Giedrius Saulytis

Pranešimas, skaitytas Krikščionių pilietinio veikimo

centro forume „Krikščionio misija, kuriant pilietinę visuomenę"

KRIKŠČIONIS IR KULTŪRA

                                                        Kultūros samprata

Šiame forume nėra laiko nei tikslo giliau panagrinėti kultūros koncepciją. Todėl pasitenkinsiu keliais paprastais kultūros apibrėžimais. Įžymus XX a. Vakarų Europos mąstytojas ir kultūrologas Jose Ortega y Gassetas apibrėžia kultūrą kaip vitalinę kiekvieno laikotarpio idėjų sistemą.

Forume gvildenamas klausimas yra aktualus krikščionims Lietuvoje. Nors mūsų valstybė senokai atgavo savo nepriklausomybę, tačiau jai dar toli gražu nepavyko sukurti atviros pilietinės visuomenės Lietuvoje, kurioje įvairių konfesijų krikščionys jaustųsi visaverčiais visuomenės nariais. Būdami visos visuomenės dalimi, be abejonės, galime ir turime siekti, jog valstybėje, kurioje gyvename, būtų puoselėjamas teisingumas, vyrautų tolerancija ir santaika. Savo pasisakyme aptarsiu keletą galimų krikščionio požiūrių į jį supančią kultūrą. Tinkamo, teisingo požiūrio suradimas yra vaisingos krikščioniškos misijos imperatyvas.

Antropologijos profesorius Paulas Hiebertas pateikia kiek platesnę kultūros sąvoką. Anot jo, kultūra yra daugiau ar mažiau integruotos idėjų, jausmų ir vertybių sistemos ir iš jų kylančios elgesio normos, sujungiančios žmonių grupes. Vienai ar kitai grupei priklausantys žmonės, veikiami tų sistemų [arba kultūros], atitinkamai mąsto, jaučia ir elgiasi.

Demokratinės valstybės kultūrine prasme yra daugialypės. Bendrojoje kultūroje vietą suranda visai priešingus įsitikinimus, skirtingas vertybes bei savitą pasaulėžiūrą turintys žmonės. Kita vertus, uždarose autoritarinėse valstybėse durys pliuralizmui užvertos. Raktą nuo jų dažniausiai budriai saugo kuri nors vyraujanti ideologija arba religija.

Nesunku numanyti, jog Lietuva yra pereinamojoje stadijoje tarp pastarojo tipo ir demokratinės-pilietinės visuomenės.

Norėčiau trumpai apžvelgti pagrindinius kultūros ir Evangelijos santykio aspektus, iš kurių išskirčiau tris.

Evangelijos negalima tapatinti su jokia kultūra.

Evangelija yra dieviškas apreiškimas, o ne žmogiška spekuliacija. Krikščioniško tikėjimo pradininkas ir atbaigėjas yra Jėzus Kristus. Todėl nė viena kultūra negali pretenduoti į Evangelijos savininko vaidmenį. Evangelijos autorinės teisės priklauso Dievui.

Kita vertus, būdama skirtinga ir nepriklausoma nuo žmonių kultūros, Evangelija geba save išreikšti bet kurioje kultūroje. Lygiai kaip Kristus, būdamas Dievas, tapo žmogumi, neprarasdamas savo dieviškosios prigimties, taip ir Evangelija yra Dievo apreiškimas, kuris gali būti išreikštas per skirtingas kultūras.

Neteisingas kultūros ir Evangelijos sinkretizmas iškreipia Dievo sampratą, paralyžiuoja Evangelijos jėgą. Tačiau didžiausia blogybė ta, kad žmogaus atsivertimas į Dievą ir tikėjimas suvokiamas kaip naujos kultūros, bet ne Kristaus, priėmimas. Lietuvos krikštas galėtų būti vienas iš daugelio šios klaidingos sampratos pavyzdžių.

Kita mano tezė gali pasirodyti kiek kategoriška, tačiau ji būtina, kalbant apie efektyvią krikščionišką misiją visuomenėje.

Evangelija visuomet meta iššūkį nusistovėjusiai kultūrai,

sujudindama jos pamatus

Kennethas Scottas Latourette‘as rašo: Negalime nepastebėti, jog krikščionybė, jeigu ji dar nėra visai praradusi savo prigimtinių savybių, jokioje kultūroje nesijaučia kaip savo namuose. Šiai tezei pagrįsti netrūksta įrodymų. Pirmasis ir bene ryškiausias yra paties Jėzaus Kristaus gyvenimas. Jo skelbiama Dievo karalystė metė tokį iššūkį Izraelio religinėm bei politinėm valdžiom, kad pastarosios matė tik vieną išeitį - pašalinti jos skelbėją. Vyriausiojo kunigo Kajafo verdiktas Jėzui tarsi aidas atsikartoja skirtingose epochose: Mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų (Jn 11, 50).

