Yuvalis Noah Harari:

Ar žengiame į naują karo epochą?

Prieš keletą metų išleidau knygą, pavadintą „21 pamoka XXI-ajam amžiui“, ir viename iš jos skyrių aptariau karo ateitį. Tame skyriuje, pavadintame „Niekada nenuvertinkite žmogaus kvailumo“, buvo teigiama, kad pirmieji XXI amžiaus dešimtmečiai buvo taikiausia epocha žmonijos istorijoje ir kad karas nebeturi ekonominės ar geopolitinės prasmės. Tačiau šie faktai nėra absoliuti taikos garantija, nes „žmonių kvailumas yra viena svarbiausių istorinių jėgų“ ir „net racionalūs lyderiai kartais pasielgia labai kvailai“. 

Nepaisant šių apmąstymų, 2022-ųjų vasarį buvau šokiruotas, kai Vladimiras Putinas pabandė užkariauti Ukrainą. Tikėtini šio jo poelgio atgarsiai pačiai Rusijai ir visai žmonijai buvo tokie destruktyvūs, kad toks žingsnis atrodė mažai tikėtinas net kietaširdžiui megalomanui. Vis dėlto Rusijos autokratas nusprendė užbaigti taikiausią žmonijos istorijos epochą ir pastūmėti mus į naują karo erą, kuri gali būti blogesnė nei bet kuri anksčiau buvusi. Iš tikrųjų ji gali kelti grėsmę visos mūsų rūšies išlikimui.

Tai – tragedija, ypač todėl, kad pastarieji keli dešimtmečiai parodė, jog karas nėra kažkokia gamtos jėga, kurios neįmanoma išvengti. Karas yra žmogaus pasirinkimas, kuris įvairiose vietose ir įvairiais laikotarpiais skiriasi. Nuo 1945 metų nematėme jokių karų tarp didžiųjų valstybių ir nei vieno atvejo, kai tarptautiniu mastu pripažinta valstybė būtų sunaikinta kitai valstybei ją užkariavus. Riboto spektro regioniniai ir vietiniai konfliktai išliko gana dažni – aš gyvenu Izraelyje, todėl puikiai tai žinau.

Tačiau nepaisant Izraelio okupacijos Vakarų Krante, apskritai valstybės retai kada bandydavo vienašališkai jėga išplėsti savo sienas. Tai viena iš priežasčių, kodėl Izraelio okupacija sulaukė tiek daug dėmesio ir kritikos. Tai, kas per tūkstantmečius imperijų istorijos buvo įprasta, tapo tabu.

Nepaisant pilietinių karų, maištų ir terorizmo, pastaraisiais dešimtmečiais karuose gyvybės neteko daug mažiau žmonių nei nusižudė, žuvo kelių eismo įvykiuose arba mirė nuo su nutukimu susijusių ligų. 2019 metais per ginkluotus konfliktus ar policijos susišaudymus žuvo apie 70 tūkst. žmonių, kai tuo tarpu nusižudė apie 700 tūkst., kelių eismo įvykiuose žuvo 1,3 milijono žmonių, o nuo diabeto mirė pusantro milijono.

Tačiau taika nėra vien tik skaičių klausimas. Bene svarbiausias pastarųjų dešimtmečių pokytis buvo psichologinis. Tūkstančius metų taika reiškė „laikiną karo nebuvimą“. Pavyzdžiui, tarp trijų Pūnų karų, kuriuose Roma kovojo su Kartagina, būta taikos dešimtmečių, tačiau kiekvienas romėnas ir kartaginietis žinojo, kad ši „Pūnų taika“ gali būti sugriauta bet kurią akimirką.

Politiką, ekonomiką ir kultūrą lėmė nuolatinis karo lūkestis. XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje žodžio „taika“ reikšmė pasikeitė. Senoji taika reiškė tik „laikiną karo nebuvimą“, tuo tarpu Naujoji taika reiškė „karo neįtikimybę“. Daugelyje (nors ir ne visuose) pasaulio regionų šalys liovėsi baimintis, kad kaimynai gali jas užpulti ir sunaikinti.

