Povilas Gaidelis
Dorovė ir moralė reikalinga
ne tik žmogui, bet ir valstybei
Sakoma, kad visuomenė pradeda griūti po doros sampratos griūties. Dora – tai sąžinė, kuri visada kalba tiesą. Tai – kelias į visuotinę darną, į darną su savo sąžine ir su aplinka. Gretima sąvoka – moralė – žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai. Prieš daugelį amžių dėl doros ir moralės normų nepaisymo griuvo galinga Romos imperija.
Kuomet nusilpsta doros samprata, žmonės ima daryti sandėrius su savo sąžine. Tada pradeda aižėti visos visuomenės gyvenimo sferos. Sakoma, jeigu žmogus nesąžiningas, prie ūkio ir valdžios tvarkymo jo negalima prileisti arčiau kaip per patrankos šūvį. Jis nesirūpina tuo, kuo privalo rūpintis, tačiau nepamiršta savęs, savo giminių, draugų bei rėmėjų. Kalbėti apie dorovę galima tik iš pareigos, kurią žmogus savanoriškai prisiima, pozicijų.
Dorovė negali būti savanaudė. Deja, dorovės sąvoka dabar neretai nuo mūsų taip nutolusi, kad nemaža dalis žmonių rimtai galvoja, kad ši sąvoka visai neegzistuoja, nes nereikalinga. Postsovietinė visuomenė sukūrė savas elgesio taisykles ir tokiu būdu iškreipė dorovės supratimą. Tada dorovės nereikėjo. Reikėjo prisitaikymo. Kada mes sakome – „elgiasi nedorai“? Kalbant apibendrintai, tai reikštų – kenkti visuomenei ar sau: alkoholis, narkotikai, melas, korupcija, ištvirkavimai, godumas, prievartavimas, neapykanta, abejingumas, savižudybė, neteisingas karas.
Lygiai taip pat yra ir politikoje. Priimami įstatymai, kurie dažniausiai reikalingi politikų rėmėjams, bet ne šalies piliečiams. Nepaisantys šių normų žmonės nesuvokia, kad tik dora ir švari sąžinė yra vienintelis kelias į visuotinę darną su savimi ir su visuomene. Praradus sąžinę ir stokojant darnos, prasideda destrukcija. To pasekoje žmonės nusivilia ne tik valdininkais, bet ir valstybe, kurioje bujoja korupcija, neretai atsiranda atvirkštinis tesingumas, kuomet teisė pastatoma nuo kojų ant galvos, klesti bedarbystė ir alkoholizmas. Iš tokios valstybės žmonės emigruoja.
Sugrįžtant į netolimą praeitį verta paminėti iškilias asmenybes, kurios galėtų būti daugeliui iš mūsų pavyzdžiu. Turiu omeny brolius Vileišius: Joną, Antaną ir Petrą. Jie, kurdami Lietuvos valstybę, pasirinko gyvenime būti ne vartotojais, bet duoti kai ką vertingo kitiems. Jie kovojo dėl laisvės savo Tėvynei ir ši kova tęsėsi dešimtmečius. Manau prieškario Lietuvoje, nežiūrint visų nesėkmių ir negandų, ideologinio valstybės tikslų suvokimo – kodėl ir kokia turėtų būti valstybė, buvo daugiau nei dabar. Susidaro įspūdis, kad mūsų valstybingumas šiandien yra daug trapesnis už savo idėją, kuri gyvavo okupacijos sąlygomis ir buvo įkūnyta 1990 m. kovo 11 dieną.
Deja, sovietmetis sunaikino dirvą politinei klasei rastis ir bręsti, todėl po Nepriklausomybės atkūrimo buvo nukalta rinkos visuomenė be politinių principų ir tikslų pagrindo ir netapo įgyvendintas principas –dorai ir sąžiningai gyventi Lietuvai, o ne iš Lietuvos. Visi prisimename mūsų neseną istoriją, kuomet Lietuvos piliečiai išrinko prezidentu A.Brazauską, o visas pasaulis buvo šokiruotas. Kas nulėmė buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus sėkmę? Kuo pasižymėjo buvęs komunistų lyderis, kuris troško Lietuvos suvereniteto SSSR sudėtyje? Kas nulėmė jo politinės veiklos nuopelnus, galima tik spėlioti. Matyt, kai kam imponavo jo išvaizda.
