Dr. P.Celiešius
Pasaulėžiūrų rūšys
Iš PASAULĖŽIŪROS sąvokos atskleidimo (Laiškai Liet. 1958 Nr. 6, 173-176 pp.) matėme, kad pasaulėžiūra reiškia žmogaus gyvenimo veiksmų rikiavimą pagal pasirinktąją aukščiausiąją vertybę. Rodos, atsakymas yra vientisas ir paprastas, o vienok jame yra platus turinys ir daugelis pasaulėžiūros įvairavimo galimybių. Nesismulkinant iki niuansinių galimybių, pasaulėžiūros klasifikaciją galima pagrindinai suvesti į keletą rūšių.
1. Teistinė pasaulėžiūra
Žmogus savo protu prieina prie pirmosios visatos priežasties, kuri turi būti nesikeičianti ir amžina. Ji negali būti medžiaginė, bet dvasinė esybė. Žmogus savo nuojauta jaučia šalia savęs esant didžiąją Dvasią, kuri viską valdo. Dėl to net ir primityviausi žmonės lenkiasi didžiajai pasaulio Dvasiai ir ją garbina. Tas pasaulio valdytojas vadinamas įvairiose kalbose įvairiais vardais. Mes savo kalboje turime pasaulio Valdytojo pavadinimą, panašų į indų ir lotynų kalbos žodį — Dievas.
Dievas yra amžinas ir teikia žmogui po mirties amžinai besitęsiantį gyvenimą. Šis mūsų laikinas gyvenimas, palyginus su anuo amžinai besitęsiančiu gyvenimu, yra tik dulkelė prieš begalybę. Yra kaip ribotas skaičius prieš begalybinį skaičių. Nuosekliai galvojant, žmogus turi stengtis taip praleisti šį laikiną gyvenimą, kad patektų pas Dievą į nuolatos besitęsiantį laimės buvimą ir jame dalyvavimą. Pasirinkus nesibaigiančio laimės gyvenimo kryptį, tenka tada visus šio gyvenimo veiksmus, troškimus ir mintis diriguoti taip, kad patektume po mirties į tą nuolatos besitęsiantį laimės buvimą.
Gali atsitikti, kad vienas ar kitas žmogaus gyvenimo veiksmas nukrypsta nuo pagrindinio ir aukščiausiojo siekimo, sudarydamas lyg išimtį arba disonansą, bet tai dar nereiškia, kad jo pagrindinis siekimas būtų nustojęs savo galios ir tikslo. Išimtys taisyklės negriauna, bet ją patvirtina. Pagrindinis ir aukščiausias nusistatymas pasilieka tas pats, nepaisant, kad ir ne visi žmogiškieji veiksmai iš jo spinduliuoja.
Tas pagrindinis žmogaus siekimas yra tarsi žvaigždinės šeimos centrinė saulė apie kurią skrieja visos tos šeimos planetos su savo palydovais ir sudaro kartu tarsi vieną harmoningą žvaigždyną. O tie nuo pagrindinės veikimo linijos nukrypę veiksmai yra tarsi tarperdviniai klajoją kūnai, kurie nepritampa nei prie centrinės žvaigždės, nei prie planetų, nei prie jų palydovų. Pagrindinį žmogaus nusistatymą vadiname jo pasaulėžiūra. O jos įtakoje vykdomus veiksmus vadiname jo pasaulėžiūriniu gyvenimu. Nesiderinančius su pasaulėžiūra veiksmus vadiname blogybėmis arba nuodėmėmis.
Taigi, teistinės pasaulėžiūros žmogui aukščiausias ir paskutinis tikslas yra Dievas. Žemiškasis gyvenimas yra laiptai arba žingsniai prie Dievo. Prieštaraujantieji pasaulėžiūrai veiksmai yra žmogaus gyvenimo nukrypimai nuo pagrindinės linijos. Juos mes vadiname suklupimu, palūžimu arba nuodėmingumu. Jie yra kliūtys eiti prie Dievo. Jie yra atlenkiami ir atitaisomi tiktai atgailos dvasia, pasimarinimu, sustiprintu gerų darbų atlikinėjimu.
Atgailoje dalyvauja iš vienos pusės žmogus, prisipažindamas prie savo kaltės, iš antros pusės Dievas, atgailojantį pakeldamas, jam padėdamas, atleisdamas ir nugrynindamas. Teistinės pasaulėžiūros žmogui visata yra surėdyta teocentriškai: viskas išeina iš Dievo rankų, viskas savo tikslingu veikimu skelbia Jo garbę ir Jam laipsniškai tarnauja. Žmogus toje skalėje kopia prie Dievo.
