Lituanistų sambūrio diskusijoje „Iš kokio šaltinio semsis stiprybės Lietuvos valstybė?“ šeštadienį dalyvavę kandidatai į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis ir Gitanas Nausėda daugiausia dėmesio skyrė švietimo situacijos aptarimui. Abu kandidatai sutarė, kad ateityje švietimo ir mokslo ministrą turėtų pasirinkti ne išrinktos politinės partijos, o prezidentas, patartas pačios pedagogų bendruomenės.
Į Švietimo ir mokslo ministerijoją įsiveržę streikuojantys mokytojai jau ketvirtą naktį iš eilės nakvojo valstybės įstaigoje. Jie sulaukė kitų profesijų atstovų palaikymo, kurie nešė maisto, miegmaišių. Buvo laukta premjero Sauliaus Skvernelio, bet jis nepasirodė. Derybos stringa.
Liaudies balsas
Švietimo ministrę galima suprasti, bet ne pateisinti. Kažkada ji sėdo į roges nežinodama, kad tos rogės jai netinka. Žiūrint savikritiškai, buvo pakankamai laiko tuo įsitikinti. Tikriausiai ji tikėjosi, kad kažkaip pratemps laiką, nes ir kiti ministrai iki jos pratempdavo nieko ypatingo nedarydami. Tikriausiai, todėl tų problemų susikaupė tiek daug. Nieko nedarant tiesiog būti ir atrodyti jau nebeišeina.
Valstiečiai atėję į valdžią neturėjo aiškios ir nuoseklios vizijos, ką jie nori nuveikti švietime. Buvo visa puokštė atsitiktinių pasiūlymų ir sprendimų, kurie dažnai prieštaravo vieni kitiems. Kurį laiką buvo imituojamas viešumas, nors iš tikrųjų, švietimo klausimus sprendė nedidelė uždara grupelė žmonių. Praėjus dvejiems būvimo valdžioje metams, švietimo srityje reikalai gerokai komplikavosi.
Tuo pat metu Skvervnelis pradėjo reikalauti reformų požymių ir rezultatų. Ministrė ir jos komanda buvo priversta stumti pusžalius sprendimus, kurie galiausiai privedė iki krizės. Už krizinę situaciją yra nei kiek ne mažiau atsakingi Seimo valdantieji ir Vyriausybė su Skverneliu priešakyje. Dar vienas ketverių metų švietimo reformų laikotarpis į balą.
Paradoksas tame, kad atstatydinus ministrę situacija nepasikeis. Atstatydinimas geriausiu atveju padėtų užgesinti susidariusią krizę ir kiek praskalbtų už ministrės stovinčių garbių vyrų mundurus ir kostiumus.
Jonas Balčiūnas
Mokytojų streiko fone turiu liūdnai pareikšti: ne, jūs nemokate nei streikuoti, nei protestuoti...
Kodėl vieni mokytojai toje pačioje mokykloje streikuoja, o kiti – ne? Kodėl vienoje mokykloje streikuojančių daug, o gretimoje – visai nėra? Ar streikuojantieji yra darbštesni, labiau išprusę, aukštesnės kvalifikacijos, ar nestreikuojantieji?
Ko streikuojantieji iš tiesų siekia? Kad būtų panaikintas etatinis apmokėjimo už darbą variantas, ar kad jis būtų tik patobulintas? Kad būtų daugiau mokama už kiekvieną „kontaktinę“ pamoką, ar kad būtų daugiau apmokamų (ubagiškai apmokamų) pasiruošimo pamokoms valandų, visokių ratelių, būrelių, metodinės veiklos?
Ar streikuojantieji sutiktų, kad, objektyviai įvertinus visų mokytojų kvalifikacijas ir gebėjimus, vienas kitas (penki, dešimt...) jų mokyklos mokytojų būtų atleisti, išmokant jiems solidžias kompensacijos, o likusieji pasidalytų atleistųjų darbo krūvį ir atlyginimus?
Ar streikuojantieji reikalauja, kad etatas būtų 18-20 „kontaktinių“ pamokų (ir ne daugiau!), kad papildomų darbo mokykloje valandų būtų 16 ((ir ne daugiau! mokytojas namuose smegenų neišjungia!), kad už etatą būtų mokama 1500€ „į rankas“ (be jokių ten „bet“, „gal“, „nebent“, be jokių priedų už stažus, kvalifikacines kategorijas: jaunas gali būtų daug vertingesnis už pagyvenusį; kvalifikacinė kategorija lemia, kad tu, o ne jis gauna darbo, visą etatą, kad būsi rečiau atestuojamas ir pan., ir pan.). Ir nereikia man vėl ir vėl aiškinti, kad dabar tiek pinigų mokytojams nėra iš kur paimti! Yra!