Atsimename kaip jis 1997 m. nuvykęs į Izraelį nuolankiai ir apgailestaudamas atsiprašė tos šalies vyriausybės lietuvių tautos vardu (tačiau jos neįpareigotas) už žydų žudymą hitlerinės okupacijos metais, nors žydus žudė okupantai ir pavieniai degeneratai, o ne lietuvių tauta, kuri dažniausiai žydus slėpė nuo hitlerininkų. Kodėl A.Brazauskas, kaip buvęs Lietuvos komunistų lyderis, neatsiprašė tautos už masines nekaltų tautiečių žudynes, trėmimus, dvasinį bei kultūrinį genocidą per 50 bolševikinės okupacijos metų? Jeigu būtų buvęs sąžiningas ir doras, jis privalėjo tautos atsiprašyti kolaborantų: A. Sniečkaus, M. Gedvilo, J. Paleckio, P. Raslano, P. Griškeviačiaus ir kitų vardu!
Prisiminus senus laikus, kada mūsų protėviams pakakdavo duoti žodį – nereikėjo jokių sutarčių. Dabar sąvokos sąžinė ir garbė dažnai tampa pajuokos objektu, o šeima – naikintina institucija, kuri trukdo įsigalėti naujai „gimdytojų“ sąvokai. Dažnai gyvenama susidėjus. Juk tai naudinga ir daug paprasčiau, nes nereikia jokių „kvailų“ įsipareigojimų ir atsakomybės. Nepatiko – susirinkai skudurus ir išėjai. Pamirštama, kad šeima – valstybės pamatas. Ar ne dėl to skyrybų dabar daugėja, kaip grybų po šilto rugpjūčio lietaus? Žodžiai motina ir tėvas, kurie anksčiau buvo šventi, dabar neteko prasmės, nes manoma, jog jie diskriminuoja seksualines mažumas.
Sąvoka garbė, susijusi su savęs suvokimu, su sąžine, su savo pareigos Tėvynei samprata. Garbingas žmogus neiškrės niekšybės, nes jam tai svetima ir bjauru. Duotas žodis jam – šventas. Panašiai, kaip kitam pasirašyta sutartis. Kyla natūralus klausimas: kodėl taip atsitiko? Iškovota Nepriklausomybė, suteikusi mums pasirinkimo laisvę, praktiškai paliko mus be patikimų ideologinių orientyrų: bažnyčios, dvasingumo ir doros, kuriuos su šaknimis išrovė okupantai.
Vietoj to jie daugeliui įskiepijo agresyvų ateizmą. Kas ta sąžinė? Tai empatija, sugebėjimas pajusti kitą žmogų. Juk žmogus – kolektyvinė būtybė. Jis sugeba kolektyviai veikti. Tam būtina empatija, kitaip tariant, galimybė patirti „kaip tai būtų, jeigu tai būtų man“. Sąžiningas žmogus siekia taip gerai elgtis su kitu, kaip norėtų, jog su juo būtų elgiamasi lygiai taip pat. Smurto dažniausiai negalima nugalėti smurtu. J.Diuringas mano, jog smurtas – silpnumo išraiška.
Smurtauja tas, kuris negali nugalėti tiesos žodžiu. Manau pranašiški daktaro Viliaus Sikorsko žodžiai, pasakyti ant Palaimintųjų kalno Šventojoje Žemėje: „Lietuvoje nebus laimės, kol nebus tiesos.“ Visas šias mūsų visuomenės ydas galima būtų pavadinti socialinėmis ligomis. Kaip ir somatinės bei psichikos ligos, šios ligos turi savo etiologiją t.y. kilmės priežastis, simptomus ir klinikinę eigą. Jas galima perspėti profilaktiškai arba gydyti.
