Amžinybėn iškeliavo mūsų bendražygis, vienas iš Piliečių Sąšaukos "Už dorą ir tautą" iniciatorių ir globėjų, šviesus, sąžiningas, Lietuvai atsidavęs žmogus,
Signataras Kazimieras UOKA.
Jis visą gyvenimą išliko ištikimas kovotojas už tiesą ir tautines vertybes. Dora ir tauta buvo svarbiausi jo veiklos prasmės orientyrai, tai jis brangino ir saugojo, negailėdamas nei laiko, nei jėgų...
Nuo 1988 m. birželio K.Uoka priklausė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinei grupei. 1988 m. jis buvo vienas iš Lietuvos darbininkų sąjungos kūrėjų. Dalyvavo atkuriant Lietuvos socialdemokratų partiją, nuo 1989 m. įsitraukė į Lietuvos žaliųjų judėjimą.
1989 m. K.Uoka buvo išrinktas SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatu, 1990–1992 m. buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1992–1996 ir 2008–2012 m. buvo išrinktas į Seimą. Nuo 1990 m. birželio iki 1992 m. lapkričio mėn. – pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos valstybės kontrolierius.
2001 m. K.Uoka įstojo į 1999 m. Rimanto Smetonos įkurtą Nacionaldemokratų partiją, netrukus tapo jos pirmininku.
2002-ųjų prezidento rinkimuose K.Uoka siekė tapti kandidatu, tačiau pirmajame rinkimų ture nedalyvavo. K.Uokos prezidentinė programa rėmėsi Nacionaldemokratų partijos šūkiais: neleisti Lietuvos žemės parduoti užsieniečiams, pasipriešinti stojimui į Europos Sąjungą, grąžinti mirties bausmę, inicijuoti prezidentinės respublikos sukūrimą.
Pastaruoju metu K.Uoka priklausė Tautininkų sąjungai.
2006 m. K.Uoka prisidėjo prie Piliečių sąšaukos „Už dorą ir tautą“ kūrimo, buvo jos narys. Sąšaukos kritikos taikinys, pasak jos dokumentų, – homoseksualų ideologija.
K.Uoka išgarsėjo įsimenančiais viešais veiksmais. 1996 m. balandžio mėn. būdamas Seimo nariu jis reikalavo pirmalaikių Seimo rinkimų: buvo pradėjęs bado akciją ir grasino susideginti. 2010 m. per seksualinių mažumų eitynes Vilniuje kartu su parlamentaru Petru Gražuliu triukšmingai peržengė policijos specialiąją juostą, ribojusią įvykio vietą.
Palydėtas į Anapilį signataras Kazimieras Uoka foto, video
http://alkas.lt/2016/07/23/m-kundrotas-mylejes-tiesa-ir-savo-artima/#more-251469http://alkas.lt/2016/07/23/m-kundrotas-mylejes-tiesa-ir-savo-artima/#more-251469
Dvidešimt metų prabėgo nuo Lietuvos persitvarkymo
sąjūdžio (LPS) susikūrimo.
Šis laiko tarpsnis prasidėjo daugelio Lietuvos žmonių lūkesčiu turėti savo valstybę bei vienybe to siekiant – neužmirštamas kito delnas tavame delne Baltijos kelyje bei dainos prie Parlamento rūmų juos ginant. Paskui viskas išvirto drabstymusi purvais ieškant, kas kaltas, kaltesnis, baltas baltesnis, bei tai, kuo dabar soti šalis – emigracija, socialine atskirtimi, savižudybėmis, vaikais be tėvų.
Kaip LPS veiklos pradžią mena aktyvūs sąjūdininkai, Nepriklausomybės akto signatarai, buvę Seimo nariai Algirdas PATACKAS bei Kazimieras UOKA, kokia jų nuomonė apie minėtąsias 20-ies metų tarpo metamorfozes?
K. Uoka: Kadangi turiu galimybę gyventi iš signataro rentos, skolą visuomenei stengiuosi grąžinti dalyvaudamas visuomeninio judėjimo „Piliečių sąšauka“ veikloje – stengiamės atkreipti valdžios dėmesį į svarbias šalies problemas. Mums pasisekė iškovoti, kad 14 proc. gražių saugomų teritorijų liktų prieinama visiems šalies žmonėms – kad nebūtų pakeistas įstatymas, leidžiantis jas išdalyti. Taip pat laiškais, piketais darydami spaudimą valdžiai pasiekėme, kad dieną per televiziją nebūtų rodoma alkoholio reklama, Vilniuje nevyktų gėjų paradai. Galandam dantį prieš kinų darbininkų įvežimą į Lietuvą – firmos masiškai juos veža ir palieka: pernai duota 3100 leidimų įvežti, šįmet – 3400.