Tunisiečiai nustojo bijoti italų invazijos, Kosta Rikos gyventojai nebemanė, kad Nikaragvos armija gali įsiveržti į San Chosė, o samojiečiai nebesibaimino, kad iš už horizonto staiga išnirs Fidžio karo laivynas. Iš kur žinome, kad šalys nesirūpino šiais dalykais? Tereikia pažiūrėti į jų valstybės biudžetus.

 Yuvalis Noah Harari: Kodėl Vladimiras Putinas jau pralaimėjo šį karą Dar visai neseniai kiekvienos imperijos, sultonato, karalystės ir respublikos biudžete kariuomenė būdavo punktas Nr.1. Vyriausybės mažai lėšų teskirdavo sveikatos apsaugai ir švietimui, nes didžioji jų išteklių dalis buvo skirta kareivių algoms, sienų statybai ir karo laivams.

Romos imperija kariuomenei išleisdavo apie 50–75 procentus savo biudžeto; Sungo imperijoje (960–1279 m.) šis skaičius siekė apie 80 procentų, o XVII amžiaus pabaigos Osmanų imperijoje – apie 60 procentų. Nuo 1685 iki 1813 metų kariuomenei skirta Didžiosios Britanijos vyriausybės išlaidų dalis niekada nenukrisdavo žemiau 55 procentų ir vidutiniškai sudarė 75 procentus. Per didžiuosius XX amžiaus konfliktus demokratijos ir totalitariniai režimai įklimpdavo į skolas, kad galėtų finansuoti savo kulkosvaidžius, tankus ir povandeninius laivus. Kai bijome, kad kaimynai bet kurią akimirką gali įsiveržti, apiplėšti mūsų miestus, pavergti mūsų žmones ir aneksuoti mūsų žemę, taip elgtis yra protinga.

Valstybės biudžetai Naujosios taikos epochoje nuteikia daug viltingiau nei bet koks kada nors sudarytas pacifistinis traktatas. Valstybės biudžetai Naujosios taikos epochoje nuteikia daug viltingiau nei bet koks kada nors sudarytas pacifistinis traktatas. XXI amžiaus pradžioje vidutinės vyriausybės išlaidos kariuomenei siekė tik 6,5 procento, ir net JAV, pasaulyje dominuojanti supervalstybė, savo viršenybei išlaikyti išleisdavo tik apie 11 procentų. Kadangi žmonės nebegyveno baimindamiesi išorinės invazijos, vyriausybės galėjo daug daugiau investuoti į sveikatos apsaugą, gerovę ir švietimą nei į kariuomenę. Pavyzdžiui, vidutinės išlaidos sveikatos apsaugai sudarė 10,5 procento valstybės biudžeto arba apie 1,6 karto viršijo gynybos biudžetą. Daugeliui žmonių šiandien nekrinta į akis faktas, kad sveikatos priežiūros biudžetas yra didesnis nei karinis biudžetas.

Tačiau, jei Naująją taiką priimsime kaip savaime suprantamą dalyką ir todėl jos nepaisysime, greitai ją prarasime. Naujoji taika buvo trijų pagrindinių jėgų rezultatas. Pirma, technologiniai pokyčiai, o ypač branduolinių ginklų sukūrimas, labai padidino karo kainą, ypač karo tarp supervalstybių. Atominė bomba supervalstybių karą pavertė beprotišku kolektyvinės savižudybės aktu, todėl po Hirošimos ir Nagasakio supervalstybės viena su kita tiesiogiai nebekariavo.

Antra, ekonominiai pokyčiai labai sumažino karo pelningumą. Pagrindinis ekonominis turtas kadaise buvo materialūs ištekliai, kuriuos buvo galima užkariauti jėga. Kai Roma nugalėjo Kartaginą Pūnų karuose, ji praturtėjo apiplėšusi nugalėtą varžovę, pardavusi jos žmones į vergiją ir užvaldžiusi Ispanijos sidabro kasyklas bei Šiaurės Afrikos kviečių laukus. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje vietovių didžiausiu ekonominiu turtu tapo mokslo, technikos ir organizacinės žinios. Silicio slėnyje nėra silicio kasyklų.