Šios ligos pirmiausia išplinta tose šalyse, kur nesilaikoma Dekalogo ir kitų įstatymų, kurie gerbia žmogaus orumą ir ten, kur ignoruojama prigimtinė žmogaus teisė gyventi laisvam. Šios ligos labiausiai paplito buvusioje Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotose valstybėse, ten, kur metodiškai buvo griaunamos žmogaus dvasinės vertybės, jo orumas, dora, sąžiningumas, persekiojama bažnyčia, žudomi ir tremiami patriotai. Kiekvienas žmogus turi savo Dievą. Tai gali būti Biblijos Dievas arba žmogaus sukurtas, kaip buvusioje imperijoje kai kam buvo dievai kraugeriai diktatoriai, kurie išvystė neregėto masto smurtą.
Kaip rašė A.Solženycinas: „ Vienintelė smurto priebėga yra melas, o melo vienintelė atrama – smurtas.“ Sovietinė sistema buvo nenormali, nes melą pateisino kaip būtiną priemonę siekiant „gero“ tikslo. Buvo ištrintos ribos tarp tiesos ir melo, sakymo ir nesakymo, tikėjimo ir skepticizmo, kalbėjimo ir veikimo. Reiškia, nebeliko jokių moralinių ar tiesos atramų. Šios tradicijos ten tęsiamos ir dabar, nors valstybės pavadinimas ir pasikeitė. Teisingumas, pirmiausia, yra individo savybė, kuri gali tapti ir valstybės savybe. Kaip teigia Fridrichas Hajekas (Friedrich August von Hayek), mes gyvename dviejuose pasauliuose: mažame, nesudėtingame šeimos, draugų, savo bendruomenės, kuriame galioja taisyklės dalytis rūpesčiais ir draugiškai sugyventi ir dideliame, modernios visuomenės ir civilizacijos pasaulyje su abstrakčiomis sutarčių, mainų ir darbo dalijimosi taisyklėmis.
Okupacijos metu socialinė liga buvo slopinama baime, o po Atgimimo ji išryškėjo visu „gražumu“. Žinoma, ne visi piliečiai pasidavė tai naikinančiai ideologijai. Minėtų vertybių labai trūksta mūsų antrąjai ir trečiąjai kartai. Dar išlikusias vertybes ūmai užgriuvo naikinanti materializmo ir nežaboto liberalizmo idėjų bei globalizacijos ir kosmopolitizmo lavina. Ji skatina žmones greitai praturtėti ir prabangiai gyventi į pakraštį nustumdama žmogiškąsias vertybes. Labai atsakingas momentas – rinkimai. Kaip žinia, rinkėjai, balsuodami už kandidatą, apie jį dažniausiai žino tiek, kiek tas kandidatas pateikia apie save duomenų.
Suprantama, kiekvienas stegiasi kuo gražiau „čiulbėti“, kad į savo pusę palenkt rinkėjus. Jis prižada daug nerealių, praktiškai neįgyvendinamų dalykų. Kodėl niekam nekyla mintis įsteigti kokią nors kompetetingą įvairių specialybių asmenų grupę, savotišką „filtrą“, kuri, vadovaudamasi objektyviais kriterijais atrinktų kandidatus ne tik renkant žmones į įvairius postus, bet ir kuriant politines partijas? Juk ne paslaptis, kad kai kurios partijos, besivadovaudamos siaurais savanaudiškais, o neretai ir sąmoningais kenkėjiškais tikslais, steigiasi paminti valstybės ir piliečių interesus. Jos sufomuoja tarsi savotiškus uabus. Kai kada net nacionaliniais pagrindais ir tokiu būdu skaldo visuomenę.
Valstybė – labai sudėtinga sistema. Ją valdyti turėtų tie, kurie tą reikalą gerai išmano, yra pasišventę pirmiausia rūpintis ne savo asmeniniais ar grupiniais, interesais, o valstybiniais. Žmonių elgesį itin lemia dabartinė žiniasklaida, kuri, vaikydamasi sensacijų ir pelno, skatina ir propaguoja smurtą ir palaidą gyvenimą, o šie, savo ruožtu, prisideda prie valstybės destrukcijos. Visa tai turi didelės reikšmės valstybės gyvenimui ir jos raidai. Pirmoje eilėje jos gerovė priklauso nuo vadovų geranoriškumo, dorovės ir kompetencijos. Sakoma, kad geriausia iliustruoti pavyzdžiais, todėl verta pateikti jų porą iš pasaulinės praktikos. Japonijoje 1867 – 1912 m. valdė imperatorius Meidzi ( Meiji), tikrasis vardas - Mutsuhito, kuris dorovės ir moralės vertybes laikė svarbesnėmis už įstatymus.