A. Patackas: Tai verslininkų spaudimas. Tegu jie sumoka tikrą kainą už tokį kinų įvežimą. Juk darbininkai atvyksta su šeimomis: kiek mūsų valstybei kainuos jų integracija?!
K. Uoka: Ketiname įkurti Piliečių komitetą, kad jis kontroliuotų kinų įvežimą. „Piliečių sąšauka“ – neformali organizacija, aktyvo joje – apie 100 žmonių: iš Studentų sąjungos, Moksleivių parlamento, Vartotojų sąjungos, kitų visuomeninių organizacijų.
Gal esate „Piliečių sąšaukos“ lyderis?
Pas mus jo nėra. Kai organizacija neformali – neturi patvirtintų įstatų, sąskaitos numerio ir pan., – jai viskas puikiai sekasi, kai turi – tai kelias į jos mirtį. Laisvas dvasios plevenimas – geriausia visuomeninės organizacijos būsena.
A. Patackas: Sąjūdis iš pradžių taip pat neturėjo lyderio – jo sąmoningai nerinkom. Be abejonės, buvo visos Lietuvos Sąjūdis, tačiau Kauno Sąjūdis buvo atskiras vienetas. Jis nebuvo regioninis. Tarp Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio būta priešpriešų: pirmasis buvo projektuotas, antrasis – spontaniškai kilęs. Vilniaus Sąjūdžio pagrindą sudarė žinomi asmenys. Kaip aiškėja, jis formuotas ne be KGB įtakos.
Prieš mirtį akademikas Eduardas Vilkas prisipažino Zigmui Vaišvilai, kad vienas tuometinis CK veikėjas jam parodęs sąrašą penkių žmonių, kurie turėtų būti LPS iniciatyvinėje grupėje. Juk Sąjūdis buvo sumanytas kaip „perestroikos“ – Michailo Gorbačiovo pertvarkos – ramstis. O Kauno Sąjūdis buvo spontaniškai suformuotos iš gatvės žmonių – viešumoje nežinomų. Antai kai Arvydas Juozaitis 1988 m. birželio 10-ąją atvyko į Kauną, Architektų namus, skaityti paskaitos, kviečiančios išsilaisvinti, klausytojai ėmė siūlyti atstovus į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Pasiūlė ir mane su K. Uoka, nors mūsų paskaitoje nebuvo. Šią datą, bet ne birželio 3–ąją, laikome Kauno Sąjūdžio gimtadieniu.
K. Uoka: Vienerius metus tarp Kauno bei Vilniaus Sąjūdžių vyko varžybos dėl galutinio tikslo: mes deklaravom Lietuvos nepriklausomybę, o Vilnius šį tikslą maskavo: laikėsi dalinės – ekonominės – nepriklausomybės nuostatos. Ginčų finalas – 1989 m. vasarį Kauno muzikiniame teatre įvykęs LPS Seimo posėdis, kai vis dėlto vilniečiai, kauniečių priremti, pritarė galutiniam LPS tikslui – visiškai Lietuvos nepriklausomybei, ir tai buvo patvirtinta.
A. Patackas: Matyt, buvo pribrendęs laikas pasakyti šitą žodį. Tai buvo tarsi įžanga į Kovo 11–ąją. Kai buvo patvirtintas minėtasis LPS tikslas, žmonės sveikino šį žingsnį, o valdžia, lig tol murksojusi – palaikiusi ribotą suverenitetą – tam nepritarė. Ji išvarė mus iš TV uždrausdama „Atgimimo bangą“ ir pan.
K. Uoka: Kauno muzikinis teatras – ypatinga istorinė vieta. Ant jo reikėtų pritvirtinti atminimo lentą, primenančią, kad čia 1940 m. buvo patvirtintas Lietuvos nepriklausomybės praradimas, vėliau – jos atgavimas.
A. Patackas: Kauno Sąjūdžio ypatybė, skyrusi jį nuo kitų Lietuvos vietovių Sąjūdžio struktūrų, ta, kad jis turėjo Įgaliotinių susirinkimą, primenantį Prancūzijos konventą: kiekvieną savaitę rinkdavosi 600 miesto kolektyvų atstovai.
Ką reiškė toks prancūziškasis konventas?
