Gydytoja "per daug suspaudė rankytę", mama iškvietė policiją. Tada gydytojai mamai - vaikų teises...
Kiek ankstėliau buvo skandalinga istorija, kai paauglės Eglutės mama nuėjo į VSD, nes dukra bendravo su čečėnu, kuris mamai atrodė panašus į teroristą. Dukra, rodos, dvejus metus praleido Lukiškėse. Dar buvo skyrybos Klonio gatvėje.
Tai vis - nepamokančios istorijos apie tai, kas nutinka, kai šeima į pagalbą buitinėms problemoms spręsti pasikviečia institucijas, nepastebėję, kad institucijos jau seniai turi kitų interesų ir tikslų, susijusių su finansavimo šaltiniais. Eglę Kusaitę sodino, kai reikėjo įsisavinti pinigus, skirtus kovai su terorizmu, o partneris buvo FSB.
Dabartinių vaikų teisių skandalų ištakose - milijardas iš Norvegijos. (Dar buvo istorija, kai Kubilius neįsileido į Lietuvą prieš Astravo elektrinė kovojusių Baltarusijos aktyvistų, nes tai jam tuo metu buvo "ne į mostį". Reikėjo įsisavinti japonų atominius pinigus. Bet ši istorija ne apie vaikus, o apie tai, ar išvis saugu likti gyventi Lietuvoje, kai Astravas - už 30 km. nuo sostinės).
Tačiau visas tas finansinių interesų pamušalas yra kruopščiai dangstomas. Visuomenė tiesiog skyla: vieni už tėvelį, kiti už mamytę... Jautrieji, empatiškieji tada gaili silpnosios pusės.
Racionalieji "daro tvarką". Pamenate antraštes? "VSD sustabdė paauglę, važiavusią į Maskvą sprogdinti karinio dalinio", "230 ginkluotų policininkų šturmavo senelių namus". (būsimo RS - racionalaus Seimo pirmininkas Gabrielius jau paaiškino, kad empatija yra tai, iš ko mes atpažįstame Kremlių).
O kur tiesa? Kur yra tie, kurie galėjo per daug nesuspausti rankytės karščiuojančiam vaikui, suteikti psichologinę pagalbą isterikuojančiai mamai, ištirti įtarimus dėl pedofilijos, nenaudoti paauglės kaip jauko įsisavinant pinigus, skirtus kovai su terorizmu? Manau, kad tie žmonės emigruoja iškart po mokyklos, nes dirbti viešajame sektoriuje už ubagišką algą "vardan tos Lietuvos" yra neracionalus pasirinkimas.
Viešajame sektoriuje racionalu tik įsisavinti lėšas ir kurti paralelinius verslus (tokius, kaip dabar auginamas privačių globėjų verslas). O jaunas žmogus nenori taip iš karto griūti veidu į amoralų, dvigubą gyvenimą. Norisi paprasčiau, prasmingiau. Todėl ir bėga.
Likusieji sukasi ubagystės užburtame rate: didžiausius mokesčius moka gyvenantys iš savo darbo, didžiausios pajamos koncentruojasi siaurame elito sluoksnyje, kuris savo resursus naudoja politinei valdžiai kontroliuoti, kad ji nieko nekeistų.
Ar jūs matėte nors vieną prezidentą, kuris nepasirašytų valstybės biudžeto, kuriuo buvo užprogramuojama vis didesnė socialinė atskirtis? Brazauskas statė Valdovų rūmus, Adamkus garantavo tęstinumą, Grybauskaitė pasirūpino įkinkyti biudžetą į milijardinių palūkanų mokėjimą (nes gėda skolintis pigiai) ir veža iš skurdo klasės atimtus vaikus į Laplandiją pamatyti Kalėdų senelio. Ir visi raitė savo parašus po skurdo didinimu ir emigracijos skatinimu.
Tie, kurie dabar siūlo "pasitikėti institucijomis" vaiko teisių reikaluose, neturėtų slėpti, kad ši sfera Lietuvoje yra parduota panašiai, kaip buvo parduota "Mažeikių nafta". Vaikų teisių apsaugos reformos turinį Lietuvoje formavo ir finansavo ne Lietuvos institucijos, o Norvegijos vyriausybiniai fondai.
Gerąja patirtimi su Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovais dalijosi privatus daugiamilijoninis fondas Fyrlykta. Tai reiškia, kad ši sfera buvo ne tik privatizuota. Ji buvo parduota savotiškame tarptautiniame aukcione, kurį laimėjo visų - pradedant JT, baigiant BBC, kritikuojami norvegų socialiniai inžinieriai.
Dabar Kukuraičio ministerija stveriasi už galvos: per tuos skandalus dėl atimtų vaikų, galima netekti milijardo! Manau, kad jo nereikia netekti. Jo reikia atsisakyti, o tada pradėti viską iš pradžių.
Rūta Janutienė
