PAGRINDINIS

2019-01-12. Iš ženklų atpažįstame zombius

Algimantas Rusteika

 

 Mes iš ženklų atpažįstame zombius,

apsimetančius mumis


Jie apsimeta mumis ir ateina apsigaubę avių kailiais. Juos pamatysi visur, kiekvieną vakarą, štai ir dabar juos dėžėje matau. Kalba ir šypsosi kaip mes, serga už mūsų komandas, valgo ir tuštinasi kaip mes. Tik atlapėlyje ne komjaunimo ženklelis, o mėlyna gėlelė.

 

Taip galvojau ir rašiau prieš metus, bet niekas nepasikeitė, nes kas prasidėjo - tęsiasi. Tai ne šiaip simbolių kaita. Simboliai įkūnija tai, dėl ko einama į kovą ir mirštama. Simboliai yra tikėjimo, vilties, bendrystės ir meilės atpažinimo ženklas.

 

Žmonės tūkstantmečiais naudojo plunksnas, kailius ir dažus, raudonus, baltus ar žalius raiščius, uniformas ir antsiuvus, vėliavas, herbus ant savo kovos vežimų ir skydų. Nes ženklai nėra daiktas.

 

Kur mūšio lauke susirenka išblaškytas karių būrys, kad tęstų kovą? Po savo vėliava. Paimti priešo vėliavą reiškia pergalę. Prie vėliavos visada stovi ginkluota sargyba.

 

Net jei gali sėkmingai kautis, vėliavą praradęs pulkas yra išformuojamas, o kaltieji atiduodami tribunolui. Net pralaimint didesnė gėda ir nusikaltimas prarasti ne ginklą, o vėliavą. Nes prarasti vėliavą reiškia prarasti garbę.

 

Kova dėl simbolių nėra beprasmė – ji reiškia, kad vyksta karas. Iškelti savo ženklą priešo teritorijoje, ant jo bokštų, vadinasi, jį nugalėti. Ženklas reikalingas tam, kad atpažintum savą ir atskirtum svetimą.

 

Labai gerai, kad jie susigalvojo Nezabudkę ir jiems nebereikalingas mūsų Vytis. Taip jie parodo, kad pradėjo karą, taip pasižymi teritorijas ir taip atpažįsta savus. Taip jie nori, kad atsisakytume savęs ir pripažintume jų pergalę.

 

Taip ir mes iš ženklų atpažįstame zombius, apsimetančius mumis. Tuos, kurie atėmė mūsų tikėjimą, Laisvę ir Nepriklausomybę pavertė verslu. Tuos, kurie parduos viską ir parsiduos visada. Tuos, kurie pabėgs ir vėl paliks mus vienus.