ARCHYVAS

Marius Kundrotas: Jei nori būti geras lietuvis, turi būti geras žmogus

2010-03-10 11:17
Patriotai.lt kalbina politologą, visuomenės veikėją, Lietuvių tautinio centro (LTC) pirmininką, knygos „Tauta amžių kelyje“ autorių Marių Kundrotą, sutikusį atsakyti į mūsų svetainės klausimus.

Laba diena, ponas Mariau. Visai neseniai visuomenei pristatėte knygą „Tauta amžių kelyje“, tad pirmas klausimas bus apie ją. Kas jus paskatino imtis knygos rašymo? Kada gimė ši idėja? Kiek laiko rašėte knygą ir kokia pagrindinė knygos mintis? Gal įvardintumėte jus įkvėpusias ir palaikiusias šiame darbe asmenybes?

Laba diena, brangūs lietuviai ir bendražygiai.

Rašyti šia tema paskatino siekis apibendrintai išgvildenti vieną svarbiausių žmogiškosios būties išraiškų – tautiškumą. Jis aptariamas įvairiais aspektais – žmogiškųjų vertybių ir santykių plotmėse, visuomenės ir valstybės gyvenime, politinių ir socialinių ideologijų kontekste. Užuot apsiribojus tauta savaime, čia kalbama apie žmogų tautoje ir tautą pasaulyje.

Idėja prasidėjo straipsniu viename laikraštyje. Išspausdinta tik jo pirmoji dalis. Po to laikraščio redaktoriams šis rašinys pasirodė pernelyg rimtas ir ilgas. Nusprendžiau iš jo padaryti brošiūrą. Berašant ją, išėjo 636 p. monografija :) Pradedant pirmaisiais fragmentais, darbas užtruko maždaug septynerius metus...

Šiam darbui įtakos turėjo įvairūs autoriai – Antanas Maceina, Antanas Smetona, iš dabartinių – Vilius Bražėnas, Romualdas Grigas, Gintaras Beresnevičius. Iš užsieniečių ypač pažymėtini Čarlzas Teiloras (Charles Taylor), Klodas Levi–Strosas (Claude Lévi–Strauss), Zygmuntas Baumanas (Zygmunt Bauman), Entonis D. Smitas (Anthony D. Smith). Jau sulaukiau kritikos, kad ne visi šie autoriai darbe cituojami tolygiai, tačiau manau, kad jei kiekvienas iš jų būtų pagrindinį dėmesį skyręs kitų autorių citavimui, tai autentiškoms įžvalgoms erdvės nebūtų likę.

Asmeniškai didžiausio palaikymo susilaukiau iš savo tėvų ir žmonos – Vytauto, Birutės, Eglės Kundrotų. Jie buvo mano pirmieji skaitytojai bei recenzentai. Labai dėkingas lieku profesoriams Romualdui Grigui ir Onai Voverienei, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui Romualdui Ozolui, šviesios atminties profesoriui Mečislovui Treiniui, Amerikos lietuvių tautinės sąjungos atstovui Eugenijui Bartkui. Šie garbingi žmonės padėjo tiek idėjiškai, tiek finansiškai. Dėkoju ir savo draugams, tikėjusiems, jog užbaigsiu šį darbą, netgi tada, kai mano paties tikėjimas imdavo svyruoti.

Knygos pavadinimas tarytum leistų numanyti, kad nemažai dėmesio skiriama istorinių tautos bei tautiškumo sampratų raidos nagrinėjimui. Ar stipriai keitėsi tautiškumo samprata įvairiose istorinėse epochose, ar labai pakito tautinės minties tikslai bei pagrindinės kryptys, lyginant, sakykime, XIX a. pabaigą – XX a. pradžią su mūsų laikais? Kokie pagrindinės prerogatyvos buvo tuomet ir kokios būtų dabar?

Galima teigti, jog tautiškumo sampratos vystėsi drauge su pačiomis tautomis. Daugelis pirmykščių tautų savivardžiais pasirinkdavo sąvoką „žmonės“ – chantai ir mansiai Uralo regione, apačai ir navahai Šiaurės Amerikoje, eskimai Arkties vandenyno baseine. Sava tauta čia reiškė visą žmoniją, gal net visą pasaulį. Ilgainiui sampratos kito, savąją tautą imta suvokti kitų tautų kontekste. Vis dėlto dar ilgai sava tauta, kultūra arba civilizacija buvo suprantama lyg savotiškas pasaulio centras. Už jo ribų gyveno svetimieji – žmonės, tačiau kitos, tarsi „žemesnės“ prabos. Graikams tai buvo „barbarai“, žydams – „gojai“, japonams – „gaidzinai“.

Modernusis nacionalizmas iš esmės pakeitė požiūrį į tautą. Etnocentrizmą pakeitė etnopliuralizmas. Tautą imta suvokti esant savaimine vertybe, žmogiškumo kalve, Dievo laboratorija kurti bendrai žmonijos civilizacijai. Suvokus tautą esant savaimine vertybe, suvokta kiekvieną tautą esant vertybe.

Žinoma, išvada, jog ankstesniaisiais laikais nacionalizmas buvo grynai etnocentristinis, o moderniaisiais – grynai etnopliuralistinis, būtų skubota. Įvairiais laikais atskirose visuomenėse galima pastebėti abi šias koncepcijas. Greičiau reiktų kalbėti apie tam tikras tendencijas, kurios paprastai nebūdavo absoliučios.

Lyginant nacionalizmą XIX–ajame, XX–ajame ir XXI–ajame amžiuje, galima pastebėti tiek panašumų, tiek skirtumų. Vertybės, tikslai, sampratos daugeliu atvejų sutampa, tačiau gerokai skiriasi iššūkiai. XIX a. ir XX a. didžiausias iššūkis tautiškumui buvo imperializmas, XXI a. – kosmopolitizmas, globalizacija, globalizmas, galiausiai (o gal net pirmiausiai) – bendras moralinis nihilizmas. Galima postuluoti išvadą: jei XIX a. ir XX a. tautų likimus daugiausiai lėmė geopolitika, tai XXI a. juos lemia etika.

