Tvarkiau seną dėžę su dokumentais ir atradau apdulkėjusį albumą. Seni laikai, senos idėjos, anapilin išėję bendražygiai...Nuotraukose mano vizitas į Kiniją. Pamenu, geras bičiulis, Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas, pamatęs info apie mano vizitą, paskambino ir juokaudamas klausė: " Tai, ką, dabar iš dviejų pusių mus smaugsit?" Kaip dabar pamenu:" С двух сторон нас душить будете?"

Tada ir Rusija buvo kitokia. Jelcino Rusija! Mes siekėme mažinti grėsmes, ir mums neblogai sekėsi! Bet apie tai kitą kartą. Dabar apie šias nuotraukas.

1993 metais mes pradėjome auginti savo draugiškus ryšius su Kinija. Tai buvo pirmas Lietuvos oficialus vizitas į Pekiną. Vykdome dviese: aš ir komandoras Eugenijus Nazelskis. Vizito tikslas: " įdarbinti" tuo metu Lietuvoje veikusias karinės pramonės gamyklas, gaminusias karinę elektroniką, kurios 1993 m. Kinija neturėjo. Paradoksas! Lietuva tiekė elektroniką Kinijai!

Šis bendradarbiavimas galėjo atverti kelius efektyviems ekonominiams santykiams tarp šalių ir daugelyje kitų sričių. Deja ,man atsistatydinus iš ministro posto, karinės pramonės gamyklos buvo sunaikintos šiandien veikiančių politikų "tėvelių" ir "senelių" užsakymu, o jų griuvėsiai dar ilgai teršė miestą...Dabar atėję " sūneliai" "anūkėliai" pradėjo politinį konfliktą ir su Kinija.

Vietoje to, kad būtume efektyviai draugavę ir prekiavę tiek su Kinija, tiek su Taivaniu mes tapome svetimo mums konflikto avangardu. Ir tai vyksta labai sudėtingame politiniame laikotarpyje, kuomet Pasaulyje pakvipo karu. JAV ir Kinijos konfliktas dėl "kinų jūros" sprogs kelių metų laikotarpyje. Rusijos ir NATO konfliktas pasiekė tokias tamsias gelmes, kokių neturėjome visus 30 metų, o gal net ir šaltojo karo laikais. Bet kam, nors kiek besigaudančiam politikoje, aišku, kad dėl savo geopolitinės padėties ir mūsų politikų idiotiškos veiklos mes pirmieji pasitiksime priešą.

Ar jūs manote, kad politiniai idiotai mus valdantys tam pasiruošę? Ar sukurtos pakankamos politinės sulaikymo priemonės? Ar pasiruošta priimti sąjungininkų pagalbą? Ar pasiruošta sulaikyti potencialią agresiją, kol pagalba ateis? Ar turime bent elementarią priešlėktuvinę gynybą, galimybę ginti svarbiausią civilinę infrastruktūrą nuo žvalgybinių- diversinių priešininko operacijų?

Nuolat kartojama mantra, kad NATO mus apgins yra psichoterapinė priemonė neurotikams, bet ne atsakymas žmonėms, kurie supranta, kas vyks Lietuvoje, paverstoje karo veiksmų teatru. Tik pilnas Rusijos atgrasymas nuo galimo konflikto, o ne konfliktas mūsų teritorijoje, turi prasmę mūsų saugumui. Deja šiandien susiskaldžiusi NATO kelią daugiau klausimų nei duoda atsakymų. O šokinėjantys iš lėktuvų žemyn galva strateginiai JAV sąjungininkai, kokių pagal sutartį buvo Afganistano valstybė, man sukelia tik liūdnas mintis.

Savo politinėse ateities vizijose aš siekiau gerų santykių su Kinija, kuri turėdama investicijas Lietuvoje, santykių vystymo perspektyvas ir neabejotinai milžiniškas įtakas Rusijos ir Baltarusijoje galėjo padėti stabilizuoti padėtį pas mus krizės atveju. Deja, įtakos agentai, vadovaujantys mūsų valstybei, pavertė mus įkyriu mažu šuniūkščiu, skalijančiu ant bet ko, į ką pirštu parodo šeimininkas.

Ką mes gauname už tai? Vyrukas geru kostiumu paplekšnoja per petį anūkėliui, sakydamas: : " geras ciuciukas, geras..." Ir paminėsite, mano žodį: jei konfliktas su Rusija ar jos satelitu įvyks, "šaika" dės į kojas ir kur nors " už balelės", įsidarbins " šveicarais" at kelneriais restoranuose, kaip kad buvo su lietuviškais generolais, pabėgusiais 1940 tais... Visą košę teks srėbti mums. Tai tiek šios dienos rytui....

Audrius Butkevičius