1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje įvyko pirmasis visuotinis lietuvių politinis suvažiavimas (Didysis Vilniaus Seimas). Jame dalyvavo apie 2000 atstovų iš visos Lietuvos.
Seimas pareikalavo Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje, savivaldos, lietuviškų mokyklų ir spaudos laisvės. Šis įvykis laikomas svarbiu žingsniu link Lietuvos valstybės atkūrimo.

Didžiojo Vilniaus Seimo atstovai buvo iš visos etnografinės Lietuvos, atvykę savanoriškai. Tai nebuvo rinkti parlamentarai – žmonės patys siuntė atstovus iš:
apskričių ir valsčių, miestų ir miestelių, ūkininkų bendruomenių, inteligentijos sluoksnių (mokytojų, kunigų, gydytojų, rašytojų), visuomeninių organizacijų, Lietuvių demokratų partijos (stipriausia ir veikliausia tuo metu; faktiškai vadovavo Seimo organizavimui), Lietuvių socialistų demokratų partijos (LSDP, katalikiškojo sparno veikėjų (dar neformaliai susitelkusių, bet aktyvių).

Kitaip tariant, Seime dalyvavo labai įvairūs žmonės, atstovaujantys platesnei lietuvių visuomenei, o ne formaliai išrinkti delegatai. Nors partijos buvo, Seimas tiesiogiai nebuvo partinis renginys – jis atstovavo visai lietuvių visuomenei, jame dalyvavo apie 2000 žmonių iš įvairių sluoksnių.