Nacionalizmas – labai dinamiška ideologija, nes ji pirmiausiai orientuota į vertybes, bet ne į santvarkas. Dėl to nacionalizmas gali sėkmingai koreliuoti su kitomis ideologijomis – liberalizmu, konservatizmu, socializmu, net komunizmu. Drįsčiau teigti, jog šiandien Lietuvai reiktų sveiko tautinio konservatizmo arba centrizmo su atskirais tautinio liberalizmo ir tautinio socializmo elementais. Konservatizmas ir centrizmas pasižymi dialektiniu ir dialoginiu požiūriu, kurio stokoja pozityvistinės liberalizmo ir socializmo srovės.

Daugelis netgi su politika nesusijusių žmonių pastebi, kad optimistinės 1990–ųjų nuotaikos Lietuvoje ryškiai skiriasi nuo pesimistinių pastarųjų metų nuotaikų, ir, nors ekonominė padėtis tais metais buvo dar prastesnė, tačiau aplinkui tvyrojo viltingi permainų lūkesčiai... Kas vis dėlto buvo nepadaryta? Kuriuo metu, jūsų manymu, įvyko tas lūžis ir pradėjo augti nusivylimas? Kokias įvardintumėte pagrindines to priežastis ir kaip įveikti pasekmes?

Pagrindines šiandienos problemas įžvelgiu žiniasklaidoje ir pop kultūroje. Sovietinės okupacijos laikais šios gyvenimo sritys buvo savotiškai monopolizuotos, jas aprobavo politinė valdžia. Visi tai žinojo, bet retas šia propaganda tikėjo. Dabar sudarytas įvairovės įvaizdis trukdo kurtis tikrajam pliuralizmui, kuris neįmanomas be alternatyvos. Juk didžiuma žiniasklaidos ir visuomenės ugdymo priemonių valdoma tos pačios kompanijos – kosmopolitinės oligarchijos. O žmonės galvoja, kad renkasi...

Daugelis žiniasklaidos atstovų mieliau aprašys kokį skandalą – kas kur ką pavogė, kas ką nužudė, išprievartavo – nei kokį nors pozityvų kultūrinį ar visuomeninį renginį, gražią altruistinę iniciatyvą. Pasižiūrėkime, ką rašinėja valatkos, žukovskiai, vasiliauskaitės – visur tik pagieža, pyktis, blogis. Iš kur tokioje atmosferoje rasis optimizmas? Atrodo, jog nieko gero Lietuvoje nevyksta. O mes dar stebimės, jog žmonės bėga svetur.

Pop kultūra – dar kitas klausimas. Didžiuma jos orientuota į pačius primityviausius, vulgariausius instinktus. Iš kur čia rasis vertybės?

Išeities ieškočiau alternatyvios žiniasklaidos ir kultūros kūrime. Jau turime gerų ženklų. Sėkmingai veikia tautinis portalas Patriotai.lt, atviros žiniasklaidos pavyzdžius rodo Balsas.lt, „Respublika“, „Lietuvos aidas“, „XXI amžius“, Žinių radijas. Ačiū Dievui, turime Lietuvos televizijos antrąją programą, tik dėl keistos vadovybės politikos daugelis ugdančių, patriotinių laidų vis labiau užmirštama. Kultūros erdvėse kuriasi alternatyvios muzikos grupės, veikia liaudies ansambliai, kapelos. Reikia tik palaikyti.

Labai praverstų patriotinės žiniasklaidos kanalas, prieinamas kiekvienam lietuviui – tiek mieste, tiek ir kaime. Galbūt juo galėtų tapti tautinis laikraštis. Juk savo laiku visas lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo nuo „Aušros“, „Varpo“, „Vilties“ ir „Vairo“. Lietuviai – rašto tauta: joje visuomet pirmiau eina žodis, po to – veiksmas.

1988–1991 metais Lietuva išties išgyveno didžiulį tautinį pakilimą. Deja, tautinis judėjimas taip ir neperaugo į artikuliuotos ideologijos lygmenį. Labiau remtasi jausmais, kurie pasižymi tendencija greitai keistis. Judėjimą vienijo situacinis, momentinis tikslas – išeiti iš okupacinės, totalitarinės priklausomybės. O kokia Lietuva turi tapti po to, vizijos išsiskyrė. Daugelis tautinį atgimimą siejo su asmeninės gerovės viltimis. Nepasiteisinus gana skubotiems lūkesčiams, tokie žmonės nusivylė. Kita vertus, nusivylė ir kai kurie tautininkai, pasigedę nuoseklios tautinės politikos, kurios teisėtai laukė iš savo išrinktos valdžios.

1992 metais tautinio atgimimo jėgos jau buvo susiskaldžiusios. Iš dalies tai lėmė skirtingos vizijos, tačiau dar daugiau – atskirų vadų ir grupių ambicijos. Šia situacija pasinaudojo sovietinės nomenklatūros jėgos. Dalis patriotinio kontingento išsisklaidė, o daugelis – rezignavo, tapdami politiškai pasyviais. Taip į valdžią grįžo okupacinio režimo parankiniai, po to juos keitė įvairios populistinės ir pusiau populistinės jėgos, kurių politikoje tautiškumui vietos neliko.

Ši istorija mums pateikia skaudžias pamokas. Dabartinio tautinio judėjimo užduotis – pirmiausiai parengti ideologinę bazę, o po to – sudaryti vieningą organizacinę struktūrą. Joje savo vietą turėtų atrasti kiekvienas tautiškai susipratęs lietuvis. Judėjimo principas turėtų būti vienybė įvairovėje. Skaldo ne patys skirtumai, bet savitarpio supratimo ir geranoriškumo stoka. Ne kiekvienas tautinis patriotas privalo tapti profesionaliu politiku, tačiau kiekvienas privalo daugiau ar mažiau dalyvauti politikoje. Galima prisiminti Entonio Smito įžvalgą, jog apolitiškų patriotų nebūna.