Trilijonus dolerių kainuojančios įmonės, tokios kaip „Microsoft“ ir „Google“, kuriamos remiantis tuo, kas yra inžinierių ir verslininkų galvose, o ne tuo, kas jiems po kojomis. Ir nors sidabro kasyklas per jėgą užgrobti lengva, tokiu būdu žinių įgyti nepavyks. Ši ekonominė realybė smarkiai sumažino užkariavimo pelningumą. Nors karai dėl materialinių išteklių ir toliau būdingi tam tikroms pasaulio vietovėms, pavyzdžiui, Artimiesiems Rytams, didžiosios ekonomikos po 1945 metų augo be imperinių užkariavimų. Vokietijos, Japonijos ir Italijos kariuomenės žlugo, o teritorijos sumažėjo, tačiau po karo jų ekonomikos suklestėjo.

Kinijos ekonomikos stebuklas buvo pasiektas nuo 1979-ųjų neįsiveliant į jokį didelį karą. Man rašant šias eilutes lapkričio pradžioje rusų kareiviai plėšikavo Chersono mieste ir siuntė atgal į Rusiją sunkvežimius, pilnus iš ukrainiečių namų pavogtų kilimų ir skrudintuvų. Tai Rusijos nepraturtins ir nekompensuos rusams milžiniškų karo išlaidų. Tačiau, kaip įrodo V.Putino invazija į Ukrainą, vien technologinių ir ekonominių pokyčių nepakako Naujajai taikai sukurti. Kai kurie lyderiai yra tokie alkani valdžios ir neatsakingi, kad gali pradėti karą, net jei jis ekonomiškai žlugdo jų šalį ir pastumėja visą žmoniją prie branduolinio Armagedono.

Taip yra todėl, kad trečiasis esminis Naujosios taikos ramstis yra kultūrinis ir institucinis. Žmonių visuomenėse ilgą laiką dominavo militaristinės kultūros, kurios manė, kad karas yra neišvengiamas ir net pageidautinas. Aristokratai tiek Romoje, tiek Kartaginoje tikėjo, kad kare pelnyta šlovė vainikuos jų gyvenimus ir bus idealus kelias į valdžią bei turtus. Tokie menininkai kaip Virgilijus ir Horacijus sutiko su šia mintimi, savo talentą skirdami ginklų ir karių apdainavimui, kruvinų mūšių šlovinimui ir žiaurių užkariautojų įamžinimui.

Naujosios taikos epochoje menininkai savo talentus pasitelkia karo siaubams atskleisti, o politikai stengiasi palikti pėdsaką inicijuodami sveikatos apsaugos reformas, o ne plėšdami užsienio miestus. Viso pasaulio lyderiai – paveikti branduolinio karo baimės, ekonomikos pobūdžio pokyčių ir naujų kultūrinių tendencijų – suvienijo jėgas, kad sukurtų veikiančią pasaulinę tvarką, leidusią šalims vystytis taikiai ir tuo pačiu sulaikyti kartais pernelyg karingus veikėjus. Ši pasaulinė tvarka buvo pagrįsta liberaliais idealais – tikėjimu, kad visi žmonės nusipelno tų pačių fundamentalių laisvių; kad jokia žmonių grupė iš prigimties nėra pranašesnė už visas kitas; ir kad visus žmones vienija pagrindine patirtimi, vertybėms ir interesai.

Šie idealai skatino lyderius vengti karo ir dirbti kartu, kad apsaugotume bendras vertybes ir siektume bendrų tikslų. Liberali pasaulinė tvarka susiejo tikėjimą universaliomis vertybėmis su taikiu pasaulinių institucijų funkcionavimu. Nors ši pasaulinė tvarka toli gražu nebuvo tobula, ji pagerino žmonių gyvenimus ne tik senuosiuose imperijų centruose, tokiuose kaip Didžioji Britanija ir JAV, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių – nuo ​​Indijos ir Brazilijos iki Lenkijos ir Kinijos. Įvairios šalys visuose žemynuose gavo naudos iš augančios pasaulinės prekybos ir investicijų ir beveik visos šalys džiaugėsi taikos atneštais privalumais.

