Pavyzdžiui, lietuvių tautą, o tiksliau tautybę sudaro individai, priskiriantys save lietuvių kultūros žmonėms, laikantys šią kultūrą sava. Šie individai gyvena ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir kitų tautų kultūros erdvėje. Savo etninėje teritorijoje gyvenantys lietuviai sudaro ne tik etnokultūrinę bendriją, o ir teritorinį etnosocialinį organizmą.

Tauta - istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją, papročius. Kaip matome, kiekvienai tautai yra būdinga bendra kilmė - jokia tauta negali atsirasti staiga, jokia tauta negali pasipildyti nariais iš kitų tautų- Lietuvoje gyvenantis čečėnas tikrai netaps lietuviu.

Kitas kiekvienos tautos ( ne valstybės ) išskirtinis požymis yra jos kalba. Juk daugelio pasaulio valstybių teritorijose gyvena daug skirtingų tautų, jas viena nuo kitos nesunku atskirti ir vaikui- kiekviena tauta kalba tik jai būdinga kalba. Galime didžiuotis savo lietuvių kalba, kurią mes per penkiasdešimt pastarosios okupacijos metų išsaugojome ( nors buvome stipriai rusinami) ir kuri mus skyrė nuo kitų.

Deja, tuo negali pasigirti baltarusiai, ukrainiečiai. Baltarusių kalba praktiškai yra mirusi, ja daugiau kalba tik seni žmonės Baltarusijos kaimo vietovėse. Ukrainiečių padėtis gal šiek tiek geresnė, tačiau asmeniškai mane nustebino vieno sutikto ukrainiečių žurnalisto pozicija šiuo klausimu- jam nepatiko Ukrainos valdžios organų priimti įstatymai valstybinę ukrainiečių kalbą vartoti visur- parduotuvių reklamose, gatvių pavadinimuose ir t.t.

„Be praeities nebus ateities!“. Labai taiklus ir prasmingas šūkis. Juk kiekviena tauta turi savo istoriją, savo didvyrius ir savo išdavikus. Žinoti savo istoriją, šaknis yra kiekvieno sąmoningo tautos piliečio pareiga.

Papročiai. Kas jei ne jie didžia dalimi prisidėjo, kad mūsų tauta išliktų , nors istorijos vingiai buvo gana negailestingi lietuviams ? Bendra valstybė su Lenkija, vėliau carinės Rusijos okupacija, sovietiniai trėmimai- niekas iš mūsų tautos nesugebėjo atimti papročių, nors daugelį jų draudė, už juos griežtai bausdavo. Daugelis lietuvių dėl savo tautos papročių padėjo galvas, neteko net galimybės būti palaidoti savo žemėje.

Be abejo, kiekvienoje valstybėje egzistuoja visuomenė. Visuomenę galime apibūdinti kaip žmonių tarpusavio santykių visumą tautoje, ar kitoje apibrėžtoje plotmėje. Yra ir kita visuomenės samprata: visuomenė- istoriškai susiformavusi ir besivystanti žmonių,, jų ryšių ir santykių visuma. Visuomenę paprastai sudaro ne viena tauta- ypač tai ryšku JAV visuomenėje, kurią kūrė imigrantai. Šiais laikais JAV visuomenę sudaro įvairiausių tautų atstovai, didžiuosiuose šios šalies miestuose turintys atskirus savo kvartalus.

Pilietiškumo neišmokysi, to žmogus turi išmokti pats

Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros vedėjas L. Degėsys, kalbėdamas konferencijoje, svarstė, kad pilietiškumo ugdymas būtų kur kas įdomesnė tema, jeigu jos neužgožtų pamokslaujantis tonas. Jo nuomone, nors paprastai kalbame apie pilietiškumo ugdymą, tarsi pilietiškumo būtų galima išmokyti, tačiau gal reiktų pradėti kalbėti apie savarankišką ugdymąsi bei skatinimą tai daryti

L. Degėsys pateikė pavyzdį iš sporto pasaulio: anot jo, visi sportuojantys ir raumenis auginantys žmonės puikiai žino, kad raumenys patys neauga, reikia nuosekliai sportuoti, dėti pastangas, tinkamai maitintis ir tai daryti nuolat, mat raumenys labai greitai gali virsti lašiniais.

Tuo tarpu kai kalbame apie dvasinį tobulėjimą, anot jo, manome, kad pilietiškumas, dorybės, vertybės yra tarsi savaiminės, jų neva nereikia ugdyti, puoselėti.

„Raumenų pasaulio žmonės žino, kad už juos niekas nieko negali padaryti ir jie žino vieną tiesą – pradėjęs auginti raumenis negali sustoti, nes tą dieną, kai sustosi, tavo raumenys virs lašiniais, kelio atgal nėra. Dvasinio pasaulio žmonės galvoja, kad savybės, kurias jie turi, yra amžinos. Jeigu turi atmintį, vaizduotę ir visus kitus dalykus, tai nereikia jų lavinti, nes tu „jau baigei“. Jie taip ir sako: tau trisdešimt metų ir tu vis dar mokaisi? Tu dar nebaigei, nebaigei šitos nesąmonės?“ - sakė L. Degėsys.

šiandien. Tautinė valstybė yra tokia valstybė, kur konkreti tauta sudaro jos pagrindą. Lietuvos piliečiui kitataučiui nebūtina tapti lietuviu, kad galėtų kartu su lietuviais ją kurti. Užtenka būti Lietuvos patriotu. Jei norima dar glaudesnio ryšio su tituline tauta, jis gali tapti lietuvių tautininku. Tiesą sakant, mylėdamas ir brangindamas šią tautą, jis toks jau yra ipso facto.

Lietuvos totorius ar karaimas lietuvių tautai dar vertingesnis, išlikdamas totoriumi ar karaimu. Tautiškumas, kaip ir asmeninis individualumas, skleidžiasi tiktai per santykį su kitu, su kitokiu.