2018-11-28.  Zigmo Vaišvilos atsakymas Dariui Sužiedėliui iš JAV

ir kitiems karo kurstytojų gerbėjams:

„Mes nebuvom „ohmanais“ ir „grybauskaitėmis“

FB-e pasidalinau nuoroda į naujieną, kad Švedijos piliečiui J. Ohman Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė išimties tvarka suteiks Lietuvos pilietybę (http://www.ekspertai.eu/vienam-garsiausiu-provokatoriu-ir…/…). Tai ir įvyko.

Sulaukiau komentaro iš JAV:

Darius Sužiedėlis: Kadaise, LR AT rinkimų išvakarėse, Jus ir kitus Sąjūdžio kūrejus JAV ir kitur užsienyje vadindavo “provokatorius” ir “karo kurstytojus” dėl to, kad norite grauti senąją “stabilią” tvarką. O kovojote už tiesą. Tarybinė/rusų propaganda, platinama per visus kanalus, buvo įveikta. Dalindamas šitą straipsnį, Jūs tik platinate tokią pačią propagandą. Kaip Jūs to nematote? Aš ir kiti užsienio lietuviai gynėme Jus visais įmanomais būdais tada. Labai gaila - atrodo pamiršote.

Tamsta, Dariau Sužiedėli, aš nepamiršau tų laikų. Jūs primiršote. 

Atsakysiu Tamstai taip, kad nebekiltų noras klaidinti, visų pirma, mūsų jaunimą. Neleisiu nei Tamstai, nei kitiems kaitalioti mūsų istoriją. Plaukiokite Tamsta šiandieninio „mainstream-o“ paviršiumi, tai nėra draudžiama. Tačiau tai nesutekia Jums nei garbės, nei teisės liaupsinti provokatorius, žaidžiančius mūsų, gyvenančių čia, LIETUVOJE, likimais.

Visų pirma, Tamsta, Dariau Sužiedėli, 1990 m. rinkome ne Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, o Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą.

Nei manęs, nei kitus Sąjūdžio kūrėjus JAV ir kitur užsienyje niekas nevadino „provokatoriais“ ir „karo kurstytojais“. Ir tai galiu paliudyti betarpiškai. 

Rinkimų išvakarėse 1989 m. rudenį Kanados ir JAV Lietuvių bendruomenių kvietimu, kaip Sąjūdžio atstovas, su žmona Regina lankiausi šiose šalyse. Ne daug kas Lietuvos Persitvakymo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje tuo metu kalbėjo angliškai. Per mėnesį susitikau ne tik su užsienio lietuviais, bet ir su aibe Kanados bei JAV politikų, valdžios ir žiniasklaidos atstovų.

Ir niekas nei manęs, nei kitų sąjūdiečių nevadino „provokatoriais“ ir, tuo labiau, „karo kurstytojais“. Jūs labai įžeidėte ne tik mane, bet ir mano šeimą, sąjūdiečius, Lietuvos žmones – mes Nepriklausomybės siekėme taikiai, o ne karinėmis priemonėmis ir provokacijomis. 

Jei Tamstai atvirai Lietuvoje veikiantys ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės dėl mums nežinomų priežasčių proteguojami bei išaukštinami „ohmanai“ yra sektini pavyzdžiai, tai Tamstai, negyvenančiam Lietuvoje, kai ką priminsiu, kad suprastumėte, kas yra provokatorius ir karo kurstytojas, o kas yra atsakingas žmogus, suprantantis, kad ginklu ir karu, ypač šiandien, Lietuvą galima tik sugriauti. 

Per mano paskaitas ir susitikimus 1989 m. Kanadoje ir JAV Sąjūdžiui surinkome daug lėšų. Visos jos buvo suskaičiuotos ir surašytos į susitikimų dokumentus, už visas jas pasirašiau. Šie dokumentai saugojami Kanados LB archyve. Už šias lėšas Kanados LB nupirko Sąjūdžiui kompiuterinę techniką, diktofonus ir kasetes, rotoprintus. Grįžtant per Maskvą į Vilnių su šiuo kroviniu aš rizikavau ne tik savimi ir drauge skridusia žmona Regina, bet ir mūsų dukromis Jūrate ir Vaiva, paliktomis Lietuvoje.

