Dalia BYČIENĖ 

Apie pilietiškumą, lietuvio pasą ir raidyną

Kartais pasiklystame svarstymuose, kas didesnis lietuvis. Tas, kuris gyvena Lietuvoje, ūkanotoje Airijoje ar žmonių knibždėlyne Niujorke? Ar didesnę vertę turi tas, kas sostinės ofise sėdi už stiklinių langų, ar tas, kuris kaime aria lauką? Kalbininkas, pedagogas, leidėjas, Seimo narys ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstybės istorinės atminties komisijos narys Stasys TUMĖNAS sako, kad nėra prasmės vertinti lietuvių pagal jų gyvenamąją vietą. Visi turime budėti, matyti, netylėti. Ir dirbti kartu savo valstybei.

Kalbininkas, pedagogas, leidėjas, Seimo narys ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstybės istorinės atminties komisijos narys Stasys Tumėnas.

Giedriaus Baranausko nuotr.

– Vienoje savo knygų pastebėjote, kad provincija – tai ne geografinė sąvoka, o mąstymo būdas. Kaip tai plačiau paaiškinti?

– Taip, apie tai esu kalbėjęs ir

rašęs daug kartų. Svarbu ne kur, o ką, kaip dirbi, kokias mintis ir idėjas generuoji, kokios tavo vertybinės nuostatos. Šiais metais minimi filosofo, dramaturgo, rašytojo Vydūno metai. Labai prasmingai jis yra pasakęs, kad nereikia kalbėti, išliks Tauta ar ne, bet visuomet reikia kalbėti, kaip auginsime Tautą. O mažai tautai, pasak Vydūno, svarbu „eiti su kūrybos žengimu“. Pradėkime nuo savo kiemo, gatvės, judėkime pilietiškumo kryptimi, o jau tada pirmoji rodyklė galėtų būti iš provincijos į pasaulį.

Geografine prasme, kai pasaulis siaurėja, globalėja, tie skirtumai tampa sąlyginiais, neapibrėžtais. Juk Paryžiaus, Niujorko gyventojui Vilnius yra provincija. Didžiausias nusivylimas man buvo, kai po daugelio metų atvykęs dirbti į Vilnių, į Seimą, čia radau daug daugiau provincijos nei Šiauliuose ar Pakruojyje: kiekviename žingsnyje arogancija, kitų nuomonės ignoravimas, saviplaka, intrigų lesiojimas, nepagarba kitaip mąstančiam. Senbuviams, pasirodo, tai įprasta būsena.

Man, kaip nebuvusiam gyvenime jokios partijos nariu, nelabai rūpi, kuri partija idėją, siūlymą iškėlė, įstatymą pateikė – svarbu, kad tai būtų naudinga Lietuvai. Juokingiausia, kai atsiranda Seimo narių, kurie galvoja, kad Lietuvą jie labiau myli negu oponentai. Ne tik Lietuvą, bet ir Dievą. Šiuo metu tarp politikų populiarūs įvairūs paukščiai, tad ir aš siūlyčiau atsigręžti į retesnį Lietuvoje paukštį – gervę – pilietinės atsakomybės simbolį, atkeliavusį iš Antikos padavimų. Pasak vieno iš jų, gervių būrys, prieš eidamas miegoti, paskirdavo vieną gervę budėti, kad naktį niekas neužpultų. Budėtoja į nagus pasiimdavo akmenį, mat jei netyčia užmigtų, iškritęs akmuo ją pažadintų. Taigi turime budėti, matyti, netylėti. Ir dirbti kartu savo valstybei.

– Vienas istorikas yra pasakęs, kad dabartinė išeivijos lietuvių karta, paliekanti gimtinę daugiausia dėl ekonominių priežasčių, labai skiriasi nuo tų lietuvių, kurie iš Lietuvos buvo priversti išvažiuoti dėl okupacijos. Jums daug tenka bendrauti su JAV, kitų pasaulio šalių lietuviais ir turbūt taip pat turite savo nuomonę?