Kaip Mokytoją, taip ir jo mokinius, skelbiančius Gerąją naujieną, kaltino dėl to, kad jų žinia kelia grėsmę žmogiškų idėjų sistemoms, t. y. vyraujančiai kultūrai. Pavyzdžiui, žydai kaltino Steponą: Mes girdėjome jį sakant, kad Jėzus iš Nazareto išgriaus šią vietą ir pakeis Mozės perduotus mums papročius (Apd 6, 14). Romėnai kaltino Paulių bei Silą: Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis (Apd 16, 20-21).

Pirmųjų amžių romėnų istorikas Tacitas vienareikšmiškai vertina krikščionybę kaip pasišlykštėjimą, kuris su kitomis bjaurybėmis ir begėdiškumu užklydo į Romą, o krikščionis įvardija kaip žmones, kurie dėl savo nedorybių patys užsitraukė visuotinę neapykantą.

Matome, kad nors savo esme kultūros skiriasi, jos vienodai reaguoja į Evangeliją. Panašiai kaip tarpusavy kovoję ir vienas kito nemėgę Judėjos valdytojas Pilotas ir Galilėjos tetrarchas Erodas susitaiko, pasmerkdami Kristų mirčiai, taip yra ir su kultūromis. Jas sutaiko nepakantumas Evangelijai ir suvienija jos mirtis. Kodėl? Atsakymą į šį klausimą padeda surasti apaštalas Jonas: Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve (Jn 3, 19-21).

Kaip Evangelija atskleidžia asmens nuodėmes, taip ji apšviečia ir bendruomenės nuodėmes. Yra ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės nuodėmės. Išties Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus (Hbr 4, 12). Toks Dievo žodžio poveikis sujudina kultūrinius pamatus, apšviesdamas neteisingas, nuodėmingas ir demoniškas atskirų kultūrų apraiškas.

Konfrontacija Evangelijai ypatingai stipri tose tautose, kur blogis yra įteisintas įstatymais, kur nuodėmę gina valstybinės institucijos. Dėl šios priežasties naujatikių bei naujų krikščioniškų bendruomenių ostrakizmas (t. y. atstūmimas) - būdingas uždaros autoritarinės visuomenės reiškinys.

Tenka apgailestauti, kad ši tendencija vis dar ryškiai pastebima šiandieninėje Lietuvoje. Todėl kiekvienas krikščionis turi būti Evangelijos apologetu tame visuomenės sluoksnyje, kuriame jis yra. Krikščioniškas daugialypiškumas ir teologinis pliuralizmas nesugriaus, bet praturtins mūsų kultūrą ir sustiprins Lietuvos valstybę.

Ne viskas tam tikroje kultūroje yra nuodėminga ir smerktina.

Kultūroje, kaip ir nuodėmingame žmoguje, galime įžvelgti Dievo atvaizdą. Kaip jau minėjau, Evangelija geba save išreikšti bet kurioje kultūroje. Evangelijos prigimtis sąlygoja kultūrinius pokyčius. Pavyzdžiui, Naujojo Testamento evangelijos, be daugelio kitų dalykų, pagimdė naują literatūrinį žanrą. Martynas Mažvydas kūrė lietuvišką abėcėlę dėl to, kad „Žodis Dangaus Karalystos" pasiektų paprastą liaudį, nemokančią lotynų kalbos.

Taigi kalbant apie Evangelijos ir kultūros santykį, reikėtų išskirti tokius lygmenis:

 ►  Evangelija kultūroje

 ►  Evangelija prieš kultūrą

 ►  Evangelija kultūrai.

 Atskirų krikščioniškų bendruomenių bei jų narių santykiai į juos supančią kultūrą gali būti tokie:

 Kultūros atmetimas, užsidarymas, sektantizmas.

 Visiškas susiliejimas su kultūra, kultūros ir Evangelijos sinkretizmas, vedantis į dvasinę impotenciją.

Kritinis kultūros vertinimas. Jis leidžia panaudoti pozityvius kultūrinius aspektus bei įvairias tautines išraiškos formas Evangelijos skelbimui, pasmerkti bendruomenines ir tautines nuodėmes bei konfrontuoti su dehumanizuojančiomis blogio jėgomis.

Mano manymu, tikri krikščionys turėtų vadovautis pastaruoju požiūriu. Būtent jis padės tiek kuriant pilietinę visuomenę, tiek saugant ją nuo supuvimo.