Petras Burgaila
Tikėjimas
Visuomenė, praradusi Tikėjimą, pradžioje netenka doros, po to sveikatos ir išnyksta.
Ar matote garsą? Nematote, tik girdite.
Taip ir su dvasiomis, ar angelais. Joks žmogus negali jų užfiksuoti savo kūno juslėmis (klausa, rega, uoslė, skonis, lytėjimas), o tik pajaučia savo mylinčia ir tikinčia širdimi.
Noriu papasakoti vieno žmogaus įtikėjimo istoriją.
Laisvėjančioje Lietuvoje medicinos mokslų kandidatas metė gydytojo darbą, įkūrė individualią įmonę. Užsiėmė, kaip tad buvo madinga ir naudinga – burtininkavimu. Verslas buvo pelningas. Pinigai... moterys... alkoholis... Žmona jį paliko, sūnus taip pat įnyko į alkoholį, po to į narkotikus, vagystės, plėšimai ir - kalėjimas. Tėvas bandė sūnui padėti – viskas veltui. Ir liko daktaras vienų vienas. Įniko į alkoholį, jo įmonė bankrutavo...
Vieną vakarą jis klaidžiojo po senamiesti, alkanas, sušalęs ir piktas. Cerkvė. Atviros durys. Įėjo. Atsisėdo. Šventovėje ji užplūdo mintys. Ir suprato, kad viskas kas įvyko buvo dėl jo nuodėmių. Tą pačią dieną jis persikrikštijo ir priėmė pravoslavų tikėjimą, o kitą dieną išsiruošė į kelionę. Nuvyko į pačią užkampiausi vyrų vienuolyną. Norėjo tapti vienuoliu ir maldomis bei kančiomis atpirkti savo nuodėmes.
Vienuolyno vyresnysis išklausęs jo išpažintį nieko nepasakė, o padavė teptuką ir kibirą žalių dažų, liepė dažyti vienuolyno sienas. Pastatas buvo dviejų aukštų apkaltas lentomis.
Ir pasilipęs ant kopėčių jis dvi savaitės dažė. Pakraigėse buvo pilna širšių lizdų. Ir kaip ne keista, nė viena jam neįgėlė. Nudažė. Tada vienuolis jam pasakė: „Tu gydytojas. Grįžk ir dirbk savo darbą, nes nieko nėra Dievui mieliau, kai žmogus tarnauja žmonėms“.
Sugrįžo jis į namus. Ir vėl įsidarbino gydytoju. Nuo to laiko nebegeria, nebe rūko. Laisvu laiku ir sekmadieniais eina į cerkvę. Dievo namuose jis jaučia palaimą. „Kas tai per jausmas?“ – bandžiau išsiaiškinti. „Palaima, tai nei su kuo nesulyginama maloni būsena. Reikia pačiam eiti į bažnyčia, nuoširdžiai melstis. Ir ateis laikas kai pats ją pajausi“. Jis man padovanoja mažytę Ikoną.
Šis gydytojas iki šiol tarnauja žmonėms. Sūnus sugrįžęs iš kalėjimo metė gerti. Mokosi.
Širdis ir jausmai yra gerumo, dorovingumo ir religingumo kriterijai.
Hegelis
Dievas davė Tikėjimą, kad žmonėms būtu lengviau gyventi. Šėtonas sugalvojo religijas, kad tarp žmonių būtų nesutarimai. Šventikai pastatė maldos namus, prasimanė kankinančias regulas, uždėjo bažnytinius mokesčius.
Pašv. Popiežius Paulius II sakė: "Per kažkokį tai plyšį Šėtonas ir į bažnyčią įlindo". Ir šventikus užvaldė kūniškos (ėdrumas, gašlumas) ir dvasiškos nuodėmės (godumas, didybė, puikybė).
Dievas vienas. Net ateistai tiki į Dievą, tik pas į rojų nori patekti pro užpakalines duris.
Nekariaukime, būkime atlaidūs kitiems, kitų kultūrai ir religijai.
Religiniai karai - Šėtono darbas. Todėl tapatinti Tikėjimą su smurtu – nederėtų.
TIkėjimas yra dangiškojo regėjimo pradžia, nes išlaisvina nuo juslinių iliuzijų ir veda į tiesą.
