Per 30 metų susiformavo klaninė politinio valdymo sistema, vis labiau klampinanti Lietuvą į  problemų liūną. Neteisingumas vis akiplėšiškiau smelkiasi į teismus, kas liudija paskutinę valstybės užvaldymo stadiją. Šią korupcinę sistemą įveikti galima tik vieningais pilietiniais veiksmais. To tikėtis iš nesisteminių partijų negalima: jos negausios ir nelinkę vienytis.

Švytuoklės principu, protesto balsais iškylančios partijos būna gana greit išstumiamos iš politinio veiksmo arenos, nes neturėdamos pakankamo šalininkų palaikymo ir politinio veikimo patirties, būna suskaldomos ir neutralizuojamos. Visuomenininkų kuriami įvairūs judėjimai nepasiekia Sąjūdžio laikų masto ir neįgauna politinės įtakos. Spontaniškos iniciatyvos (Garliavos įvykiai, kopūstų revoliucija) neperauga į pilietinį veiksmą, nes nėra koordinuojančio centro. Tik po dešimtmečio Tautinių organizacijų (LTOS) pastangų sukurti panašią instituciją davė apčiuopiamesnį rezultatą - buvo sukurta asociacija Lietuvos Visuomenės Taryba. Kad ji pradėtų veikti pilna jėga, reikia kuo skubiau sušaukti tautos atstovų Suvažiavimą, kuris suteiktų įgaliojimus Tarybai spręsti svarbiausius valstybės valdymo klausimus.

Masių abejingumas pasiekė kritinę ribą. Žemės referendumas parodė, kad Lietuvoje pilietiškai mąstančių  tik apie 11 procentų. Likusioji masė savo abejingųjų dusina visas iniciatyvas, žlugdo protesto akcijas, mitingus, referendumus.  Prekybos centrų boikoto metu, jie pirmieji lėkė ne palaikyti mitinguotojų , o šluoti nuo lentynų dėl protestų atpigusias prekes.

Blogiausia, kad savo pasyvumu jie praktiškai boikotuoja rinkimus, o tai reiškia, kad tuo jie padeda tradiciškai įsitvirtinusioms partijoms išlaikyti užgrobtą valdžią. .