Ne tik Danija ir Kanada galėjo sau leisti perkelti išteklius nuo tankų gamybos mokytojų rengimui – Nigerija bei Indonezija padarė tą patį. Kiekvienas, kuris rėkia apie liberalios pasaulinės santvarkos trūkumus, pirmiausia turėtų atsakyti į vieną paprastą klausimą: ar galėtumėte įvardinti dešimtmetį, kai žmonija buvo geresnės formos nei 2010-aisiais? Kiekvienas, kuris rėkia apie liberalios pasaulinės santvarkos trūkumus, pirmiausia turėtų atsakyti į vieną paprastą klausimą: ar galėtumėte įvardinti dešimtmetį, kai žmonija buvo geresnės formos nei 2010-aisiais?

Kuris dešimtmetis jums yra prarastas aukso amžius? Ar XX-ojo amžiaus pirmasis dešimtmetis, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, vyko bolševikų revoliucija, egzistavo aštri rasinė segregacija, o Europos imperijos žiauriai išnaudojo didžiąją Afrikos ir Azijos dalį? O galbūt -1810-ieji, kai Napoleono karai pasiekė kruviną kulminaciją, rusų ir kinų valstiečius engė juos valdžiusi aukštuomenė, Rytų Indijos kompanija visiškai valdė Indiją, o vergija vis dar buvo teisėta JAV, Brazilijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių?

Galbūt svajojate apie 1710-uosius, kai vyko grumtynės dėl Ispanijos sosto, Didysis Šiaurės karas, Mogulų paveldėjimo karai, o trečdalis vaikų visame pasaulyje mirdavo nuo netinkamos mitybos ir ligų net nesulaukę pilnametystės? Naujoji taika atsirado dėl kažkokio dieviško stebuklo. Ji buvo pasiekta geresnių žmonių pasirinkimų dėka ir sukūrus funkcionuojančią pasaulinę tvarką. Deja, per daug žmonių šį pasiekimą laikė savaime suprantamu dalyku.

Galbūt jie manė, kad Naująją taiką daugiausia garantuoja technologinės bei ekonominės jėgos ir kad ji gali išlikti net be trečiojo ramsčio – liberalios pasaulio santvarkos. Todėl šios tvarkos iš pradžių buvo nepaisoma, o paskui ją imta vis žiauriau pulti. Išpuolis prasidėjo nuo nesąžiningų valstybių, tokių kaip Iranas, ir nesąžiningų lyderių, tokių kaip V.Putinas, tačiau patys savaime jie nebuvo pakankamai stiprūs, kad sugriautų Naująją taiką.

Tai, kas iš tikrųjų pakenkė pasaulinei tvarkai, buvo tai, jog šalys, iš jos gavusios daugiausia naudos (įskaitant Kiniją, Indiją, Braziliją ir Lenkiją) bei šalys, kurios ją sukūrė (ypač JK ir JAV), nuo jos nusisuko. Šį posūkį simbolizavo balsavimas už „Brexit“ ir Donaldo Trumpo išrinkimas prezidentu 2016 metais. Tie, kurie metė iššūkį pasaulinei liberaliajai tvarkai, dažniausiai nenorėdavo karo. Jie tiesiog pirmiausia paisydavo to, ką suprato kaip savo šalies interesus, ir tvirtindavo, kad kiekviena tautinė valstybė turi ginti ir plėtoti savo šventą tapatybę ir tradicijas. Jie taip ir nepaaiškino, kaip visos šios skirtingos šalys elgtųsi viena su kita, jei nebūtų visuotinių vertybių ir pasaulinių institucijų.