Japonija iki šio imperatoriaus atėjimo į valdžią buvo laikoma atsilikusia valstybe. Ji neturėjo ryšių su likusiu pasauliu ir buvo atsilikusi technologiškai. Tačiau per 40 šio imperatoriaus valdymo metų japonija tapo viena pirmaujančių pasaulyje. Čia atsirado telegrafas, universitetai, laikraščiai, geležinkeliai, parlamentas, konstitucija. Japonai technines naujoves importavo iš Europos ir integravo jas į japonišką kultūrą. 1890 m. spalio 30 d. buvo paviešintas imperatoriaus pasirašytas manifestas dėl švietimo, kuriame buvo įsakoma auklėjime ir kasdieniniame gyvenime laikytis konfucionizmo normų: būti gerais draugais, būti ištikimiems šeimoje, laikytis įstatymų ir būti kukliems. Kaip mums šiuo metu reikėtų lietuviškojo Meidzi varianto! Pasaulyje yra ir daugiau, naujesnių sektinų pavyzdžių. Vienas iš tokių – Singapūras, buvusi atsilikusi trečio pasaulio valstybė šalia Malaizijos.
Jie neturi ne tik gamtos turtų, bet įsiveža iš užsienio net ir vandenį! Ši mažytė valstybė – akivaizdus pavyzdys, kaip protingas ir doras vadovas gali užtikrinti stulbinančią pažangą. Kuomet Singapūrui pradėjo vadovauti neseniai miręs Lee Kuan Yew, singapūrietis per metus uždirbdavo tik 1000 JAV dolerių, o 2000-aisiais metais metinės jo pajamos priartėjo prie 30000 dolerių. Lee Kuan Yew nutarė, jog pirmiausia reikia įvesti griežtą tvarką viduje, išrauti valdininkų korupciją, kovoti su nusikaltėliais ir sutvarkyti aplinką. Priemonės labai paprastos ir visiems prieinamos. Reikia tik noro ir ryžto.
Pastebėta, kad savanaudiškumui peržengus tam tikrą ribą, rinkos ekonomikai kyla rimta grėsmė, nes veiksminga ir perspektyvi visuomenė remiasi trimis stulpais: dorove (padorumu), konkurencija ir reglamentavimu (valdymo sąlygomis). Nustatyta, jog kuo menkesnė dorovė, tuo griežtesnės turi būti valstybės sankcijos. Kaip teigia čekų ekonomistas Tomašas Sedlačekas, rinkos ekonomika be moralės (dorovės) – zombių sistema.
Godumas yra dviveidis. Jis – pažangos variklis, o taip pat ir jos žlugimo priežastis. Juk būti visada nepatenkintam ir norėti daugiau – įgimtas fenomenas, kuris sudaro mūsų civilizacijos pamatą. Tačiau godumas gali žmogų ir sužlugdyti, pavyzdžiui tą, kuris lankosi lošimo namuose. Mokslininkai pastebėjo, kad valdžią turintys žmonės mažiau linkę suprasti kitų padėtį. Kitaip tariant, jiems sumažėja empatijos jausmas.
Tie, kurie lankosi Skandinavijos šalyse, įsitikina, jog galima gyventi visai kitaip, kuomet valstybė yra sukurta žmogui, o ne valdininkams. Valstybės gerovė, pirmoje eilėje, priklauso nuo valdančiųjų ir tik po to nuo piliečių. Lyderystė ne tik išrinktųjų reikalas. Tam pašauktas ne vienas kitas, bet daugelis. Tikras lyderis neapsiriboja tik „dideliais dalykais“. Jis visada išlieka tarnas. Jis tarnauja tiems, kuriems vadovauja. Jo veikloje didžiadvasiškumas ir nuolankumas neatsiejami.