Pastaraisiais metais vis dažniau susiduriame ir su gana nemaloniomis tendencijomis tautiškai mąstančius žmones vaizduoti kažkokiomis egzotiškomis, visiškai „moderniame pasaulyje“ nesusivokiančiomis atgyvenomis. Geriausiu atveju. Blogiausiu – vos ne politiniais ekstremistais.

Panašūs pareiškimai sklinda ne tik iš kai kurių nūdienos kairuoliškų pseudointelektualų pusės, į kuriuos galima būtų nekreipti dėmesio, bet lygiai tokia pat retorika dažnai užsiima ir kai kurie įtakingi asmenys (žinomi žurnalistai, politikai), kurių autoritetas bei populiarumas visuomenėje dažnai turi tiesioginės įtakos pastarosios nuotaikoms. Ką manote apie tai?

Šių dienų globalistai neišrado nieko naujo. Istorinės lemties įvaizdis – jau seniai naudojamas propagandinis ginklas. Jį puikiai valdė komunistai, fašistai, naciai. Žmogus gali pritarti kuriai nors koncepcijai, tačiau jeigu ji istoriškai pasmerkta – retas ryšis už ją kovoti. Antra vertus, galima kurią nors tendenciją laikyti pačiu tikriausiu blogiu, tačiau jeigu istorija lemia jos pergalę – retas ryšis jai priešintis. Istorinės lemties mitas ištisus dešimtmečius palaikė sovietų režimą, tačiau jo griūtis aiškiai parodė, jog visuomenės padėtis priklauso ne nuo aklų, fatališkų, beasmenių istorijos jėgų, bet nuo žmonių – jų ryžto ir veiklos.

Istorijoje galutinės pergalės nebūna. Idėjų kova šiame pasaulyje – amžina.

Dėl savo egzotiško, provincialaus įvaizdžio iš dalies esame kalti ir patys. Jau trečiai lietuviškai tautinei partijai siūlau užmegzti ryšius su užsienio tautininkais – kolei kas nei viena nedrįsta arba tiesiog nemato reikalo. Žmonėms tiesiog trūksta žinių, kas iš tiesų vyksta už mūsų šalies ribų. Užtai susidaro prielaidos teigti, jog visas pasaulis eina viena kryptimi, tik mes čia išsigalvojame kažką kito. Labai džiugu, jog Patriotai.lt po truputį pralaužinėja šiuos informacinius ledus.

Gal pagrindinė viso to priežastis slypi paprastam žmogui, piliečiui dažnai būdingame asmeninio bejėgiškumo suvokime? Kalbu ne apie visuomenininkus ar politikus, o apie tą paprastą, jokiais organizaciniais gabumais nepasižymintį padienį darbininką ar kaimo mokyklos mokytoją, kuris, galbūt ir nuoširdžiai mylėdamas gimtąjį kraštą, vis dažniau pasyviai numoja netikėjimo bei nusivylimo ranka. Taigi: ką gali paprastas žmogus? Juk būtent šie žmonės galėtų tapti pagrindine tautiškumo parama, jeigu suvoktų savo svarbą, kuriant bendrą mūsų visų ateitį ir lietuvišką Lietuvą.

Jūs labai klystate, jei galvojate, kad politikų, visuomenininkų, mokslininkų panašios mintys nelanko. Juk visi esame žmonės, tik vieni kažką veikia, o kiti – ne. Socialinė padėtis, išsilavinimas, profesija čia – antraeiliai dalykai. Kas atkūrė Lietuvą 1990–aisiais? Jūsų įvardyti paprasti žmonės. Politikai išėjo iš jų gretų ir vykdė jų valią.

Anot ilgamečio Akmenės mero Aniceto Lupeikos, tautiškumas kalamas kasdieniu darbu. Jūsų įvardytas kaimo mokytojas ar padienis darbininkas, gerai dirbdamas atitinkamą darbą, ne mažiau reikšmingas už politiką. Tautiškumas prasideda konkrečiais artimo meilės darbais. Prisiminkime gražią akciją, kai tautinis jaunimas dovanai aukojo savo kraują. Arba kai dalijo dovanėles našlaičiams. Dažnai tokios akcijos – reikšmingesnės už kokį savitikslį piketą, mitingą ar peticiją.

Antra vertus, tautos būtis glaudžiai siejasi su politika. Juk politika žymia dalimi sąlygoja kultūrą, švietimą, ekonomiką. Netikiu, jog nors vienam patriotui šie dalykai – vis vien. Gal išties per menkai tikime savo galimybėmis? Jei taip – užtenka prisiminti atgimimą. Kas pasikeitė? Pasaulis ar mes?

Jei leidžiame antitautiniams gaivalams užvaldyti savo atkurtą valstybę, tai žymia dalimi – mūsų kaltė. Jei leidžiame politikieriams uzurpuoti visuomenės galias – atitinkamai. Vadinu juos politikieriais, nes politikais pavadinti būtų per daug pagarbu.

Dabartinė sistema sudaro ydingą ratą. Kuo mažiau žmonės gali spręsti, tuo labiau jie nusivilia savo galimybėmis. Kuo labiau jie nusivilia, tuo labiau įsigali pasyvumas. Kuo pasyvesnė visuomenė, tuo galingesnis valdžios diktatas. Pralaužti šį ratą galime tiktai mes. Niekas už mus to nepadarys ir daryti nesirengia.

Tautininkai jau kuris laikas agituoja už tiesioginės demokratijos mechanizmų plėtrą. Demokratijos, kurioje pagrindinės galios priklauso tautai, plačiau tariant – piliečiams. Demokratijos, kurioje politikai atskaitingi visuomenei visą savo veiklos laiką, o ne tik rinkimų metu. Demokratijos, kuri veiktų de jure ir de facto.