– Nuo XIX amžiaus vidurio susidarė jau ne viena išeivių karta. Pirmojo emigracijos srauto iš Lietuvos išeiviai skiriasi nuo šių dienų emigrantų-migrantų. Šių dienų emigrantai dažniausia yra vartotojiškos visuomenės atstovai, išvykstantys ieškoti ekonominės laimės. Priešingai mūsų inteligentijos kartai, priverstai pasitraukti iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo. Sunku dabar kalbėti apie visų lietuvių situaciją, nes net 45 pasaulio šalyse įsisteigusios organizuotos lietuvių bendruomenės, kurių delegatai dalyvauja Pasaulio lietuvių bendruomenės (LBP) Seimo darbe. Antanas Maceina yra kalbėjęs apie „lietuviškąjį Amerikos pasaulį“ pokariu, o dabar tokių „lietuviškųjų pasaulių“ yra kelios dešimtys.

Akivaizdu, kad vyksta kartų diskusija, ginčai. Štai dipukai (angl. displaced persons.) Amerikoje po 1990-ųjų metų nelabai draugiški buvo „tarybukams“, atvykusiems į JAV Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Girdi, mes kovojome dėl Lietuvos laisvės, o jūs pabėgote. Dabar tokių skirtumų, kartų konfliktų išeivijoje pastebiu mažiau.

Deja, nedžiugina pasaulyje gyvenančių naujųjų išeivių politinis, pilietinis aktyvumas. Štai praėjusiuose Seimo rinkimuose dalyvauti buvo įsiregistravę tik 19 tūkst. tautiečių, o norėtųsi, kad Lietuvos politiniuose procesuose dalyvautų, išsakytų savo pilietinę poziciją nors 250-300 tūkst. išvykusiųjų.

– Jūs pateikėte siūlymą, kad 2019-ieji metai Seime būtų paskelbti Pasaulio lietuvių metais? Kaip kilo ši idėja?

– Marius Katiliškis (jis dalyvavo I Seime 1958 m. kaip JAV LB atstovas) ir padovanojo egzistencinę frazę „išėjusiems negrįžti“, o šiandien mes sakome „išėjusiems sugrįžti“. O kad išėjusieji sugrįžtų, reikia jiems rodyti daugiau dėmesio. Nepakanka teisintis, kad dabar vyksta ne emigracija, o tik migracija laisvame pasaulyje. Seimo pavasario sesijoje priimtas nutarimas 2019 metus paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Šią idėją iškėliau vadovaudamasis skaičiais – pasaulyje šiuo metu gyvena per vieną milijoną lietuvių arba lietuviškas šaknis turinčių žmonių.

Mūsų valstybė yra per maža, kad jie mums nerūpėtų, mums turėtų būti svarbūs visi iš Lietuvos dėl politinių, socialinių, ekonominių motyvų išvykę tautiečiai. Yra tam ir kita proga – ateinančiais metais sukanka 70 metų, kai buvo paskelbta Lietuvių chartija, kurioje apibrėžti pamatiniai lietuvių ir tautinės bendruomenės įsipareigojimai ginti ir išlaikyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Seimas išskyrė ir Pasaulio lietuvių bendruomenės indėlį atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę ir integruojantis į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijas.

– Ateinančiais metais bus rengiamas referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. To siekia dauguma užsienio lietuvių. Vargu, ar jie begrįš gyventi į Lietuvą, tad kokia jiems nauda iš tos dvigubos pilietybės?

– Jau dabar matau vieną problemą, prie kurios kūrimo prisideda ir kai kurie PLB atstovai. Lietuvos visuomenei diskusijose, pasisakymuose siunčiama klaidinga žinia – pilietybės reikia tik pasaulio lietuviams. Jos reikia ir Lietuvai.

– Tai kodėl čia gyvenantys lietuviai dažnai pasisako „prieš“?

– Nepasakyčiau, kad pasisako „prieš“. Tiesiog abejoja, svarsto, ar eis tokie dvi ar tris pilietybes turintys žmonės ginti savo tėvynės pamiršdami, kad JAV ir Lietuvos (NATO) armija yra viena. Kiti mano, kad tai tik nišų ieškojimas paprasčiau pasiekti Šengeno erdvę. Noriu priminti, kad ir dabar tūkstančiams asmenų suteikta Lietuvos pilietybė išimties tvarka. Tam tikrų prieštaravimų visuomenėje pasėjo „Globalios Lietuvos“ programa. Visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai. Apie tai svarbu kalbėti išvykusiems į Angliją, Airiją, Ispaniją, Vokietiją, Norvegiją. Dirbkime Lietuvai – nesvarbu, kur gyvename.