***
Drąsiai teigiu: nei streikuojantieji, nei profsąjungų vadai, nei ministerijos šulai, nei premjeras („mažai dirbti ir gauti 1000€...“) nė nesistengia trumpai ir konkrečiai atsakyti į visus, pabrėžiu – iškart į visus! – čia parašytus klausimus. Todėl tai, kas vyksta dabar, yra gėda valstybei, gėda švietimui ir milžiniška skriauda moksleiviams...
Bronislovas Burgis
Gabrieliaus Landsbergio vadovaujama vaikų grobimo kariuomenė pereina į ataką visu frontu. Tikslas jų vienas – jokių (net pačių kosmetiškiausių) tvarkos, pagal kurią iš vaikų atiminėjami tėvai ir žaislai, namai, sesutės ir broliukai, pakeitimų neturi būti, viskas turi likti kaip buvo ir yra.
Vienas po kito nubyra Seimo kiškių-drąsuolių parašai iš vaiko teisių įstatymo pataisų projekto. Lojali (nuo žodžio “loti“) klikasklaida ir visuomeninis manipuliuotojas pradeda artilerinį parengimą didelio kalibro informacinių srutų sviediniais. Kyla pagrįstas klausimas – iš kur toks aršumas?
Šakalienes ir majauskus suprasti galima – bet koks atsitraukimas visuomenės sprogimą žadančioje situacijoje reiškia jų klaidų pripažinimą, atsakomybę ir trumputės karjeros saulėlydį. Tačiau kodėl konservatoriai, kurie miega ir sapnuoja, kaip dar valstiečiams įkąsti, mūru už valstiečių priimtą vaikų grobimo įstatymą? Kuo čia dėtos žvaigždutės, apie vaikus ir šeimą neturinčios žalio supratimo?
Atsakymas paprastas – valstybės sunaikinimo ir visuomenės pavertimo paklusnia melžiamų karvių kaimene sistema, iš kurios valdžia ir pseudoelitas sočiai ir skaniai gyvena, pajuto pavojų. Vaikai ir šeimos jiems nerūpėjo ir nerūpi – iškilo grėsmė jų egzistencijai ir jie susivienijo.
Žmonių baimė sklaidosi kaip rūkas kylant saulei, Guliveris bunda ir nykštukai suprato, kad bent vienas pralaimėtas mūšis galutinai išlaisvins visuomenę. Sukels domino efektą ir reikš jų saldaus gyvenimo pabaigą. Todėl dabar vaikai ir miškai, mokytojai ir medikai - paskutinė ir sprendžiamoji jų kova.
Kiekvienam aišku, kad tai tik mirtinos ligos simptomas, neoliberalizmo, eurofederalizmo sistemos griūties pradžia ir priešinimasis įvykių eigai tik komplikuoja jų pačių padėtį, kuri ir taip kritinė ir prieškrizinė. Net M.Gorbačiovui pakako smegenų suvokti sistemos baigčiai ir ryžto pabandyti ją išgelbėti. Mūsiškiams to paprasčiausiai neduota, nes jie nemąsto apie valstybės ateitį ir kylus tikrai grėsmei išsilakstys kaip tarakonai.
Šią savaitę rengiamas sisteminis kontrsmūgis. Senais, labai blogais laikais partijos ir vyriausybės sprendimų apriboti savo laisves žmonės patys paprašydavo "darbo kolektyvų ir aktyvo" susirinkimuose. Dabar to prašo už valdžios ir užsienio lobistų pinigus gerai įmitusios "nevyriausybinės organizacijos", valdžios struktūrų darbuotojai ir šiaip iniciatyvūs idiotai.
Savaime suprantama, visi šie "visuomenininkų prašymai" organizuojami tvirta ranka. Ir tie, kurie į daugiatūkstantinį žmonių mitingą sugeba atvesti penkias mitiūtes, nutaria išreikalauti organizacijų palaikymo ant popieriaus - paskelbta visuotinė NVO (NSO?) mobilizacija.