Pats metas įsisavinti, jog Lietuva – Tėvynė mūsų. Kiekvienas esame jos dalis ir kiekvienas už ją atsakingas.

Kokiomis savybėmis, jūsų manymu, turėtų pasižymėti šių laikų Lietuvos patriotas ir koks turėtų būti šiuolaikinis lietuviškasis nacionalizmas?

Jei nori būti geras lietuvis, turi būti geras žmogus. Privalomos patriotui savybės – dora, teisingumas, artimo meilė, pasišventimas Tautai ir Tėvynei. Pageidautina savybė – išsilavinimas, kuris nebūtinai reiškia formalų diplomą. Šiandien išsilavinimas patriotui svarbus ne tik dėl įvaizdžio, bet visų pirma – dėl orientacijos visuomenės, valstybės, pasaulio horizontuose. Labai svarbi savybė – visuomeninis veiklumas.

Šiuolaikinis lietuviškasis nacionalizmas privalo atsakyti į tautai ir valstybei kylančius iššūkius dabarties ir ateities perspektyvose. Pagrindiniai uždaviniai:

– dorovinio matmens atkūrimas;
– tautinės tapatybės įtvirtinimas;
– valstybinio suverenumo grąžinimas;
– tautovaldos įgyvendinimas;
– visuomeninės darnos užtikrinimas;
– šeimos institucijos atgaivinimas;
– autentiškos kultūros ugdymas;
– nacionalinės teisės primatas;
– baltiškųjų tautų integracija.

Labai svarbu, jog lietuviškasis tautinis judėjimas įgautų stiprią intelektualinę, ideologinę, organizacinę bazę. Jis turi būti maksimaliai konsoliduotas, bet nebūtinai centralizuotas. Galimas moto – vienybė įvairovėje.

Pravartu būtų lietuvių tautininkams užmegzti glaudžius tarptautinius ryšius, pirmiausiai – su baltais ir baltų ainiais: latviais, gudais, prūsų senbuviais; po to – su istoriniais, kultūriniais, geografiniais partneriais: estais, ukrainiečiais, čekais ir slovakais; pagaliau – su bendrų politinių interesų turinčiomis tautomis Europoje ir visame pasaulyje. Vienaip ar kitaip, daugelis mums kylančių iššūkių yra globalūs, todėl mūsų atsakas irgi turi būti globalus. Tačiau pasaulis mums prasideda čia – savo Tėvynėje.

Kokias galėtumėte išskirti perspektyvesnes politines jėgas ar visuomenines organizacijas, kurios galėtų imtis iniciatyvos kažką judinti gal ne iš mirties, bet iš tam tikro sąstingio taško? Kokius matote pagrindinius minusus ir pliusus jų veikoje?

Pagrindinės tautinės partijos šiandien – Centro partija ir „Jaunoji Lietuva“, turinčios patrauklius lyderius ir užimančios tam tikrą politinę padėtį. Antrasis ešelonas – „Lietuvos kelias“, kuris politinės padėties neužima, bet vykdo šiokią tokią epizodinę veiklą. Pagaliau dar yra Tautos pažangos partija, kuri turi žymių intelektualų, gražias tradicijas, tačiau jokios partinės veiklos nevykdo.

Tautininkų sąjungos, Laisvės lygos, Nacionaldemokratų partijos šiandien jau nebėra, jos panaikintos, jų nariai išsibarstė kitų organizacijų gretose arba išvis pasitraukė iš politinės veiklos.

Atskirų tautinių elementų yra Tėvynės sąjungoje, Tvarkos ir teisingumo partijoje, Valstiečių liaudininkų sąjungoje, net liberalų partijose, tačiau jų viršūnėlės – kosmopolitinės arba tiesiog indiferentiškos tautiniams reikalams. Užtai tautiniams elementams šiose partijose tenka labai prieštaringas vaidmuo – pritraukiama dalis tautinio elektorato, bet išrinktųjų dauguma vykdo kosmopolitinę arba indiferentišką politiką.

Dabartinių tautinių partijų pliusas yra jų ideologiniai akcentai, minusas – jų susiskaldymas, lemiantis išsisklaidymą darbuose bei rinkimuose. Dėl to šių partijų vaidmuo tautos ir valstybės gyvenime lieka, švelniai tariant, minimalus. Jei susijungs bent jau trys iš minėtų keturių partijų, galima tikėtis augimo geometrine progresija. Per savo trylika visuomeninės veiklos metų man tenka dažnai išgirsti – duok mums rimtą, stiprią, vieningą tautinę jėgą, ir mes į ją įsijungsime. Labai sunku įtikinti žmones rinktis vieną partiją iš kelių, kai dėsningai kyla klausimas – o kodėl šitą, bet ne kitą? Šis klausimas kyla tiek įsijungimo, tiek veiklos, tiek rinkimų atvejais.

Išsisklaidymo rezultatas yra toks, jog dauguma apskritai spjauna į visas tautines partijas. Dalis tautinio elektorato renkasi mažiau tautines, bet perspektyvesnes jėgas, o dauguma lieka politiškai pasyvi. Drįsčiau sakyti, jog pagrindinis tautininkų elektoratas yra tas, kuris apskritai boikotuoja rinkimus, taip reikšdamas protestą prieš dabartinę politinę sistemą. Žinoma, jog visuomenėje – daug tinginių, bailių, tiesiog abejingų bendriesiems interesams, tačiau daugelio piliečių atveju boikotas yra aktyvi, sąmoninga pozicija. Už tokią padėtį atsakomybė tenka ambicingiems lyderiams, kuriems daug svarbiau tapti ar likti penkių žmonių vadukais nei pateikti visuomenei rimtą politinę alternatyvą.

