Tai ta sąvoka, kurios neįmanoma aprašyti, nesiremiant savo asmenine ir visuotine patirtimi, ir kuri yra mūsų judėjimo dvasinis pamatas. Kertinis akmuo. Tik nuo jo pradedame statyti savo ateities namą, į kurį norėtume pakviesti visus, kurie mato dabar išvešėjusią neteisybę ir nusikaltimus vykdomus prieš Lietuvą, ir jos piliečius, jos tautą.

Pirmas doros apibrėžimas mums skamba taip: Saugok gyvybę!  O visi kiti jau išsirutulioja iš pirmojo - Gerai galime gyventi tik tada, kai savo veikla, padedame gerai gyventi kitiems, kuriems dabar sunkiau. Kitaip sakant - Vadovas niekada negali gyventi geriau už savo pavaldinius. Ir mes visi negyvensime gerai tol, kol užmerksime akis prieš vykdomą neteisybę, nes tada, pagal šį dėsnį (jis išdėstytas žemiau) kiti, kurie galėtų įtakoti vykdomos neteisybės jau prieš mus pačius procesą, lygiai taip pat užmerks akis. Įvyksta atspindžio efektas. Ką pastatome prieš veidrodį, tą jame ir matome.

Šiame pasaulyje galioja natūrali pusiausvyra, Gėris - Blogis. Ką atiduosi aplinkiniams, tas pat ir dažniausiai gerokai daugiau, bus atiduota tau. Tik su tuo skirtumu, kad nėra apibrėžta, kuriuo metu tai įvyks. Bet įvyks. Tai dėsnis, kuris pasitvirtino per žmonijos patirtį. Ir neturėsime pasirinkimo ,,priimti-nepriimti".

Iš to išplaukia, kad darydamas gera, tuo pačiu ruoši dirvą savo paties gerovei. Gyventi, imant tikslo kertiniu pagrindu dorą ir darną, tiesiog naudinga, tai vienas iš kelių, kaip pasiekti ir asmeninę gerovę.

Dora - Gerovė

Mums galima paprieštarauti, kad realiame gyvenime viskas vyksta kitaip. Pilna turtingų žmonių, kurie jaučiasi visai gerai, nors savo turtą susikrovė nesąžiningais keliais ir būdais.

Taip nėra, atspindžio dėsnis neleidžia to. Tie žmonės gauna savo dalį per vaikus, per ligas, ne paskutinę vietą užima ir neigiama visuomenės nuomonė. O gali gauti ir tiesiogiai, tiesiog bankrutuodami. Bet kuriuo atveju atspindys-atoveiksmis neišvengiamas.

Bet pabrėžiu, jie niekada nebūna patenkinti savo gyvenimu. Arba būna priversti pastoviai veikti, vien tam, kad išsaugotų tai, ką jau yra sukaupę, arba staiga vieną dieną supranta, kad viskas, ką darė iki šiol yra beprasmiška, nes negali išsaugoti sergančio vėžiu artimo žmogaus gyvybės, arba ištraukti į narkomanijos liūną įklimpusį savo vaiką. Praregėjimas būna skausmingas ir to pavyzdžių yra begalė.

Visiems ateina praregėjimo akimirka ir tegu ji ateina kuo anksčiau, kol nesurinkome neigiamos kritinės masės.

Jei gyvenamo tikslą statome ant doros pamato, būkime tikri, kad tai lygiai taip pat grįš mums, kaip ir blogis, jei jį teiktume kitiems per savo veiklą. Ir jei turime norą ir tikėjimą gyventi dorai, tuo pačiu užsitikriname sau dvasinę ir materialią gerovę.

Dorovė išreiškia absoliučią darną-harmoniją su aplinka. T.y. jūsų vykdoma veikla, savo esme neprieštarauja visuotiniams dėsniams, nei tarp žmonių, nei gamtos atžvilgiu.

Jūs negalite(net neturite norėti) turėti žemės daugiau, nei tai reikalinga patenkinti jūsų esminiams poreikiams, t.y. išgyventi, nes, kitu atveju, kažkam kitam, turinčiam tuos pačius poreikius, jos neužteks.

Turto kaupimas yra beprasmis kaip veikla, nes jūs pats niekada nesugebėsite išnaudoti to sukaupto turto - turto kaupimas tampa tikslu. O neigiama tokios veiklos pusė ta, kad įprastai ji vyksta išnaudojant kitus (būna ir išimčių), kurie ir sukuria tą turtą.

Visa veikla yra žmogaus kūryba, nukreipta patenkinti jo paties poreikiams, kurie savo ruožtu formuojami idėjos, įkaltos (įteigtos) per informacijos priemones į kuriančio-veikiančio sąmonę.

Dabartinės visuomenės sąmonė formuojama atsižvelgiant į žemiausius žmogaus instinktus. Sakau žemiausius todėl, nes ne jie padarė žmogų Žmogumi. Atitinkamai tų instinktų tenkinimas ir tapo pagrindiniu dabartinės visuomenės tikslu.

Tikslas - siekti ir gauti malonumą, gyventi iš neuždirbtų rytdienos pinigų, jų grąžinimą perkeliant ateities kartoms. Kitaip sakant - kertame pagrindinius doros principus, kurie teigia, kad gyventi reikia iš savo paties darbo, kuriančio gerovę visuomenei. Rūpintis savo palikuoniais, rūpintis savo šeima, bei jausti atsakomybę ateities kartoms. Juk nuo to, kokia bus mūsų veikla šiandien, priklausys jų gyvenimas rytoj.

Visa tai, dabar atmetama, kaip atgyvenusios sąvokos, priešpastatant asmeninę-privačią gerovę. Kitaip sakant, supriešinant individą su deklaruojamais visuomenės interesais, kaip, pavyzdžiui ,, Teisinė visuomenė", ,,Pilietinė visuomenė". Skaldyk ir valdyk.

Neįmanoma Pilietinė visuomenė, kurioje pilietis pirmiausia galvoja apie tai, kaip jam gyventi geriau likusios visuomenės sąskaita. Jam nereikalinga pilietinė visuomenė, jam reikalingos pažintys. Jam reikalingi postai. Ir tik tada, kai jam blogai, staiga prisimenama visuomenė, kuri nepasirūpino jo gerove.

Todėl, dabartinės politikierių kalbos apie Teisinę ir Pilietinę visuomenę yra tuščiažodžiavimas. Paprasčiausia apgavystė, siekiant geresnių rinkimų rezultatų.

Klastojama istorija, kad Tauta neturėtų atramos taško sulyginimui, tarp vakar ir šiandien. Juk tik žinodami kas buvo vakar, galime kurti rytdieną. KURTI pasiremdami protėvių patirtimi, klaidomis ir pasiekimais. Net jų klaidos mums vertingos, nes mokytis geriau iš praeities klaidų, nei iš nuosavų.

Galima prirašyti dar daug ir žinoma parašysime, bet ne čia, o atskirai tam skirtoje temoje.

Čia tik norėjome supažindinti Jus su mums rūpimais klausimais, tikslais, vienas iš kurių:

Visuomeninė santvarka pagrįsta Doros - Darnos principu.

Sarmatai