K. Uoka: Aukščiausio laipsnio liaudies balsą! Juk kiekvieną iš 600 grupių sudarė 100–200 žmonių. Taigi Kaune buvo apie 7–12 tūkst. sąjūdininkų. Įgaliotinių susirinkimai buvo didžiausias įvykis, pagal jų nutarimus klostėsi lemiami viso Sąjūdžio, taigi ir Lietuvos įvykiai: LPS Seimo posėdžiuose mes, kauniečiai, iškovodavome, kad būtų priimami atitinkami sprendimai.
Kodėl ilgai truko, kol vilniečiai sutiko su minėtuoju galutiniu Sąjūdžio tikslu?
A. Patackas: Nes ilgai bėgiojo abipus gatvės: iš LPS būstinės derinti reikalų į CK. Kodėl kauniečiai drąsiai siekė tokio tikslo?
Nes neturėjome ko prarasti. Tarkim, aš, buvęs politinis kalinys, išmestas iš Mokslų akademijos, šienavau pakeles, Kazimieras dirbo su buldozeriu.
Kur vykdavo Įgaliotinių susirinkimai?
Pirmieji – Architektų, paskui Menininkų namuose, paskui – Vytauto Landsbergio name Donelaičio gatvėje, galop – Radijo gamyklos „Šilelio“ salėje. Kita išskirtinė Kauno Sąjūdžio ypatybė ta, kad mums rūpėjo kultūriniai dalykai – miestas rūpinosi ir kultūros virsmu. Kauno Sąjūdžiui remiant mieste 1988 m. įkurta LPS sekmadieninė mokykla, beje, veikianti lig šiol (pervadinta į Kauno tautinės kultūros centrą – red.), 1989 m. atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, kuris iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. buvo vienintelė nepriklausoma aukštoji mokykla Lietuvoje; Kaunas tada tapo ir Žaliųjų judėjimo, Šaulių bei kitų atkurtųjų sąjungų centru. Taigi Kaune vienu metu vyko ir politiniai, ir kultūriniai procesai.
Sutiktumėte, kad dabar pirmieji aiškiai pranoksta pastaruosius jų nenaudai?
K. Uoka: Kaunas kultūros atžvilgiu nėra smukęs, žinoma, norėtųsi, kad būtų geriau.
A. Patackas: Visuomeninio pakilimo laikotarpiais randasi idėjos. Pavyzdžiui, aušrininkų idėjos Vincą Kudirką tarsi biblinį Saulių paskatino persimainyti į Paulių. Jų idėja, kad demokratinį vadovavimo valstybei pagrindą turi sudaryti ne aristokratų, bet valstiečių, arba vidurinysis, sluoksnis, pasireiškė Mykolo Krupavičiaus žemės reforma. Ir Sąjūdžio jėga – jo idėjos: vienas pavyko paversti tikrove, iš kitų išsityčiota, trečios įgyvendintos iškreiptai, kitos, manau, atgims. Idėjos juk nemiršta. Idėjos – svarbiausias Sąjūdžio nuopelnas. Baltijos kelias – tai K. Uokos idėja. Jos niekam pasaulyje nepavyko pakartoti.
Kas bandė tai padaryti?
K. Uoka: Tarkim, vokiečiai, protestuodami prieš atominę energetiką.
A. Patackas: Sąjūdžio idėjos gyvos! Svarbiausia, turime savo valstybę tarsi namą su stogu, nors viduje gal ir nejauku. O jis priklauso nuo žmonų. Valstybė buvo priemonė perduoti būsimoms kartoms tai, kas vadinama tautos tapatybe, mentalitetuir pan. Šie dalykai – svarbiausi. Mes kalbos nepraradome kaip, pavyzdžiui, airiai.
Ar to neatsitiks ir Lietuvoje: juk pusė milijono tautiečių emigravo, jų vaikai svetur kalba kitomis kalbomis, o jei grįš, bus praradę lietuvių kalbos jausmą?
Neatsitiks: turime savo literatūrą, bendrinę kalbą. Emigraciją laikau tėvynės išdavyste – jos negaliu pakęsti. Išimtis būtų politinė emigracija. Bet būdamas politiniu kaliniu sakydavau: jei mane išgrūstų iš Sovietų Sąjungos, turėtų rūpintis anapusinės sienos saugumu – kad negrįžčiau į Lietuvą. Sutinku: svetur galima užsidirbti, bet negalima galvoti apie pasilikimą. Nepateisinu variantų, kai emigruojama siekiant pereiti iš žemesnio socialinio sluoksnio į aukštesnį: kai, turint galimybę pakenčiamai gyventi Lietuvoje, išvykstama norint iš Volkswageno persėti į BMW ir pan., dėl to vaikai paliekami arba išsivežami – abiems atvejais jie traumuojami.