Žymiai geresnė padėtis – visuomeninėse erdvėse, kur bent jau vyksta konkretus darbas, duodantis apčiuopiamų vaisių. Įvairios organizacijos koncentruojasi į konkrečius veiklos barus – jaunimo ugdymą, etninių žemių klausimus, kraštotyrą, gamtosaugą, socialinius ir kultūrinius reikalus. Čia atskirų organizacijų buvimas reiškia pasiskirstymą darbais, bet ne susiskaldymą.

Išvardyti visas tautines visuomenines organizacijas čia reiktų labai daug erdvės, todėl apsiribokime žinomiausiomis, kurių veikla mums geriausiai pažįstama – Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, korporacija „Neo–Lithuania“, Ateitininkų federacija, kai kurios skautų organizacijos, Lietuvių sąjunga „Tauta ir Tėvynė“, Mažosios Lietuvos reikalų taryba, „Vilnijos“ draugija, Gervėčių klubas, Lietuvai pagražinti draugija, Tėvynės pažinimo draugija... Vien šios organizacijos jau sudaro gražų būrį.

Vis dėlto yra problemų ir visuomeninėje srityje. Visų pirma – informacinės bei organizacinės koordinacijos stoka. Dažnai būna, jog viena ar kita organizacija surengia tikrai gražų renginį, bet jame dalyvauja tik siaura bendraminčių grupė – vis tie patys, metai iš metų. O kitos, giminingos organizacijos ir pavieniai žmonės apie tai nieko nežino. Antra vertus – pavienių, išsisklaidžiusių organizacijų balsas labai menkai girdimas politinėse erdvėse, svarstant vieną ar kitą šioms organizacijoms rūpimą klausimą.

Siekiant užpildyti šias visuomeninio gyvenimo spragas įkurtas Lietuvių tautinis centras – LTC, kurio uždaviniai – sukurti bendrą tautinį smegenų centrą, sutelkti koordinacinį tinklą, sudaryti platų visuomeninį frontą.

Jūs esate Lietuvių tautinio centro (LTC) pirmininkas. Pagrindines LTC nuostatas galima perskaityti oficialiojoje Centro svetainėje, adresu Vienybeskeliu.lt. Kokie artimiausi planai bei kryptys organizacinės veiklos kontekste?

Visų pirma reiktų suvokti LTC misiją ir funkcijas. LTC nėra dar viena saviveiksmė visuomeninė organizacija ar juo labiau – politinė partija. Centro uždavinys – konsoliduoti jau veikiančias ir dar atsirasiančias visuomenines jėgas. Užtai LTC veikla žymia dalimi priklauso nuo šių jėgų veiklos.

Antra vertus, išties turime ir savų užmojų. Neužtenka pasakyti – telkimės, reikia žinoti – vardan ko. Pagrindiniai tikslai išdėstyti mūsų programoje, kurią ketinama tikslinti, plėtoti ir tobulinti. Jau vyksta diskusijos su įvairiais politikais, ką ir kaip galima daryti, jog tautiškumas Lietuvoje atsigautų ir suklestėtų. Pradėtos derybos su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis dėl galimybės kurti koordinacinį tinklą. Po truputį kuriasi smegenų centras, kuriame kaupiamos idėjos ir iniciatyvos.

Artimiausiu metu ketiname teikti konkrečius įstatymų projektus. Galvojame leisti tautinį laikraštį, bet šią iniciatyvą reikia labai rimtai apmąstyti. Planuojame įvairius renginius, iš kurių žymiausias – jau tradicija tapęs Nepriklausomybės dienos maršas. Augant mūsų gretoms, idėjų ir iniciatyvų turėtų gausėti.

Baigdami vėl trumpam grįžkime prie Jūsų knygos. Ar jau sulaukėte pirmų atsiliepimų? Kur galima ją įsigyti?

Dar prieš išleidžiant sulaukiau trijų recenzijų – iš profesorių Romualdo Grigo ir Onos Voverienės, Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo. Neseniai pasirodė gana išsamūs Edvardo Šiugždos ir Vytauto Visocko straipsniai. Surengti trys pristatymai – Lietuvos mokslų akademijoje, Kėdainių Daugiakultūriame centre, Vilniaus knygų mugėje. Šios knygos jau užsiprašė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, Vilniaus pedagoginio universiteto profesūra. Lauksime tolesnių atsiliepimų.

Įsigyti šią knygą skaitytojai gali įvairiuose Lietuvos knygynuose – užtenka užeiti į Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklos internetinį puslapį.

Dėkojame, ponas Mariau, už nuoširdų pasidalinimą savo mintimis. Taip išėjo, kad šis mūsų pokalbis vyksta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos, Kovo 11–osios, išvakarėse. Ko norėtumėte palinkėti tautiečiams ar pasakyti, kas dar nebuvo pasakyta?

Linkiu išlikti Lietuvos patriotais, gausinti savo gretas, prikelti Lietuvą!