Nuo penktadienio po Lietuvą slaptai cirkuliuoja raštas Seimui, kuriame reikalaujama nei vieno žodelio vaikų grobimo tvarkoje nekeisti. Raštą pasirašo sena, gera pažįstama NVO(NSO) koalicija "Už vaiko teises". Ta pati, kuri, vadovaujama nenuilstančios visuomenininkės D.Šakalienės propagavo vaikgrobystę, patvirtintą įstatymu nenuilstančios deputatės D.Šakalienės iniciatyva.
Rašte mirgėte mirga pažįstami veidai ir NVO (NSO). Čia rasi ir R.Didžpetrienės "Gelbėkit vaikus", ir D.Puro vadovautą Žmogaus teisių stebėjimo institutą (dabar droviai nebepateikiantį duomenų apie savo vadovą), čia ir A.Kurienės Paramos vaikams centras, ir kiti Barnevernet sistemos "laikintojai", "tolerantiškasis" jaunimas ir t.t.
Parašų po šiuo "prašymu" reikalaujama primygtinai ir agresyviai, susisiekiant telefonais, siuntinėjant grupinius elektroninius laiškus visoms šeimų, moterų, globos ir vaikų organizacijoms ir asociacijoms, gaunančioms lėšų iš valdžios, psichologams ir psichiatrams, bendruomenių, mokyklų ir vaikų darželių, bibliotekų vadovams, samaariečiams, maltiečiams ir Caritas padaliniams, kunigams, paramos ir socializacijos centrams.
Ne visiems gaunantiems toks prašymo paprašymas iš aukščiau patinka, tačiau sistemos ar nuo jos priklausomi žmonės atsisakyti bijo. Mums pateikęs rašto kopiją ir masinių susirašinėjimų elektroniniu paštu atvejus žmogus apie tai papasakojo ir labai prašė jo pavardės neskelbti. Šiuo metu po "prašymu" jau 84 organizacijų ir organizacijėlių parašai.
Ir tai labai nedaug, žinant, kad iš kiekvienos organizacijos reikalaujama toliau siuntinėti laišką visoms kitoms, su kuriomis tik turima ryšių, pažįstamiems ir šeimų nariams ir bet kam, kas yra elektroninių adresų sąraše. Štai vien Panevėžio agentūros "SOS vaikai" laišką persiuntė daugiau kaip 230 gavėjų. Laiškai dauginasi geometrine progresija, gavėjų jau tūkstančiai ir greit šalyje nebeliks organizacijos, negavusios D.Šakalienės bendražygių kreipimosi.
Šiame rašte jau uždėta data - gruodžio 3-ji. Pirmadienio rytą jis bus įteiktas Seimui, besirengiančiam svarstyti vaikų grobimo įstatymo pataisas. Ir per artimiausias dienas prasidės parengta ir koordinuojama isterija žiniasklaidoje, per visas televizijas ir portalus. Tikslas - kad nieko nepasikeistų.
O žinot - ir gerai būtų, jei taip atsitiktų. Nes galutinai būtų išsklaidytas dar gyvas žmonėse mitas apie tai, kad valdžia kažką galvoja ir kuo nors rūpinasi, išskyrus save. Tuo labiau, kad vaikgrobystės "tvarkos" pataisymas iš principo nėra įmanomas - nusikaltimą žmoniškumui ir antikonstitucinę rašliavą iš įstatymų reikia ištrinti visiškai ir iki galo.
Tai būtų Pyro pergalė, kai laimėjus mūšį pralaimimas karas. Šimto pakalikų parašais ir keliasdešimčia drebančių deputatų mygtukais nieko nebeišgelbėsit. Masinės manifestacijos, kai prie Seimo ateis keliasdešimt tūkstančių tėvų ir ims statytis palapines, 240 milicininkų neišvaikys - tam reikės specialiųjų pajėgų ar kariuomenės, kurios vargu ar tokius įsakymus vykdys.
Klasikinė situacija, kai "viršūnai" nebeturi nei vieno gero sprendimo - visi blogi, ir nebegali senoviškai valdyti. Ir kai "apačiai" nebenori senoviškai gyventi. Ir niekas čia nėra kaltas ir kalti visi. Mes labai ilgai leidome jiems tą daryti.
Artėja Kalėdos, kada gimsta Dievas ir šviesa vėl pradeda artėti. Už lango matau svyruojančias liepų šakas. Tai permainų vėjas - atėjo metas akmenis rinkti.
Algimantas Rusteika
