Kad norėtume gyventi Lietuvoje
Vertas dėmesio pasiūlymas
Pirmas ir svarbiausias kriterijus, apibrėžiantis gerą valstybę – ar žmonės nori joje gyventi.
Lietuva emigracijos apimtimis smarkiai lenkia visas kitas ES valstybes. Kodėl žmonės nenori gyventi Lietuvoje.
Pagrindinis faktorius – pajamų lygis yra toks, kad didelė dalis žmonių tiesiog negali pragyventi ir išlaikyti šeimų, todėl priversti ieškoti laimės svetur.
Pajamų lygį apsprendžia du pagrindiniai veiksniai – sukuriamo bendro vidaus produkto dydis bei jo paskirstymas.
Lietuvos BVP nedaug skiriasi nuo kitų Vidurio Europos valstybių, o atlyginimų skirtumai gerokai didesni. Kodėl?
Sukurtą pridėtinę vertę dalijasi trys subjektai – darbuotojai (darbo užmokestis), verslas (pelnas) ir valstybė (mokesčiai ir privalomos įmokos).
Nors dalis darbdavių ir gauna didelius pelnus, bet įvertinus visas įmones verslui tenkanti BVP dalis yra mažesnė nei ES vidurkis. Valstybė skundžiasi, kad į biudžetą surenka mažai mokesčių, bet įvertinus ir privalomas įmokas valstybei tenka gerokai didesnė dalis nei ES vidurkis.
Pagrindinis ir greičiausias būdas didinti gyventojų pajamas – keisti BVP perskirstymą dalį dabar valstybei (valdžiai) tenkančių pajamų paliekant gyventojams. Tam reikia keisti darbo apmokesdinimo sistemą.
Pagrindinės dabartinės darbo apmokesdinimo sistemos problemos:
didžioji dalis nuo darbo užmokesčio mokamų mokesčių yra pervadinta įmokomis. Nors ir mokesčiai, ir įmokos patenka į valstybės „kišenę“, statistikoje jie traktuojami kaip darbuotojų ir darbdavių pajamos. Rezultate turim iškreiptą vaizdą ir propagandą, kad Lietuvoje maži mokesčiai.
Mokesčiai ir įmokos suskirstytos į mokamus darbuotojų ir mokamus darbdavių. Ekonominės prasmės toks suskirstymas neturi jokios, nes visus pinigus vis tiek turi uždirbti darbuotojas, o fiziškai visus mokesčius ir įmokas sumoka darbdavys. Toks suskirstymas naudojamas propagandai, kad darbuotojai moka mažus mokesčius, o didelę jų uždirbtų pinigų dalį pasiima darbdavys, nutylint, kad tuos pinigus darbdavys turi atiduoti valstybei.
Formalus suskirstymas į mokesčius ir įmokas bei neapmokesdinamo minimumo taikymas tik mokesčiams (kurie sudaro mažą dalį visų mokamų mokesčių ir įmokų) lemia, kad toks neapmokesdinamo minimumo taikymas gyventojų pajamoms turi nedidelę įtaką.
Gyventojai pajamas gauna ne tik kaip darbo užmokestį, bet ir kitomis formomis – dividendai, tantjemos ir taip toliau. Skirtingomis formomis gaunamos pajamos apmokesdinamos skirtingais tarifais. Tai sudaro sąlygas taip vadinamai „finansų inžinerijai“, kai dideles pajamas turintys asmenys ir įmonės „teisingai“ apiformindamos pajamas legaliai sumažina savo mokamus mokesčius. Mažas pajamas gaunantys asmenys tokių galimybių neturi, todėl moka praktiškai maksimalius mokesčius.
Sprendimo būdai:
Sujungti visus darbuotojų mokesčius ir įmokas į vieną mokestį, ir jis turi būti mokamas į valstybės biudžetą.
Atsisakyti skirstymo į darbuotojų ir darbdavių už darbuotojus mokamus mokesčius. Visa mokesčių suma priskiriama darbuotojui. Įgyvendinus šiuos du siūlymus turėsime realų vaizdą, kiek darbuotojas sumoka mokesčių, kiek darbdaviui kainuoja darbo vieta, kokia darbo užmokesčio dalis tenka valstybei. Tai būtina priimant sekančius sprendimus.
Nustatyti realų neapmokesdinamą pajamų minimumą, nuo kurio nėra mokami jokie mokesčiai bei įmokos. Dabartiniu metu tai turėtų būti apie 5000 eurų per metus.
Nuo sumos, viršijančios neapmokesdinamą minimumą, mokamas vienas mokestis, kurio tarifas šiuo metu turėtų būti apie 40 procentų.
Ateityje prie šio mokesčio turėtų būti prijungti visi kiti fizinių asmenų mokami mokesčiai, ir pereiti prie mokesčio mokėjimo pagal visuotines pajamų deklaracijas. Kadangi prijungiamų mokesčių dabartiniai tarifai mažesni, tai leistų sumažinti vieningojo mokesčio tarifą visiems.
Palyginimas, kaip pasikeistų atlyginimas „į rankas“ eurais, įdiegus šiuos siūlymus. Darbdavio išlaidos darbo vietos išlaikymui liktų tos pačios.
Finansavimo šaltiniai
Įdiegus šią sistemą, sumažėtų valstybės surenkamų mokesčių bei įmokų suma (preliminariai apie 2 mlrd eurų – reikia tikslinti). Kaip tai kompensuoti.
Esant dabartiniam pajamų lygiui, daug darbingo amžiaus žmonių išvažiuoja į užsienį, ten dirba bei ten moka mokesčius. Lietuva netenka mokesčių mokėtojų, biudžetas netenka pajamų. Padidėjus pajamoms „į rankas“, emigruojančių skaičius sumažėtų, sumažėtų nuostoliai dėl to, kad mokesčiai mokami kitoms valstybėms. Kiek – sunku prognozuoti.
Dabar didelė viešųjų finansų dalis išleidžiama pašalpoms. Padidėjus pajamoms pašalpų poreikis sumažėtų. Kiek – reikia skaičiuoti.
Didžioji dalis abejotinų išlaidų yra abejotino reikalingumo projektai. Jiems kasmet išleidžiama milijardai eurų. Griežtesnė projektų kontrolė leistų sutaupyti didžiąją dalį atlyginimų padidinimui reikalingų sumų. (Reikalinga bent jau didžiausių abejotinų projektų analizė).
Viešiesiems pirkimams kasmet išleidžiama apie 5 mlrd eurų (reikia tikslinti). Galima sutaupyti mažiausiai 20 procentų.
Didelės sumos kasmet išleidžiama vadinamoms „valstybės investicijoms“. Didžioji išlaidų dalis - „valdiškų“ pastatų statyba ir remontas. Ar tikrai reikia tiek ir tokių pastatų? (kiek išleidžiama ir kiek galima sutaupyti reikia tikslinti).
Kraštutiniu atveju, jei iš kitų šaltinių nepavyksta surinkti reikiamos sumos, galima 1 – 2 procentais padidinti PVM. Pavyzdžiui, Lenkijoje PVM yra 23 procentai. Mažas pajamas gaunantiems žmonėms jų pajamoms padidėjus apie 50 procentų, 1 – 2 procentų išlaidų padidėjimas nebūtų skausmingas.
Pateikė Juozas