Kalbėjosi Wolfsangel
Komentuoti
Comments
Werwolf
2010-03-10 12:39
Norėčiau įsijungti į LTC veiklą. Sutinku su gerb. Mariumi - pirmasis žingsnis turi būti esamų tautinių pajėgų suvienijimas į stiprią rimtą ir konkurencingą politinę partiją. Centro partijos pavadinimas nėra tinkamas, nes jis nieko nesako apie tautinę kryptį, be to turi tam tikrą neigiamą emocinį krūvį visuomenėje. Antras žingsnis - ne laikraščio leidimas, o rimto politinio-tautinio-istorinio spalvoto solidaus žurnalo kūrimas, galbūt netgi jau veikiančių žurnalų bazės pagrindu, kad nereikėtų išradinėti dviračio iš nauo. Galėčiau tarpininkauti šioje stiryje ir svariai prisidėti, be to, turiu idėjų ir politkų suvienijimo, galbūt netgi pritraukiant rimtus žmones iš parlamentinių partijų.
atsakyti
Marius
2010-03-10 19:04
Labai lauksime. Galime susisiekti adresu: puritonas@gmail.com
atsakyti
Susitiksime eisenoje, yra
2010-03-10 20:07
Susitiksime eisenoje, yra daug ką aptarti
atsakyti
Eisena
2010-03-10 20:10
Eisena - vargiai tinkama vieta aptarimui ;)
atsakyti
R.Č.
2010-03-10 20:14
Eisenoje sutarsime rimtesnį susitikimą, be to, koncerte "Tėvynei" galėsime šį tą konkrečiau aptarti, t.y. nusibrėžiant gaires ateičiai
atsakyti
Marius
2010-03-10 20:19
Dabar pagaliau supratau, su kuo turiu garbės :) Jau pats ketinau ieškoti. Lauksime. Iki malonaus.
atsakyti
R.Č.
2010-03-10 20:24
Būtinai susimatysim. Rytoj. Iki
atsakyti
R.Č.
2010-03-10 20:25
Iškart turiu vieną prašymą, Mariau. Prigriebk savo knygą. Noriu ją įsigyti, o knygynuose kažkaip nepastebėjau
atsakyti
Marius
2010-03-10 20:38
Gal geriau atsinešiu ją į paties minėtą kitą susitikimą, nes dabar neturiu :(
atsakyti
R.Č.
2010-03-10 21:06
sutarta
atsakyti
Nauja Nacionaline Partija
2010-11-03 9:55
Labas, Teisingai! Siulyciau istoti i musu grupe, po to i partija "Lietuvos Nacionalinis Judejimas" (LINAS). Mielai lauksiu Jusu komentaru. Sekmes Kristijonas Nekvedavicius Vokietija christian.nekvedavicius@googlemail.com
atsakyti
railgunner kid
2010-03-10 17:05
tautinis jaunimas kazkodel lietuvisku niku nesusigalvoja :)
atsakyti
Deputatas Abrabanelis
2010-03-10 20:15
Iš kur žinote, kurios mes tautos? :)
atsakyti
Žygeivis
2010-03-10 20:21
1. Ne "nikų", o slapyvardžių :) 2. Internetinius slapyvardžius dabartinis jaunimas sumąsto tokius, kokie jų aplinkoje yra madingi. O tautiškumas ateina laikui bėgant, žmogui bręstant, bet tada įprastą slapyvardį daug kam keisti jau nesinori.
atsakyti
Wlfs
2010-03-10 21:36
Na jau mano paties slapyvardis pasirinktas sąmoningai ir būtent toks, koks yra :)) Neužkibinėkite ant kievienos menkos provokacijos.
atsakyti
Algirdas
2010-03-10 21:00
Knygos pratarmėje pakankamai tiksliai suformuluotas (tik ne vienas iš, o pats svarbiausias) nūdienos tautininkui uždavinys - "...subrandinti aiškią, nuoseklią, argumentais ir faktais pagrįsta pasaulėžiūrą ir atskleisti jos įgyvendinimo kelius." Tačiau šio uždavinio sprendinio pavieniui pasiekti tikrai nepavyks. Būtina savanoriška ir sąmoninga intelektų (čia jokiu būdų neturiu mintyje diplomuotų ar kitaip "daktaruotų" kritiškai kritinio mąstymo ar beatodairiškos veiklos šalininkų) talka. Ir čia, kaip pirmą žengtiną žingsnį, palaikyčiau Mariaus siūlymą leisti laikraštį/žurnalą.
atsakyti
Mariaus knyga
2010-03-10 21:35
Gebiu Mariu nes jo vienas ji itakojusiu filosofu yra zydas Zygmuntas Baumanas.
atsakyti
Marius
2010-03-10 21:47
Yra ir antras - Klodas Levis-Strosas, jeigu Jums tai taip svarbu ;)
atsakyti
Salvis
2010-03-10 21:50
Nuorodoje į VU tikrai ne visi knygynai išvardinti, kuriuose galima įsigyti. Pavyzdžiui, Kaune yra ir Centriniame knygyne, ir "Baltose Lankose" (bent jau Akropolio).
atsakyti
Darius
2010-03-12 16:22
Turiu toki klausima, pasnekesio dalyviams: Skyriuje, apie tai koks turi buti Lietuvos patriotas, pamineta, kad turetume uzmegzti rysius su istoriniais, kulturiniais ir geografiniais kaimynais. Atsirado toks klausimas, kur gi dingo musu didziausi istoriniai, kulturiniai ir geografiniai kaimynai lenkai? Manau yra labai didele klaida ju nepaminejimas, argi ne taip!?
atsakyti
Irmantas
2010-03-12 19:24
Kad nelabai kaimyniški tie kaimynai...
atsakyti
Darius
2010-03-12 19:45
Nekaimyniski tie kur prie Vilniaus gyvena... Bet kokiu atveju, kaip ten bebutu, musu kulturos, istorijos, pergales pinte persipunusios...
atsakyti
Irmantas
2010-03-12 20:43
Na, tuos, kur prie Vilniaus gyvena, Varšuva gana aktyviai remia - manau, valstybės politikos smarvės čia gana daug. O dėl istorijos - tai ne tik pergalės, bet ir antilietuviškos nuostatos, polonizacija, ir pan.
atsakyti
Darius
2010-03-12 22:18