Didžiadvasiškumas paskatina dideliems užmojams, o nuolankumas paverčia juos tarnyste kitiems – valstybei. Iš didžiavdasiškumo ir nuolankumo susideda vadovavimo charizma. Lyderiai, kurie nestokoja šių savybių yra charizmatiški, jie puikiai vadovauja ir jais pasitiki piliečiai. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje didžiadvasiškumas nepopuliarus, nes individualizmas ir kolektyvizmas pagimdė vartotojų kartą, kuri vadovaujasi egoistiškais smulkiais interesais. Nuolankumas taip pat menkai vertinamas, o į nuostabią tarnystės dorybę dažniausiai žiūrima bemaž su panieka.
Tokiu būdu, be jau minėtų lyderio savybių, o taip pat be teisingumo ir sąžiningumo, valstybė negali būti stipri. Ji negali būti stipri, jei valdžia nebus teisingumo garantas, jeigu teisėjų nerinks visuomenė ir jeigu nebus įteisintas priesiekusiųjų teismas. Esmė ne tik žmogaus pajamose. Pirmaeilis vaidmuo priklauso čia suminėtiems faktoriams. Nustatyta, kad bet kurioje valstybėje žmonių laimės jausmas, kylant pajamoms, kyla iki tam tikro lygio. Paskui jis pradeda mažėti. Tuomet jau patys pinigai pradeda kelti reikalavimus rūpintis jais.
Žinoma, valstybės gerovė priklauso ne vien tik nuo vadovų doros, geranoriškumo ir išminties. Namažiau ji priklauso ir nuo mūsų visų moralės, kuri yra viena iš daugelio visuomeninės sąmonės formų, socialinių institutų, reguliuojančių žmonių elgesį. Ją galima charakterizuoti kaip visumą harmoningo socialinio bendradarbiavimo normų ir principų, siekiant konsensuso visuomenėje. Tai – sudėtinė politinės kultūros dalis. T.Hobsas (T. Hobbs) tvirtina, kad moralė atsiranda tik kartu su politine visuomene.
Bendro visuomenės būvio labui piliečiai paklūsta teisės normoms, nustatančioms lygybės santykius tarp valstybės ir piliečių. Yra eilė teisingos visuomenės principų: žmogaus orumas (jo vertė, nepriklausanti nuo lyties, rasės ir įsitikinimų), bendruomeniškumas, teisės ir atsakomybė, dėmesys vargšams ir labiausiai pažeidžiamiems, dalyvavimas valstybės gyvenime, darbo orumas ir dirbančiųjų teisės, gamtos ir jos turtų tausojimas, globalus solidarumas. Konstruktyvus politinės valdžios vaidmuo ir taikos siekis.
Manau, jog visi šie principai priimtini daugumai žmonių. Visi mes norime laimingai gyventi čia, o ne kur kitur, tačiau ar visi mes laikomės šių principų? Kaip teigia A.Jokubaitis, mokslinė ir techninė pažanga niekam nekelia abejonių, tačiau vertybiškai neutralus žmogus jaučia pagarbą bet kuriam reikalui, vienok jis nepasišventęs nė vienam iš jų. Toks žmogus gali atskirti šeimą ir santuoką, tautą ir valstybę, ekonomiką ir moralę, Dievą ir religiją.
Bet kokia gamtoje esanti organizmų bendruomenė (jeigu į ją neįsikiša žmogus) yra drausminga, gyvena pagal tama tikras taisykles (dėsnius). Gamtoje yra darna. Jeigu organizmų bendruomenė nesilaiko šių taisyklių, ji išnyksta. Žmonių bendruomenei galioja tie patys gamtos dėsniai. Tačiau žmonių bendruomenė randasi daug aukštesniame dvasiniame lygmenyje, todėl jai taikomi daug aukštesni reikalavimai, nes žmogui duota valia ir pasirinkimo laisvė. Dorovė, dora – tai darnos išraiška per žmogaus elgesį, veiksmus ir mintis.
2015 04 08