Vadinasi, žemėje sukurti daiktai ir gamtos reiškiniai egzistuoja tam, kad žmogui padėtų pasiekti tikslą, dėl kurio jis buvo sukurtas. Jų vertė yra santykinė, bet būtent dėl to ir tampa amžinųjų vertybių kelrodžiais.
Kiekviena biologinė materija gyvuoja juslaus kūno jutimų dėka .
Žmogus turi ir amžinąjį kūną - dvasinį, kurią sudaro ne materija, o dieviška antimaterija. Juslusis kūnas gyvena tol - kol nusidėvi organizmas. Mirus žmogui prisikelia dvasinis kūnas, t.y., antimaterija palieka laikiną buveinę ir persikelia į savo dimensiją.
Visatoje yra du paraleliniai pasauliai: materialusis ir antimaterinis. Dvasia keliauja abiejuose paraleliniuose pasauliuose. Kitą pasaulį žmogus gali suvokti tik pasiekęs aukštą dvasingumo lygį, tik tada juslinis kūnas sugeba prisiliesti prie paralelinio pasaulio, pajausti kito dažnio skleidžiamus virpėjimus. Toks žmogus paralelinį pasaulį regi, mato, jaučia pasąmonės centrais, kurie yra kankorėžinėje liaukoje (trečioji matanti akis), širdyje (širdies balsas), saulės rezginyje (šviesa).
„Nuo savęs nepabėgsi" - taip guodžiamasi.
Kiekvienas ateina į šį pasaulį su įgimtą nuodėme. Ir jei pats žmogus galėtu jos atsikratyti - tai atsikratytu. Ir ši prigimtinė nuodėmė duota, kad suprastumei kas Tu ir kam ant "balto svieto" Tu reikalingas. Todėl bėgti nuo savęs nereikia, reikia atsisakyti savęs ir pradėti tarnauti kitiems, ne mamonai, o Dievui.
Ko nežinai, - numiręs sužinosi. Sužinojęs, nenorėsi sugrįžti atgal, - kai viską žinai, nelieka prasmės gyventi?
„Gyvenimas mažytis - ko varžytis!" - taip dabar dažnai jaunimas sako.
Yra kartų, yra ir epochų prieštaravimai.
2012 metais įžengėme į naują Meilės epochą. Ir todėl taip išryškėjo gyvenimo, gėrio ir blogio, sampratos prieštaravimai. Ir kokia ši epocha bus, priklausys nuo visų mūsų meilės.
Gyvenime palaimą jaučia tie, kurie gyvena Meile, Tikėjimu ir Viltimi.
Į Dangų patenkame ne vien, kad esame geri, o todėl, kad tikime.
Mažas vaikas bėgioja po žalia pievą, džiaugiasi pavasariu.
Berniukas pribėga prie tvinstančio upeliuko. Peršoka į kitą krantą ir džiaugsmingai šūkteli: „Dieve, čia Tau". Peršoka atgal: "Dieve, čia man" ir t.t.. Pro šalį eina davatka. "Kaip tu neklaužada garbini Dievą!" - pyksta ir pradeda vaiką mokyti maldos. Pasimeldęs, taip kaip liepė davatka, berniukas vėl stryktelėjo per upelį. Ir pliumpt į šaltą vandenį.
Niekada neveidmainiaukime, garbinkime Dievą nuoširdžiai.
Dievas „kišeninis"?
Veidmainystės tikėjime negali būti. Yra pasirinkimas - su kuo? Atleisti galima gyvam, jei tas suvokia ir savo nuodėmę atperka gerais darbais, atlygina žalą nuskriaustajam.
Danguje atleidimo nėra, per vėlu, kiekvienam bus atseikėta pagal nuopelnus.
Tikroji Tiesa slypi anapus. Ir Dangiškas teismas bus ne toks, kokį mes įsivaizduojame. Dievas negali atleisti tiems, kurie tai darė neverčiami, sąmoningai. Dievas gali būti atlaidus tik tiems, kurie nusidėjo patys to nesuvokdami, arba būdami silpni, arba gelbėdami savo gyvastį.
Aš niekada nesutiksiu su tais žmonėmis, kurie Dievą laiko „kišeniniu“, t.y., atlaidžiu, gailestingu, daryk ką nori, tik muškis į krutinę ir tavo nuodėmes bus atleistos.
Veidmainystės, dviveidystės tikėjime negali būti. Yra tik pasirinkimas - su kuo?
Mes tikintys turime Knygą (Biblija), kuria mes turime vadovautis.