Pazystu daug Lenkijos nacionalistu-tautininku ne vienas is ju niekada nera pasakes i "Wilno nasho" tema. O tokiu isisokeliu, kuriuos remia Maskava (ne mano zodziai, lenku), visada buvo ir bus. Atkreipk demesi, kada tokie pasirodo, tik mums bendros problemos pries rusus ar mes pasiekiame geresniu santykiu is karto atsirando koks issigimelis ir rekia, kaip lenkai skriaudziami Lietuvoje.
atsakyti
Irmantas
2010-03-12 22:41
Labai noriu tikėti, bet separatistinių nuotaikų kurstymo iš lenkų viršūnėlių irgi pakanka. Aš labai norėčiau, kad nesikartotų istorija, nes akivaizdu, kam lietuvių ir lenkų susipriešinimas yra naudingas, bet reikia pripažinti, kad tai vyksta toli gražu ne lietuvių - ir netgi ne Lietuvos lenkų - iniciatyva.
atsakyti
Marius
2010-03-12 22:46
Lenkai - tas pats, kaip rusai. Kodėl šiuos "kaimynus" užmiršote? ;)
atsakyti
Darius
2010-03-12 23:11
Kol mes taip manome, niekuo nesiskireme nuo tu paciu rusu. Galit mane vadinti isdaviku, bet siuo pasakymu perbrauket puse Lietuvos istorijos. Kaip ten bebutu niekada neskaitysiu, kad lenkai ar gudai, nepelnytai gyvena Vilniaus kraste. O del polonizacijos, kodel nekaltinate sulenkejusios Lietuvos bajorijos. Be to niekada nekaltinau ir nekaltinu tautos, del vienos ar kitos valdzios priimtu sprendimu ir klaidu.
atsakyti
Irmantas
2010-03-12 23:46
"Galit mane vadinti isdaviku, bet siuo pasakymu perbrauket puse Lietuvos istorijos." Na, rusų okupacija irgi yra mūsų istorijos dalis - kaip ir lenkų. Niekas jos nebraukia, bet garbinti irgi nėra reikalo :) "Kaip ten bebutu niekada neskaitysiu, kad lenkai ar gudai, nepelnytai gyvena Vilniaus kraste." Kas kalba, kad jie nepelnytai gyvena? Tiesiog reikia, kad jie nepamirštų, kokios šalies piliečiai jie yra. Ir kad neužtruktų su emigracija, jei tos šalies pilietybė jų netenkina :) Pilietybė ne tik su teisėmis, bet ir su pareigomis susijusi :) "Be to niekada nekaltinau ir nekaltinu tautos, del vienos ar kitos valdzios priimtu sprendimu ir klaidu." Labai teisingas požiūris, visiškai pritariu, tik kad niekas čia tautų kaltinimu neužsiima - mes ne kokie žydai :)
atsakyti
Darius
2010-03-13 7:46
Tikroji lenkiskoji okupacija truko tik kelis desimtmecius ir tik Vilniaus kraste, todel jos nebandau lyginti su rusiskaja, nes tokiu atveju reiketu pamineti ir vokiskaja. Na as lenkus gerbiu ir gerbsiu, bent jau uz Zalgirio musi. bet is principo su tavimi sutinku.
atsakyti
Irmantas
2010-03-14 1:03
Na, man "tik keli dešimtmečiai" yra per daug :) Kad kažkas okupavo "tik" dalį Lietuvos teritorijos ir žudė "tik" dalį lietuvių, man nėra argumentas. O dėl Žalgirio (aš nekalbu apie lenkų interpretacijas, kaip laukiniai lietuviai bėgo, kol didvyriai lenkai frontą laikė), tai lenkai stovėjo, nes tiesiog neturėjo pasirinkimo. O kol turėjo, tas pasirinkimas nebūtinai mums draugiškas buvo :). Jei prūsų gyvų būtų likę, jie turėtų ką pasakyti tuo klausimu :)
atsakyti
Marius
2010-03-14 23:42
O kas Vytauto karūną nukniaukė? Kas ištisus šimtmečius asimiliavo Lietuvą? Kas XVIII a. pabaigoje išvis išbraukė Lietuvos vardą iš ATR pavadinimo? Neturiu nieko prieš eilinį lenką, pats turiu puikų draugą lenką, religinės bendrijos misionierių. Bet su valstybe santykiai problematiški. Net nubraukus istoriją - kas šiandien prievartauja Lietuvą keisti raidynus, nelegaliai stato paminklus Lietuvos okupantui Pilsudskiui (gal pastatykime Hitleriui?), kas šantažavo mūsų valstybę parduoti Klaipėdos naftą, o dabar patys parduoda Mažeikių naftą rusams? Visiškai sutinku su Wlfs - nacionalizmas išties pirmiausia yra teigimas. Deja, dialektikos dėsniai lemia, jog teigimas dažnai reiškiasi neigimo neigimu...
atsakyti
Darius
2010-03-17 9:59
Prisilaikant tavo pozicijos, tai Lietuvai is vis santykius reikia tureti tik su kokiom Togo ar Nigerios valstybem, nes tik tokiu atveju nei mes nei jie nieko neesam vieni kitiems padare...
atsakyti
Marius
2010-03-18 20:57
Kodėl gi? Yra Latvija, yra kitos išvardintos šalys. Galima bendrauti netgi su Švedija, nes jos okupacija buvo seniai, nėra išlikusių pasekmių, be to - ji mums buvo šiokia tokia viltis palaipsniui išsivaduoti iš Lenkijos ir atsispirti Rusijai :) Dviejų pastarųjų atvejis, deja, kitoks. Abi ligšiol tebelaiko okupavusios Lietuvos teritorijas, o Lenkija net nėra pripažinusi Vilniaus ir Suvalkų okupacijos. Šiame kontekste net Rusija atrodo geriau, nes įvykdytą Lietuvos okupaciją pripažino.
atsakyti
Irmantas
2010-03-18 23:16
"Šiame kontekste net Rusija atrodo geriau, nes įvykdytą Lietuvos okupaciją pripažino." Kad tas jų pripažinimas su kiekvienais rinkimais keičiasi. Gorbačiovas šnekėjo vienaip, Nikita Jelcinas - kitai, Josifas Visarionovičius Putkinas - dar kitaip... Rusijos politika yra neprgonozuojama - viena yra tikra, kad draugiška ji tikrai nėra ir nepanašu, kad kada nors bus.