Už šių prekių įvežimą į Tarybų Sąjungą laukė kalėjimas. Ir to nedarė niekas kitas iš LPS Seimo Tarybos. Rotoprintus Kanados LB atsiuntė mano vardu į Maskvos krovininį Šeremetjevo aeruostą dar po kelių savaičių. Drauge su sąjūdiečiu a.a. Lionginu Vasiliausku, naudodamasis TSRS liaudies deputato diplomatiniu pasu, atsiėmiau šiuos dauginimo aparatus, kurių ne tik negalima buvo šiaip įvežti į TSRS, bet ir kiekvienas jų Jūsų taip vadinamoje KGB turėjo būti registruotas. Registruojamos buvo ir kiekviena dauginimo aparatais daroma kopija.

Šalia mūsų aerouoste besisukinėję vyrai stebėjo, kaip atsiimu „diplomatinį“ krovinį ir lydėjo mus iki Baltarusijos geležinkelio stoties Maskvoje. Čia iš Lietuvos TSR Ministrų Tarybos atstovybės Maskvoje mums duotų automobilių RAF-Latvija bei GAZ-24-Volga šiuos rotoprintus perkrovėme į traukinio Maskva – Vilnius vagoną. Kad nebūtų pašalinių, buvome išpirkę visus to vagono bilietus.
Ar dėl to aš ir a.a. L. Vasiliauskas vadintini „provokatoriais“? Turbūt, taip. Dar ir kvailiais, pagal šiandieninį daugelio supratimą. Ir dar negalvojusiais apie mūsų šeimų likimus.

Šiandien ir aš, tikriausiai, tai nebepakartočiau. Tačiau šie rotoprintai išgelbėjo Sąjūdžio rinkiminę kampaniją 1990-02-24 rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri 1990-03-11 paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Prieš rinkimus komunistinė Lietuvos valdžia spaustuvėse užblokavo pradėtą Sąjūdžio plakatų ir kitų dalykų spausdinimą.

Jei prakalbome apie spaustuves ir šiandieninius „didvyrius“, smagiai „kovojančius“ su rusais, tai pakalbėkime ir apie Zigmą Vaišvilą bei Sąjūdžio bendraminčius, kuriems mūsų Nepriklausomybės ginkluoto priešo net ir nereikėjo kviestis į Lietuvą. Tarybinės armijos karių čia, ne kažkur kitur, buvo daugiau nei pakankamai. Tačiau mes supratome pagrindinį dalyką – jei Nepriklausomybės sieksime provokacijomis prieš kariškius, baigsime labai liūdnai. Žinojome ir Tbilisio, Klanų Karabacho patirtis. Todėl darėme viską, ką galėjome, kad jokių provokacijų nebūtų.

Rizikavome savimi, savo sveikatomis ir kūnais, šeimomis, bet ne mūsų žmonėmis. Kitų mes nepakišinėjome. Mes nebuvo „ohmanais“ ir „grybauskaitėmis“. 

Po Nepriklausomybės atkūrimo sulaukėme ekonominės blokados. 1990 m. balandžio 20 d. paskutiniojoje spaustuvėje Maironio gatvėje Vilniuje, kurioje dar galėjome spausdinti mūsų laikraščius ir žurnalus, TSRS vidaus kariuomenės kariškiams mes priešpastėme ne ginklus, bet žalius raiščius ir LR AT įgaliojimus, mano deputato pažymėjimą. Mus, ne Tamstą, „apgynusį“ mus, iki sąmonės netekimo sumušė TSRS vidaus kariuomenės specnazo kariškiai.

Ne Tamstai, bet Dariui Šlapakauskui esu dėkingas, kad jis užstojo mane nuo kryptingo mano talžymo guminėmis lazdomis. Ne tik į kūną. Spėjau suskaičiuoti 7 smūgius lazdomis į mano galvą. Dariui Šlapakauskui susmukus po to, kai automato buože kariškis sulaužė jo stuburą, smūgiu šio automato buože į galvą buvau apdovanotas ir aš. Po jo sąmonę praradau pirmą kartą. Antrą kartą sąmonę praradau, kai mane iš patalpos išnešinėję TSRS kariškiai švystelėjo mane žemyn galva į betonines grindis. 