Pasaulinės tvarkos priešininkai nesiūlė jokios aiškios alternatyvos. Atrodo, jie manė, kad skirtingos šalys kažkokiu būdu puikiai susitars ir visas pasaulis taps sienomis aptvertų, bet vis tiek draugiškų tvirtovių tinklu. Tačiau tvirtovės retai būna draugiškos. Kiekviena nacionalinė tvirtovė dažniausiai nori šiek tiek daugiau žemės, saugumo ir klestėjimo sau savo kaimynių sąskaita, o be visuotinių vertybių ir pasaulinių institucijų pagalbos konkuruojančios tvirtovės negali susitarti dėl jokių bendrų taisyklių.

Tvirtovių tinklo modelis buvo tikrų tikriausias nelaimės receptas. Katastrofos ilgai laukti nereikėjo. Pandemija parodė, kad be veiksmingo viso pasaulio šalių bendradarbiavimo, žmonija negali apsisaugoti nuo įprastų grėsmių, tokių kaip virusai. Tada, galbūt todėl, kad pastebėjo, kaip COVID-19 dar labiau griauna pasaulinį solidarumą, V.Putinas padarė išvadą, kad jis galėtų įvykdyti perversmą, sulaužydamas didžiausią Naujosios taikos eros tabu.

V.Putinas manė, kad jei užkariaus Ukrainą ir pavers ją Rusijos dalimi, kai kurios šalys galbūt aiktelės, negalėdamos tuo patikėti ir jį pasmerks, tačiau niekas nesiims prieš jį jokių rimtų veiksmų. Argumentas, kad V.Putinas buvo spaudžiamas nenoromis įsiveržti į Ukrainą, kad užbėgtų už akių Vakarų puolimui, yra nesąmonė ir propaganda. Kažkokia neaiški Vakarų grėsmė nėra teisėtas pasiteisinimas naikinti šalį, plėšti jos miestus, prievartauti ir kankinti jos piliečius ir sukelti neapsakomas kančias dešimtims milijonų vyrų, moterų ir vaikų.

Kiekvienas, manantis, kad V.Putinas neturėjo kito pasirinkimo, turėtų pabandyti įvardinti bent vieną šalį, kuri ruošėsi 2022 metais įsiveržti į Rusiją. Ar manote, kad Vokietijos kariuomenė ėmė masiškai burtis prie sienos? Ar įsivaizduojate, kad Napoleonas išlipo iš savo kapo, pasiryžęs vėl vesti savo „Grande Armée“ į Maskvą, o V.Putinui neliko nieko kito, kaip tik užbėgti už akių gresiančiam prancūzų puolimui? Ir atminkite, kad V.Putinas pirmą kartą įsiveržė į Ukrainą dar 2014-aisiais, o ne 2022-aisiais. V.Putinas ilgai ruošėsi savo invazijai.

Jis niekada nesusitaikė su Rusijos imperijos žlugimu ir niekada nematė Ukrainos, Sakartvelo ar kitų posovietinių respublikų kaip teisėtų nepriklausomų valstybių. Nors, kaip minėta anksčiau, vidutinės karinės išlaidos visame pasaulyje sudarė apie 6,5 procento vyriausybės biudžeto ir 11 procentų JAV, Rusijoje jos buvo daug didesnės. Kiek didesnės, tiksliai nežinome, nes tai – valstybės paslaptis. Tačiau skaičiavimai rodo, kad šis skaičius yra maždaug 20 procentų, o galbūt net viršija 30 procentų. Jei V.Putino užmojis pasiseks, rezultatas bus galutinis pasaulinės tvarkos ir Naujosios taikos žlugimas.