atsakyti
Marius
2010-03-19 13:16
Žinoma, jog taip, tačiau Lenkija su jokia valdžia to nepadarė.
atsakyti
Darius
2010-03-19 11:28
Na is taves as daugiau tikejausi, ne tik Sapokos istorijos. LDK buvo okupavus Latvija ir Estija, kas teb buvo iki musu nedaejo. Kiti kaimynai, vienaip ar kitaip vis vien kariavo pries Lietuva. O Svedu okupacija buvo per trumpa, kad pasimatytu pasekmes, Lietuva buvo Svedijos provincija ir jeigu atkreipsim demesi i Suomijos istorija, tai Svedijos politika niekuo nesiskyre nuo Lenkijos. O dabartine, niautralioji, pozicija is principo neleidzia svedams kalbeti apie buvusias okupacijas...
atsakyti
Marius
2010-03-19 13:24
O Latvija ir Estija tuo metu buvo laisvos tautinės valstybės? Ar vokiečių, švedų, rusų valdomos teritorijos? Jei tikėjaisi iš manęs Nikžentaičio istorijos, tai supainiojai adresus :)
atsakyti
Darius
2010-03-19 20:34
Vienos okupacijos keitimas kita nieko nepateisina. Prisimink Lietuvos isvadavima nuo fasizmo!!! Istorija reikia analizuoti is visu, prie to fakto, prisidejusiu pusiu, o ne prisilaikyti vienos kazkurios.
atsakyti
Marius
2010-03-24 21:09
O tais laikais jau gyveno dabartinė latvių tauta? Ar tik atskiros baltų gentys, pamažu tapusios etninėmis grupėmis, artimos lietuviams? Gal tada ir Žemaitijos, ir Jotvos įjungimas į Lietuvą laikytinas okupacija? O gal tai buvo tik baltų integracijos po Lietuvos vėliava tąsa? Jei ne rusai su švedais, galėjome visi dabar būti vienos baltų tautos nariais, išlaikydami savastį, kaip mūsų etninės grupės išlaikė. Dėl estų, žinoma, kitas reikalas. Bet ar liko nors viena estų žemės pėda po lietuvio padu? Ar lietuviai prievartauja estus keisti raidynus? Darkyti savo istoriją? Panašu, jog persistengei su savo polonofilija, lygindamas visai skirtingus dalykus ;) O kodėl bėgi nuo klausimo, kuo mūsų atžvilgiu skiriasi lenkas nuo ruso? Kodėl tik vieniems iš jų tokia didelė meilė, m?
atsakyti
Wlfs
2010-03-14 12:55
Galų gale, nacionalizmas - pirmiausia - teigimas, o ne neigimas. Jei visos problemos bus nukreiptos tik į "rusų, lenkų, gudų, ukrainiečių, vokiečių" klausimą, tai sąvojo tapatybės išsaugojimo problemoms vietos liks tik mažiau.
atsakyti
XL
2010-03-15 18:51
As tai nesuprantu, kodel Prusu(baltu) zemes atiteko Lenkijai ir Rusijai.
atsakyti
to XL
2010-03-17 9:25
istorija i durnus klausimus neatsako
atsakyti
mdz
2010-03-16 14:37
Lenkų nacionalizmas Lenkijoje toks pat sveikintinas, kaip ir lietuvių Lietuvoje. Ir šia prasme nematau reikalo, dėl valdžių (pažiūrėkime į savąją) veiksmų ar istorinių reikalų, išskirti vienus ar kitus artimiausius kaimynus. Bendri veiksmai siekiant išsaugoti savas tautas savose žemėse gali atnešti daug daugiau naudos ir būti daug veiksmingesni nei tiesiog pavienių šalių tautininkų (kodėl vartojamas tas nacionalizmas?) veiksmai.
atsakyti
Idėjinis
2010-03-17 21:34
Sutinku su gerb. Mariumi. Tautinis leidinys būtų tikrai reikalingas. Tik reikia patriotus motyvuoti, kad prenumeruotų, suprasdami to svarbą. Nes tautinio leidinio užgimimas ir staigi mirtis būtų didelis smūgis. Taigi, reikia sąmoningo jo prenumeravimo iš visų mūsų. Suprantant, kad mums patiems to reikia. Tautinė partija - dar vienas reikalas. Manau, kad patriotų, tautininkų, nacionalistų (bendrai - Lietuvos patriotų) Lietuvoje yra nemažai. Dauguma jų nekantriai laukia galimybės prikelti tautą ir šalį. Vieninga tautinė partija susilauktų šių balsų. Manau, į Seimą tikrai patektų. O tada galėtų toliau augti. Aišku, startas būtų itin svarbus. O tai reiškia, kad lyderiai privalo būti sąžiningi idealistai ir tikri tautininkai, patriotai. Kitos savybės - antraeilės. Politinė patirtis - taip pat. Vienas kitas su patirtimi savaime būtų. Papildomai kviesti nederėtų.
atsakyti
Aitvaras
2010-03-18 23:12
Idėją reikia gerai išgeneruoti, tačiau vieši pasiūlymai nemanau, kad aitiktų visus interesus - pernelyg didelis pavojus, kad idėja bus nukopijuota ir mums priešiškų jėgų diskredituota. Reikėtų paskelbti porą meilų, kad suinteresuoti žmones galėtų siųsti idėjas į vieną centrą. Antai, Marius savąjį jau paskelbė, todėl protingiausia būtų siųsti jam
atsakyti
Irmantas
2010-03-19 0:37
Nesu specialistas, bet įtariu, kad leidyba kainuoja, ir nemenkai. Pradžiai gal reikėtų susikurt pakankamą auditoriją, o pradėti galima būtų kad ir nuo patriotai.lt reklamavimo. Tada ilgainiui galima būtų ir prie spausdinto žodžio ant popieriaus pereit - ypač vietovėse, kur internetas nėra lengvai prieinamas. Na, čia šiaip, pasvarstymai.
atsakyti
Marius
2010-03-19 13:27
Pasirengimas jau vyksta :)
atsakyti
Komentuoti