Aš turiu daug daugiau pagrindo nei Tamsta, Dariau Sužiedėli, ir kiti alpstantys nuo garsių „grybauskaičių“ ir „ohmanų‘ pareiškimų „prieš rusus“, nekęsti tų „rusų“. Tačiau, skirtingai nei Tamsta ir visokie „ohmanai“ bei „grybauskaitės“, aš suvokiu atsakomybę dėl svetimos kariuomenės kariškių veiksmų prieš mūsų žmones.

Aš visą naktį neužmigau, teisme Sausio 13-osios byloje susipažinęs su šio 1990-04-20 d. Maironio g. Vilniuje epizodo dviem tomais. Ne dėl „rusų“ kariškių žvėriškumo neužmigau. Šiais laikais Lietuvoje tai pasakyti būtų labai lengva ir madinga. Gal net medalį ar net ordiną Prezidentė už tai man pasiūlytų tuo pačiu dekretu dėl „ohmanų“ apdovanojimų, didvyriu pavadintu ir nusifotografuoti pakviestų. 

Neužmigau dėl Lietuvos valstybės veiksmų. Lietuvos Generalinei prokuratūrai dėl mūsų, 20 nukentėjusiųjų, užpuolimo ir sužalojimo 1990-04-20 iškėlus baudžiamąją bylą, po mėnesio ši byla mūsų šlovingojo Lietuvos Generalinio prokuroro Artūro Paulausko nurodymu buvo perduota TSRS karinei prokuratūrai, kuri, be abejo, tais pačiais metais ją nutraukė.

Neužmigau dėl to, kad 1993 m. šią bylą atnaujinus, 1994 m. ją prijungus prie Sausio 13-osios bylos, o 1999-08-23 Vilnaus apygardos teismo nuosprendžiu (dėl M. Burokevičiaus, J. Kuolelio ir kitų perversmininkų nuteisimo) šis Maironio gatvės 1990-04-20 epizodas buvo grąžintas Generalinei prokuratūrai papildomam tyrimui, tačiau 2014-11-03 nutarimu be motyvų nutrauktas.

Ar žinote Tamsta, Dariau Sužiedėli, kad tai buvo padaryta po to, kai Lietuvos rinkėjai (gal ir Tamsta?) 2014 m. Lietuvos Prezidente antrą kartą išrinko Dalią Grybauskaitę, kuri tebėra Jūsų taip nekenčiamos Rusijos Federacijos valstybės paslaptis. Ir, visų pirma, dėl to, kad kruvinaisiais Lietuvai 1991 metais ji dirbo JAV – TSRS ambasadoje Vašingtone. Būtent jai valdant Lietuvą, Sausio 13-osios byloje pradėti naikinti įtarimai kolaborantams, nes šie patys mat nešaudė mūsų žmonių...

2014-11-03 nutarimu Generalinė prokuratūra be motyvų, visų pirma, nutraukė epizodą dėl TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos užėmimo ir naudojimo kaip vieno iš perversmo prieš Lietuvos Respubliką organizavimo štabų. Jūsų žiniai Tamsta, Dariau Sužiedėli, šiame pastate ir po jo perėmimo 1990-03-25 d. tebedirbo būsima Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Neužmigau Tamsta, Dariau Sužiedėli, ir po to, kai Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis galutinai palaidojo mano pastangas atnaujinti šį Generalinės prokuratūros nutrauktą ikiteisminį tyrimą, motyvuodamas tuo, kad mes patys kalti, nes priešinomės TSRS vidaus kariuomenei, nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje „vykdžiusiai teisėsaugos funkcijas“ ir naudojusiai „tik gumines lazdas, kurios pačios savaime nesužaloja“.

Neužmigau Tamsta, Dariau Sužiedėli, ir po to, kai Lietuvos teismai atsisakė priimti mano ieškinį dėl žalos atlyginimo dėl šios baudžiamosios bylos nutraukimo ir pasiūlė man pareikšti atskirus ieškinius Rusijos Federacijai ir Lietuvos Respublikai. Kad teisme netektų aiškintis TSRS kariškių ir karinės prokuratūros bei Lietuvos Generalinės prokuratūros keisto „bendravimo“ dėl Maironio gatvės Vilniuje epizodo.