Jei V.Putino užmojis pasiseks, rezultatas bus galutinis pasaulinės tvarkos ir Naujosios taikos žlugimas. Autokratai visame pasaulyje pamatys, kad karai, kuriais siekiama naujų teritorijų užkariavimo, vėl galimi, o demokratijos taip pat bus priverstos militarizuotis, kad apsisaugotų. Jau matėme, kaip Rusijos agresija paskatino tokias šalis kaip Vokietija per naktį smarkiai padidinti savo gynybos biudžetą, o tokias valstybes kaip Švedija – sugrąžinti privalomąją karinę tarnybą. Pinigai, kurie turėtų būti skirti mokytojams, slaugytojams ir socialiniams darbuotojams, bus skirti tankams, raketoms ir kibernetiniams ginklams.

18 metų jaunuoliai visame pasaulyje privalės atlikti karo tarnybą. Visas pasaulis atrodys kaip Rusija – šalis su didele armija ir per mažai darbuotojų. Išauš nauja karo, skurdo ir ligų era. Arba, jei V.Putinas bus sustabdytas ir nubaustas, pasaulinė tvarka nebus pažeista dėl to, ką jis padarė – ji kaip tik bus sustiprinta. Kiekvienas, kuriam reikia priminimo, vėl pamatys, kad taip elgtis tiesiog negalima. Kuris iš šių dviejų scenarijų išsipildys? Visų laimei, nepaisant visų savo pasirengimų karui, V.Putinas buvo pražūtingai nepasiruošęs vienam esminiam dalykui – Ukrainos žmonių drąsai.

Ukrainiečiai atmušė rusus, pasiekė stulbinančių pergalių prie Kyjivo, Charkivo ir Chersono. Tačiau V.Putinas iki šiol atsisako pripažinti savo klaidą ir į pralaimėjimą reaguoja žiauriai. Matydamas, kad jo armija nepajėgia įveikti Ukrainos karių fronto linijoje, dabar V.Putinas dabar bando mirtinai sušaldyti Ukrainos civilius jų namuose. Nuspėti, kaip baigsis karas, neįmanoma, kaip neįmanoma nuspėti ir Naujosios Taikos likimo. * Istorija niekada nėra deterministinė. Pasibaigus Šaltajam karui, daugelis žmonių manė, kad taika neišvengiama ir tęsis, net jei nepaisysime pasaulinės tvarkos.

Rusijai įsiveržus į Ukrainą, kai kurie radikaliai pakeitė nuomonę. Jie ėmė tvirtinti, kad taika visada buvo tik iliuzija, kad karas yra nevaldoma gamtos jėga ir kad vienintelis žmonių pasirinkimas yra tapti arba grobiu, arba grobuonimi. Abi pozicijos klaidingos. Tiek karas, tiek taika yra sprendimai, o ne neišvengiamybės. Karus lemia žmonės, o ne koks nors gamtos dėsnis. Ir taip pat, kaip kariauja, žmonės gali sudaryti taiką. Tačiau taikos sudarymas nėra vienkartinis sprendimas – tai ilgalaikės pastangos apsaugoti visuotines normas ir vertybes bei kurti tarpusavyje bendradarbiaujančias institucijas.

Atkurti pasaulinę tvarką nereiškia grįžti prie sistemos, kuri subyrėjo 2010-aisiais. Nauja ir geresnė pasaulinė tvarka turėtų suteikti svarbesnių vaidmenų kitoms, ne Vakarų valstybėms, norinčioms būti jos dalimi. Ji taip pat turėtų pripažinti nacionalinio lojalumo svarbą. Pasaulinė tvarka žlugo visų pirma išsikerojus populistinėms jėgoms, kurios teigė, kad patriotinis lojalumas nesuderinamas su pasauliniu bendradarbiavimu.

Politikai populistai skelbė, kad jei esi patriotas, turi prieštarauti globaliosioms institucijoms ir valstybių kooperacijai. Tačiau tarp patriotizmo ir globalizmo nėra jokio įgimto prieštaravimo, nes patriotizmas nereiškia neapykantos užsieniečiams. Patriotizmas – tai meilė savo tautiečiams. O XXI amžiuje, jei norite apsaugoti savo tautiečius nuo karo, pandemijos ir ekologinių katastrofų, geriausias būdas tai padaryti – bendradarbiauti su užsieniečiais.

Šaltinis „The Atlantic“