Laisvu metu aplankykime savo tėvus, senolius, vienišus vargšus, ligonius ir kalinius. Ir apdovanoję juos save gerumu, apdovanosite ir save.
Dievas yra mylintis dievas.
Meilė, Laisvė ir Tiesa yra tarpusavyje susiję dalykai. Todėl Dievas į žmogaus gyvenimą nesikiša. Žmogus gali pats spręsti, turi pasirinkimo teisę. Dievas žmonėms davė Dekalogą. Tas kuris jo neskaitė, arba perskaitęs nesupranta, tai ne vien tik jo problema.
Jėzus sakė taip: "Jei turi akis ir nematai, turi ausis ir neišgirsti - tai Dievas dar ne tavyje“. Tačiau nedera ant tokio, kuris nesupranta, pykti, ar pasmerkti. Tokiam reikėtu paaiškinti, perskaityti Dievo žodžius, kad jis suvoktu tikėjimo esmę ir suprastu gyvenimo prasmę.
Dievas pats rūpinasi didžiais dalykais, kurie apsprendžia ne vien tik žmogaus gyvenimą, bet ir žmonijos istorijos tėkmę.
Dievas prieš 27 metus Lietuvai parodė stebuklą - nepriklausomybę. Tai mums visiems suteikė galimybę būti laisvais ir teisę pasirinkti. Ar tai suvokiame visi? Ar suprantame, kas yra tikroji laisvė?
Nesu sakralinių tiesų žinovas, o paprastas katalikas.
Man kelia abejones kai kurie Evangelijos aiškinimai. Pvz., apaštalo Petras vardo reikšmė.
Cituoju iš Sekmadienio Evangelijos ištrauką. Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“
Jėzaus mokiniui duotas vardas Petras neturėtu būti suprantamas kaip uola, nes Simonas tris kartus, kol gaidys sugiedojo, atsižadėjo Kristaus. Petras kaip ir visi buvo žmogiškai silpnas, tačiau jo tikėjimas Dievu ir pasitikėjimas Jėzumi buvo ir liko nekintamas - tvirtas kaip uola.
Kiek žinau, Hebrajų kalboje žodžio Meilė nebuvo.
Tais laikais Meilė buvo suprantama kaip pasitikėjimas, pasižadėjimas, įsipareigojimas, kurie turi būti tvirti kaip uola (akmuo). Net iki šiol susižadant sužadėtinis sužadėtinei dovanoja žiedą su tvirtu akmenėliu (brangakmeniu).
Dievas yra Meilė, Viešpaties pasižadėjimas žmonijai yra tvirtas kaip uola.
Todėl šiandieną derėtu versti (aiškinti) Evangeliją taip:
Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Meilė; ant tos Meilės aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.
Dievo gerumu suabejoja ir Abraomas, Mozė, Jobas, Habakukas, Jeremijas, Malachijas, ir pats Jėzus, sušuko ant kryžiaus: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Visi šie žmonės, jais abejoti netenka, buvo tikintys ir visi kovojo su blogiu.
Dievas ir sukūrė žmones kaip atsakingas būtybes, kurių pasirinkimas kažką reiškia, bet negalime patirti tik viena, o kito – ne. Doroviniai išgyvenimai, kuriuos patiria visi vyrai ir moterys, egzistuoja, todėl, kad yra Dievas, moralės Dievas, o visi vyrai ir moterys yra sukurti pagal jo atvaizdą.
Dievas nesukūrė blogio, tačiau Jis sukūrė meilės ir laisvės sąlygas, kurios leidžia blogiui atsirasti. Todėl, kad Dievas yra Meilė ir šitaip linki paties geriausio savo kūrinijos daliai – būtent žmonijai. Abipusei meilei būtinos blogio galimybės. Jei Dievas nebūtų Meilė, šito nereikėtų. Abejojantis Dievo gerumu, taip daro tas, kuris mano pats turįs aiškų gėrio ir blogio pažinimą, o pagal tą savo žinojimą galima teisti Dievą.
Juk ir Izraelitai tada buvo labai menkos moralės žmonės, šaukdami, reikalaudami teisingumo, kai patys buvo kalti dėl didelės neteisybės. Jų pačių nuodėmiavimas iškraipydavo jų suvokimą. Jeigu Dievas būtų atėjęs pas juos vien tik teisingumo ieškodamas, jie būtų buvę nušluoti nuo Žemės paviršiaus.