Beje, ir nužudyto Lietuvos pasieniečio Gintaro Žagunio baudžiamąją bylą Lietuvos prokuratūra perdavė Baltarusijai tirti. Ši išteisino G. Žagunio žudikus brolius Fajasius. Manau, kad ir V. Pociūno nužudimo bylą Baltarusijos prokuratūra yra ištyrusi. Todėl nenuostabu, kad prieš eilinį A. Lukošenkos perrinkimą Baltarusijos Prezidentu į jo rinkiminę kampaniją nuskubėjo vienintelė užsienio valstybės vadovė – Lietuvos Prezidentė.

Jei mes būtume elgęsi pagal „ohmanų“ ir „grybauskaičių“ scenarijų 1991 m. kovo 19 d., kada Vilniaus OMON-as sulaikė ir jo užimtoje bazėje Valakampiuose įkalino Lietuvos krašto apsaugos departamento vadovą Audrių Butkevičių, ir būčiau nedraudęs tą naktį Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje budėjusiam ministro pavaduotojui Arvydui Svetulevičiui vykdyti LR AT, kaip rašote Tamsta, Dariau Sužiedėli, pirmininko Vytauto Landsbergio vis kartojamus žodinius nurodymus jam ginklu šturmuoti Vilniaus OMON-o bazę, tai nesunku suprasti, kuo tai būtų pasibaigę.

Tačiau mes su kitu vidaus reikalų minitro pavaduotoju Petru Liubertu naktį nuvykome į TSRS vidaus kariuomenės divizijos štabą, kuriame, be abejo, radome divizijos vadą A. Žitnikovą. Tą patį, kuris įsakė ir mane sumušti 1990-04-20 d. Maironio gatvėje, ir kurio šias nusikalstamas veikas Generalinei prokuratūrai 1999-08-23 nuosprendžiu liepė tirti Vilnaius apygardos teismas, ir kurio Lietuvai neišduoda „šlovingoji“ dabartinės Ukrainos valdžia, apdovanojusi Lietuvos Prezidentę D. Grybauskaitę ne tik Ukrainos metų žmogaus titulu.

Aš ne įsižeidinėjau dėl mano sumušimo ir tą naktį su A. Žitnikovu to nesiaiškinau. Aš naktį iš A. Žitnikovo kabineto susisiekiau su TSRS Vyriausybės nariais, priverčiau A. Žitnikovą susisiekti su jo vadovybe Leningrade. Ir po 14 valandų derybų priešo kabinete taikiai, bet ne ginklu išsprendėme Audriaus Butkevičiaus atsiėmimo klausimą.

Į Vilniaus OMON-o bazę atsiimti A. Butkevičiaus ir dar keltą valandų ten derėtis su P. Liubertu buvome įleisti tik vieni. Be apsaugos, kuriai nebuvo leista įeiti į Vilniaus OMON-o bazę drauge su mumis.

Aš labai norėčiau, kad Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė viešai patvirtintų, kad ji gavo Rusijos leidimą parduoti (ar padovanoti) Ukrainai tuos lengvuosius ginklus, kuriuos 1992 m. Lietuva legaliai nupirko iš TSRS, iš tarpininkų man išmetus a.a. Genadijaus Konapliovo „Lietverslą“, kuriam Lietuvos Vyriausybė buvo suteikusi net teisę naudoti Lietuvos herbą šiam sandoriui. Tą patį sandorį, dėl kurio V.Landsbergis taip labai jaudinosi, ar Zigmas Vaišvila neturi dokumentų, kuriuose būtų ir V. Landsbergio parašai. 

Tamstai, Dariau Sužiedėli, paaiškinsiu, kad tarptautinėje ginklų prekyboje šalis gamintoja ginklų pirkėjui išduoda galutinio naudotojo sertifikatą. Šio sandorio atveju galutinio naudotojo sertifikatas buvo išduotas Lietuvai. Todėl teisėtai šie ginklai atsirasti Ukrainoje galėjo tik tuo atveju, jei Rusija būtų išdavusi Lietuvai ar Ukrainai šių ginklų galutinio naudotojo setifikatą Ukrainos vardu. Žinančio žmogaus patikinimu, iš Ukrainos šie ginklai iškeliavo dar toliau – į žinomą bene karščiausią pasaulio kraštą.

