Mus „gręžia“ kas netingi. Pensijos mažiausios, palūkanos didžiausios. Gerai paieškojus būtų galima rasti dar ne vieną rekordą.
Kodėl mus galima taip išnaudoti?
Esame per daug susiskaldę. Kalbu ne apie politiką – politiniuose dalykuose galime ir pasiginčyti. Blogai, kad esame susiskaldę arba suskaldyti vertybių lygmeniu.
Dešimt lietuvių – dešimt religijų. Su baime keliu įrašus apie bažnyčią, nesvarbu – kritinius ar pagiriamuosius. Komentatoriai supuolę aiškina, kad tik vienintelis jų požiūris ir santykis su Dievu yra teisingi. Vėliau ateina ateistai ir ant visų užpila purvo.
Tikėjimų skirtumai dar būtų pusė bėdos, bet gindami savo požiūrį visi be išimties (išskirčiau gal tik katalikus, kurie yra susivaldantys ir kultūringi) dergia kitą požiūrį. Atrodo, taip norėdami įtikinti kitą pusę ją pažemindami. Kas per tikėjimas, jei reikia žeminti kitatikį?
Po tokių drabstymųsi niekas nebenori su niekuo nei vienytis, nei sutarti net smulkiais buitiniais klausimais.
Tai nėra tokie nepavojingi dalykai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šiuos žmones suburti bendrai akcijai yra neįmanoma. Priešprieša tokia didelė, kad net rinkimuose (jei žinotų, už ką balsavo oponentas) iš principo balsuotų priešingai.
Nespręsiu, kas čia teisus, o kas ne, tepasakysiu, kad viena religija, kuri sujungia visuomenę, yra tvirčiausias cementas, neleidžiantis jos skaldyti ir apsunkinantis manipuliacijas siekiant naudos.
Kaip neprisiminus didžiai gerbiamo vyskupo M. Valančiaus, kurio paraginti žmonės sustabdė tautos skandinimą alkoholio liūne. Užmačios nugirdyti žmones ir taip juos valdyti žlugo, vieningai tam pasipriešinus.
Šiandien lietuviai išsklaidyti. Išsibėgioję kiekvienas po savo kampą. Besidžiaugiant, kad viskas gerai, kol į tavo kiemą dar neatėjo policininkas su antstoliu. Pas kaimyną lai eina?
Dabar mes esame suskaldyti ir turtiniu klausimu. Turtinė nelygybė nėra blogis. Ji buvo visada. Blogiu ji tampa tada, kai skirtingos turtinės grupės nebeturi jas siejančio bendro vardiklio, kuris anksčiau buvo krikščionybė ir nacionalinis identitetas. Šiandienių turtinių grupių gyvenimai dažnai net nesusikerta. Paveldimos tampa profesijos, atskiros poilsio zonos, sirgalių zonos, net kalėjimai atskiri, nekalbant apie maisto linijas.
Kiekviena grupė turi savo prekybos centrus ir prekės ženklus. Aš matau tris grupes, tris Lietuvas: išlaikytiniai, vidurinis sluoksnis ir pasiturintieji. Visada jie buvo, bet…
Pastaruosius 15 metų galima pastebėti puolimą prieš vidurinį sluoksnį išlaikytiniams ir pasiturintiesiems abejingai spoksant. Atseit jų tai neliečia.
Taip, išlaikytinių tai neliečia, bet pas turtinguosius vieną dieną taip pat ateis komisarai su odinėmis striukėmis. Būkite ramūs.
Iš pradžių jie atėjo pas vargingiausius. Tuos, kuriuos pavyko išvaržyti, nuturtinti, kuriems pavyko primesti netinkamą gyvenimo būdą. Nuo alkoholio apsvaigusi mergina aiškina vaikų teisių specialistui, ką ji davė vaikui valgyti: „Ryte žuvų piršteliai, per pietus koldūnai iš pakuotės, vakarienei gruzdintos bulvytės iš pakuotės.“ O varge, viskas nevalgoma.
Tai prarastoji Lietuva. Ji turi vienintelį prašymą: didesnės pašalpos, daugiau socialinių garantijų, maisto kortelės Maisto banko atiduotuvėje ir labdara iš „Carito“. O visi gryni „investuojami“ į velnio lašus. Tada barniai, muštynės, nelaimingi vaikai. TV pagalba ir TV Farai dirba išsijuosę.
Apie išdidumą, laisvę, garbę jie nėra girdėję. Kokį nuošimtį nuo visos visuomenės jie sudaro, nežinau. Bet jie yra. Ir jie yra pažeidžiamiausi ir labiausiai puolami valstybinių tarnybų.
Pas juos dieną naktį važiuoja policija, vaikų teisės. Ten gyvenimas „verda“. Valstybė juos paliko likimo valiai ir dabar, kai šie žmogiukai pavirto tikrais „fermos“ gyventojais be kiek aukštesnių idealų ir siekių, juos visaip engia. Kišasi į jų gyvenimus kaip tik nori. Paima vaikus, pritaiko smurto orderius ir t. t. Kai kas pasakys, kad ir teisingai. Kitos išeities nėra.
Gali būti, bet tokia ateitis dabar artėja ir viduriniam sluoksniui. Kėsinamasi į turtą, pinigus ir nuosavybę. Kai tik vidurinis sluoksnis praras nepriklausomybę (o ją garantuoja nekilnojamasis turtas ir aukštos pajamos), patirs visus trečiojo sluoksnio gyvenimo „pranašumus“.