K. Uoka: Liūdniausia, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija emigraciją ėmė neigiamai vertinti tik nuo 2004 m. Tai liudija valdžios krizę.
Nesuprantame, kad gyvename tokiame gražiame žaliame kampelyje. Į Lietuvą iš sausros išdegintų Indijos žemių užklydę indai negali suvokti, kad gyvename tokioje gražioje žemėje. O valdžia ją pardavinėja! Mūsų žmonės Lietuvą turi pamatyti tų indų akimis! Lietuvoje vidutinis gyventojų tankis – 52 gyventojai 1 kv. km, o kitose šalyse – 200–300 gyventojų 1 kv. km. Tad džiaukimės savo tėvyne ir gyvenkime joje, užpildydami ją savo žmonėmis, savo kultūra!
Ar emigracijos nė kiek nepateisinate – juk žmonės išvyksta negalėdami pragyventi, nes nėra darbo arba už jį menkai mokama?
K. Uoka: Darbų pilna, problema, ta, kad vengiama dirbti vadinamuosius juodus darbus: statyti, šluoti, kasti žemę. Jų vengusi Vokietija jau srebia tą sriubą.
A. Patackas: Čia susiformavęs turkų etninis sluoksnis nemažai bėdų jai kelia. Ir mums taip atsitiks, jei tuo keliu eisime. Tautą žudančiu kvailumu, snobizmu laikau šią lietuvių baltarankystę.
K. Uoka: Tai bjauriausia šlėktiško bajoriškumo apraiška. Visi veržiasi gyventi didmiesčiuose, nesuvokdami, kad tai visiška aklavietė.
Turėdamas istoriko diplomą, dėl KGB sekimo negalėjau ramiai dirbti mokykloje, todėl pasirinkau ekskavatorininko darbą. Jį dirbau 27 metus ir tuo didžiuojuosi. Kai, baigęs Seimo kadenciją, vėl sėdau už ekskavatoriaus vairo ir dirbau sodyboje prie Vilniaus, viena moteris mane išvydusi verkti pradėjo – kaipgi aš, buvęs valstybės kontrolierius, tokį juodą darbą dabar dirbu?! Argi tai verksmo verta situacija? Visi darbai garbingi.
A. Patackas: Klasiokai eidavo žiūrėti, kaip aš, gerai mokęsis, įstojęs į aspirantūrą, išėjęs iš kalėjimo šlaviau Žemaičių gatvę.
Jums, buvusiam mokslininkui, nebuvo gėda šluoti?
Esu ir kiemsargiu dirbęs, ir šienavęs. Visi disidentai dirbo kiemsargiais, kūrikais, pastaruoju – ir Vaclavas Havelas.
K. Uoka: Jo išrinkimą Čekijos prezidentu sieju su tuo, kad jis, dirbdamas tarp paprastų žmonių, jautė jų dvasią. Tikro elitiškumo turėtume mokytis iš anglų. Anglijos aristokratija karo metais ribojo savo poreikius tenkindamasi mažu, dalydamasi ištekliais su kitais socialiniais sluoksniais.
Ir dabar turtingų anglų vaikai įsidarbina. Anglai gyvena pagal patarlę, kad auksas ir pelenuose žiba, o šlėktiškasis – lenkiškasis ir lietuviškasis aristokratiškumas reiškiasi tuo, kad esu vertesnis niekindamas kitą.
Vienas tokio ištvirkimo požymių – vengti juodo darbo. Skandinavijos šalys tokių ekonominio, socialinių gyvenimo aukštumų pasiekė todėl, kad jų valdžia neišpuiko. Visose tautose valstybę gelbėja valdžios ryšys su paprastu žmogumi. Lietuvos likimą sieju su Kaunu. Juk iš jo daugiausia žmonių emigravo. Daugelis jau grįžta. Ir anksčiau, ir dabar Kauną daugiausia „veža“ paprastumas, liaudiškumas. Kiek daug Lietuvos eksporto – net 40 proc. – sudaro Kauno įmonėlėse pagaminta produkcija! Tai darbo miestas.
A. Patackas: Vilnius klesti iš injekcijų. Jis pseudokaimiškas – aklai atviras prasirūdusiems kultūros reiškiniams. Kaunas išrankesnis. Slogu man į Vilnių nuvažiavus. Slovackis apie jį rašė: „Tu tarp kitų buvai papūga.“