Tamsta, Dariau Sužiedėli, ar pats, gyvendamas JAV, manai, kad dėl tokių „grybauskaičių“ ir „ohmanų“ neteisėtų ir atvirai nusikalstamų veikų mes, gyvenantys Lietuvoje, turime jaustis saugiai ir juos garbinti, apdovanoti Lietuvos valstybiniais apdovanojimais?

Jei 1991 m. rugpjūčio 23 d. nebūčiau sustabdęs Vytauto Landsbergio, raginusio minią veržtis į KGB rūmus Vilniuje, kur laukė KGB pavaldi TSRS pasieniečių kuopa, kuriai buvo įsakyta šaudyti į kiekvieną įėjusį pašalinį, taip pat nesunku įsivaizduoti, kokios būtų to buvusios pasekmės. Tačiau teko ir raminti minią, ir kantriai derėtis su atvykusiu TSRS Vyriausybės atstovu reakcinguoju KGB pirmininko pavaduotoju A. Lebedevu.

Ir tik pasirašius mano kabinete su juo tarpvalstybinę sutartį dėl KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo, taikiai įėjome ir pradėjome šių KGB rūmų perėmimą. 

Tikiuosi, kad Tamsta, Dariau Sužiedėli, suprantate, jog „ohmaniškas“ ir “grybauskaitiškas“ elgesys tuomet nebūtų padėjęs. Tai kodėl „ohmaniškas“ ir “grybauskaitiškas“ elgesys toleruotinas šiandien?

Tamsta, Dariau Sužiedėli, gyvenantis JAV, patvirtinkite, kad JAV-ose atvykėlis užsienietis gali laisvai organizuoti ginkluotus kitų užsieniečių apmokymus ir nebūti dėl to nedelsiant sulaikytas, nuteistas ir pasodintas kalėjiman? Ar JAV gynybos departamentas suteiktų tokiam užsieniečiui savo karinius lėktuvus gabenti karinius krovinius į užsienį?

Tai kodėl Lietuva leidžia Švedijos piliečiui J. Ohman tai daryti Lietuvoje, pažeidžiant Lietuvos įstatymus, apdovanoja jį ir dar išimties tvarka suteikia Lietuvos pilietybę? Visa tai gi viešai skelbta. Jei tikite ne manimi, tai kodėl tikite, pvz. D. Grybauskaite, kuri iki šiol tebėra Rusijos Federacijos valstybės paslaptimi?

Kodėl Lietuvos valdžia pati Lietuvoje oficialiai neapmoko Ukrainos karių, kodėl leidžia tai daryti kažkokiam užsieniečiui ir pažeidžiant Lietuvos įstatymus?

Kitus „ohmanų“ ir „grybauskaičių“ karžygiškus žygius šiandien nebeaptarinėsiu. Tik pavadinsiu juos visus tikruoju pavadinimu be kabučių – provokacijos ir karo Lietuvos teritorijoje kurstymas, argumentų, anot Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės, teroristinei Rusijai prieš Lietuvą suteikimas.

Ir dar kartą Tamstai, Dariau Sužiedėli, gyvenančiam JAV, paaiškinu ir pateikiu įrodymą, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis, duomenis apie kurią ši baisi šalis, anot, šios baisios šalies valstybės paslapties Dalios Grybauskaitės, atsisakė bent man pateikti.

Tamsta, Dariau Sužiedėli, gyvenantis JAV, oficialiai paklauskite JAV valdžios informacijos dėl Dalios Grybauskaitės darbo 1991 metais TSRS ambasadoje JAV sostinėje Vašingtone, taip pat dėl ko JAV Valstybės departamentas 1999 m. Gedimino Vagnoriaus vadovaujamai Vyriausybei draugiškos JAV vardu nurodė, kad Lietuvos ambasadoje Vašingtone dirbanti Dalia Grybauskaitė per 24 valandas turi išvykti iš JAV. Antraip Lietuva dėl to sulauks draugiškos Lietuvai JAV oficialios notos. 

Tikiuosi, kad Tamsta, Dariau Sužiedėli, gyvenantis JAV, suprantate, kad ne D. Grybauskaitės asmeniniais reikalais buvo susirūpinęs JAV Valstybės departamentas.