– Ar dirbti Lietuvai užsienyje būtinai reikia turėti jos pilietybę?

– Šis klausimas daugiau retorinis, nes Lietuvai dirbo ir dirba paprastai tie, kurie nereikalauja Lietuvos pilietybės. Apie tai kalbėjo ir Lietuvos garbės konsulė Ohajo (JAV) valstijoje Ingrida Bublys, savo darbe kasdien susitinkanti su lietuviais Klivlende ir jo apylinkėse. Konsulė pabrėžė, kad paprastai tie lietuviai nesidairo į pasą, o darbais remia Lietuvą. Aš akcentuočiau labiau emocinį ryšį su tėvų, senelių gimtine – mūsų valstybės garbės reikalas parodyti, kad visi išeiviai yra mums brangūs, reikalingi ir jiems reikia suteikti motyvų grįžti čia.

– Siūloma užsienyje gyvenantiems lietuviams suteikti Lietuvio pasus. Ką apie tai galvoja jie patys?

– Lietuvio pasas būtų daugiau moralinė, psichologinė paskata, patvirtinanti žmogaus emocinį ryšį su Lietuva. Pagal teikėjų tekstą, priešingai nei lenko korta, lietuviams ji realių lengvatų nesuteiktų. Viena iš Pasaulio lietuvių bendruomenės lyderių man neseniai pasakė tiesiai šviesiai: tai siūlomas saldainis, netikint, kad pavyks išspręsti klausimą dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Pasaulio lietuvių bendruomenė akcentuoja, kad jie siekia ne dvigubos pilietybės gavimo privilegijų, o pabrėžia galimybę ir svarbą išsaugoti Lietuvos pilietybę, įgytą jiems gimus.

– Daug diskusijų kildavo ir tebekyla dėl užsieniečių pavardžių rašymo. Akcentuojama, kad neturint kelių raidžių, kyla problemų rašant mišrių santuokų pavardes. Ar čia esmė?

– Gaila, kad ši tariama problema yra politizuojama, gaila, kad lietuvių kalba, atlaikiusi įvairiais tarpsniais daug išbandymų, vėl tampa derybų objektu. Kalbama apie tai, kad to norėtų lenkai. Taip, su kaimynais būtina ir privalu sugyventi draugiškai, bet trijų raidžių įteisinimas neišspręs problemos. Štai jei norime, kad lenkai galėtų autentiškai rašyti pavardes, reiktų įsivesti dar bent 6 raides. Pavyzdžiui, buvusio Lenkijos prezidento Leho Valensos pavardėje atsiradus pirmajai W, liktų dar dvi klaidos (nebus kietojo l ir ę), lenkai negalės originaliai parašyti ir garsiojo tėvynainio Juzefo Pilsudskio pavardės.

Mūsų kaimynų latvių kalboje reikėtų dar 7, čekų kilmės piliečiams – 12 raidžių, o prancūzams – 17 raidžių. Gali prasidėti painiava, galime būti apkaltinti diskriminacija. Svarbiausia ir pavojingiausia, kad tos trys raidės, jeigu jos būtų įteisintos, atvertų „Pandoros skrynią“, išjudintų mūsų abėcėlės sistemą – vieną ir tą patį garsą žymėtume tai v, tai w, tai ks, tai x, tai ku, tai q. Mano galva, dabartinės mūsų abėcėlės nereikia pildyti, „turtinti“, nes jos užtenka ir bendriniams, ir tikriniams ne saviems žodžiams užrašyti.

Pagal poreikius ir dabar tų svetimvardžių nedraudžiama rašyti originaliai. VLKK nurodo, kad užsienietišką pavardę gavus per santuoką ar sprendžiant tokiose šeimose gimusių vaikų asmenvardžių rašybą, originali rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis galima pagrindiniame paso puslapyje. Tai ir atsakymas dėl mišrių šeimų pavardžių rašymo.