais svarbių permainų laikais. Lietuva jau įstojo į tarptautinę organizaciją, vadinamą Europos Sąjunga. Tačiau ši politinė ir ekonominė organizacija, vis labiau integruodama Europos tautas, neišvengiamai plečia savo įtaką ir kultūrinėje bei dvasinėje srityse. O šiose srityse neužtenka diplomatijos ar vadybinių technologijų, čia reikia apsispręsti dėl vertybių. Lietuvis jau stovi pačios Europos vertybinėje kryžkelėje ir turi aktyviai rūpintis, į kurią pusę pasuks visa Europa.
Tautiškumas, tautinė kultūra yra vertybė, bet ji turi savo vietą bendroje vertybinėje sistemoje. Turiu suvokti, kad esu lietuvis, bet visų pirma privalau susimąstyti, kodėl ir kokiu tikslu apskritai esu. O tai jau filosofijos, pasaulėžiūros, galų gale – religijos klausimas. Tik turėdamas tam tikrą visą mano būtį paaiškinančią sistemą galiu pradėti rūpintis etnine ar nacionaline savastimi.
Ar galiu būti lietuviu, geru ir sąmoningu lietuvių pilietinės visuomenės nariu, jeigu mano aukštesnioji, egzistencinė vertybių sistema yra, tarkim, marksistinė, pravoslaviška, budistinė ar feministinė? Prieškario tautininkai būtų pasakę: svarbiausia – lietuvių tautos vienybė ir solidarumas, bet koks lietuvių pykimasis dėl socialinės klasės, konfesijos, ideologijos yra žalingas, nes tai silpnina tautos konsolidaciją grėsmingų kaimynų akivaizdoje. Bet, mano nuomone, toksai tautos vienybės idealas labiau tiko prieškarinės Lietuvos realijoms. Šiandien aktualiausia yra ne tautiškumo problema, bet radikalus konfliktas tarp religinių ir ideologinių įsitikinimų.
Etninė savimonė yra vertybė, bet ji nebegali būti ta aukščiausia vertybe, kuri viena garantuotų tautos vieningumą ir išlikimą. ES tikrai neims sąmoningai lietuvių vokietinti ar prancūzinti, Tačiau uolūs eurovaldininkai kruopščiai nustatys, kaip turi būti vykdomas, tarkim, lietuvių pradinukų seksualinis švietimas. To reikalauja Briuselio koridoriuose vyraujanti liberalistinė ir feministinė vertybių sistema. Pradinukai gerai išmoks lietuvių kalbą, tapę studentais, perskaitys lietuvių literatūros klasikus ir susipažins su šlovinga Tėvynės istorija. Tačiau jie nekurs šeimos ir neturės vaikų. O po keliasdešimt metų dauguma Lietuvos pradinukų bus nebe lietuviai.
Esminiai klausimai, su kuriais susidurs Lietuvos politikai Europos parlamente ir kitose institucijose bus ne lietuvių kalbos ar etninės kultūros apsauga, o negimusių kūdikių žudymas, eutanazija, vienos lyties asmenų „santuoka“, seksualinis švietimas.
Mano nuomone, reikėtų iš naujo atrasti ir labiau akcentuoti vieną primirštą tautininkiškos ideologijos aspektą: A.Smetonos tautininkystė nėra grynas abstraktus nacionalizmas. Nacionalistas gali būti ir komunistas (pvz. Afrikos tautose), ir religinis fundamentalistas (kaip arabų pasaulyje ar Indijoje), ir liberalas (kaip JAV). Drįsčiau teigti, kad tikras lietuvių nacionalistas, kovotojas už tautinius interesus, yra nacionalkonservatorius. Taigi tautininkas etninio tautiškumo vertybę įrašo į konservatyvių vertybių sistemą: tradicija, šeima, atmintis, subsidiarumas ir galiausiai – katalikiškumas.
A.Smetona nuoširdžiai pripažino organišką lietuvybės ir katalikybės ryšį ir, nepaisant partinių ginčų su Bažnyčios vyrais ar katalikų organizacijomis, politikoje rėmėsi katalikiškos moralės principais. A.Smetona kaip valstybės vadovas ir kaip lietuvybės gynėjas puikiai suprato, kad reikia „dėti pagrindus, religijos pašvęstus, siekiančius žmogaus sielos gelmių“, nes tik Dievą tikintis ir Jo įsakymus pripažįstantis lietuvis bus sveikas patriotas, šeimos augintojas ir socialinės tvarkos palaikytojas. Katalikų religija išmoko pilietį ir tautietį dorybės, kuri yra vienintelis stabilus visuomeninės tvarkos pamatas. Kai nelieka dorybės, negelbės joks socialinis menedžmentas, jokios policinės priemonės, jokia liberalistinė žmogaus teisių retorika.
Socializmo ir liberalizmo ideologijos, daugumai europiečių diktuojančios vertybinę skalę, veda mūsų žemyno tautas fizinio išnykimo link. Europa, į kurią žengiame, serga kažkokia savižudiška manija. Kuo gilesnės demografinės problemos, tuo aršiau propaguojamas abortas, kontracepcija ir visų rūšių iškrypimai.
Šv.Tėvas Jonas Paulius II rašė „...daugelis europiečių atrodo gyveną be dvasinių šaknų ir tarsi įpėdiniai, iššvaistę istorijos jiems patikėtą palikimą. Todėl nekelia nusistebėjimo mėginimai suteikti Europai veidą, kuriame neatsispindėtų religinis paveldas, pirmiausia jos gili krikščioniškoji siela, (...) Vilties praradimo priežastis yra bandymas teikti viršenybę antropologijai be Dievo ir Kristaus. Užmiršus Dievą, buvo atsisakyta ir žmogaus”, todėl „nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis atsivėrė platus laukas nevaržomai nihilizmo plėtrai filosofijoje, reliatyvizmo – pažinimo ir moralės srityje, pragmatizmo ir net ciniško hedonizmo – kasdieniame gyvenime.“
Būti šiauriniu tautinių ir katalikiškų vertybių bastionu Europoje – tik suvokusi šį savo pašaukimą, lietuvių tauta galėtų įlieti šviežio kraujo į susenusią Europą bei prisidėti prie jos dvasinio ir fizinio atgimimo.
