Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mums buvo žadama, kad "po kelerių metų gyvensime kaip Švedijoje". Dabar panašu, kad greit galėsime gyventi kaip Rojuje, t.y., be dujų, elektros ir be pinigų...
Logika diktuoja dvi išlikimo strategines kryptis - aktyviąją ir pasyviają. Paskutinioji - pati paprasčiausia: prisipirk konservų, žvakių, "užsikask" kokioje nors nuošalioje sodyboje ir lauk, kol pasibaigs atsargos arba iš ten iškrapštys kokio nors spec. būrio vyrukai. Labiau tikėtina, kad pirma jų tave suras išbadėję miestų tautiečiai, kurie tingėjo tam ruoštis, nematė reikalo domėtis gyvenimo blogėjimo priežastimis ar vaikščioti į protesto akcijas. Žinoma, po tokių tautiečių vizitų, tavo atsargų likučiams tikrai bus "amen"...
Pirmoji strateginė kryptis patikimesnė, nes orientuota į ateitį. Bet ji yra sudėtingesnė, nes reikalauja vieningumo bei suderintų taktinių veiksmų. Kokie jie turėtų būti? Nuo ko pradėti? Ar pasiruošęs asmeniškai prisiimti vieną kitą įsipareigojimą šios strategijos įgyvendinimui?
Savo nuomones, pasiūlymus ir komentarus rašykite ČIA