2. Idealistinė pasaulėžiūra
Idealas yra pasirinktos krypties tobulybės viršūnė. Ta prasme ir teistinė pasaulėžiūra priklauso prie idealistinės. Tačiau akcentuodami "teistinė", norime pabrėžti, kad pasirinktoji tobulybės viršūnė gali būti tik Dievas. Kai tuo tarpu idealistinė kryptis gali ribotis ir kitomis pasirinktos krypties tobulybės viršūnėmis. Gali pasirinktoji tobulybė ribotis šio gyvenimo plotme ir visai nesiekti Dievo. Gali žmogus pasirinkti savo aukščiausiuoju tikslu žmonijos žemiškos gerovės siekimą — filantrofiją.
Gali žmogus pasirinkti tiktai savo tautos gėrio, laisvės ir gynybos siekimą ir dėl to aukotis iki savęs sunaikinimo, ginant savo tėvynę. Tokius asmenis mes vadiname didvyriais, tautos herojais, tautos gelbėtojais. Jų turi kiekviena tauta savo istorijoje, nors, toli gražu, jie ne visi yra buvę teistinės pasaulėžiūros.
Gali žmogus aukotis mokslui iki savęs atsižadėjimo ir sunaikinimo, užsidarydamas tyrimų laboratorijose, pasisiūlydamas tapti mokslinių tyrimų ekspertu, ypač skridimui į erdves, keliauti į nežinomas šalis naujų atradimų tikslais. Tokio nusistatymo žmonės Dievo atžvilgiu gali būti neutralūs, tai yra: nepasisakyti nei prieš Dievą, nei už Dievą.
Teistinės pasaulėžiūros žmogui toks mokslo sumetimais pasiaukojimas gali būti siejamas su artimo meilės didvyrišku pareiškimu ir gali būti skaitomas kaip viena pakopa prie Dievo. Jam šios rūšies pasiaukojimas yra dar ne aukščiausias tikslas, bet tiktai priemonė prie aukščiausiojo tikslo. Bet neteistinės pasaulėžiūros žmogui šis pasiaukojimas bus kaip paskutinis ir aukščiausias tikslas — idealistinės pasaulėžiūros užakcentavimas. Taigi, idealistinė pasaulėžiūra iš vienos pusės gali sutapti su teistine, iš antros pusės gali būti grynai humanistinė, ribojantis tiktai žmonijos gerove ir visai nekeliant Dievo, kaip aukščiausiojo tikslo, klausimo.
3. Materialistinė pasaulėžiūra
Materialistinės pasaulėžiūros žmogus savo aukščiausiuoju tikslu stato ekonominę arba medžiaginę gerovę. Tuo ji skiriasi nuo idealistinės — humanistinės pasaulėžiūros, kuri žmoguje laiko ne tiktai kūną, bet ir dvasią jo esmine dalimi. Iš dvasios kyla žmogaus laisvė, pažinimas, sprendimas ir apsisprendimas. Žmogaus asmenybę sudaro ne jo kūne esanti medžiaga, bet jo dvasia.
Dėl dvasinių savybių žmogus negali būti vertinamas kaip daiktas, nei kaip vien gyvulinis individas, nei vien kaip muskulinė darbo jėga. Žmogaus dvasinės savybės jį iškelia aukščiau medžiagos. Dėl to žmogus negali būti nei parduodamas, nei prievarta perkeliamas, nei išnaudojamas, nei pavergiamas. Žmogus yra laisva būtybė, ir dėl to su juo reikia elgtis laisvo susitarimo įsipareigojimais, renkantis luomą, profesiją, darbą, apsigyvenimą, religinį apsisprendimą.
Tuo tarpu materialistinėj sampratoj žmogus yra aukštesnės rūšies gyvulys. Jis neturįs dvasios. Su juo galima elgtis, kaip su gyvuliu. Jis vertinamas pagal reikalą, jėgą, darbą, naudą. Jis yra tiktai medžiaginis derinys iš chemiškai veikiančių ląstelių. Tiek jo veiksmas, tiek galvosena tėra cheminių reakcijų rezultatas. Nuosekliai sprendžiant, žmogų galima išgyvendinti pagal norą, apgyvendinti pagal reikalą, pajungti darbui pagal jėgą, išnaudoti pagal apskaičiuotą tikslą. Jei nėra dvasios, tai nėra nei tiesos nei melo, nėra nei gero darbo nei blogo. Yra tiktai reikalingi arba nereikalingi darbai.
Nėra dvasinės pirmenybės prieš kūnišką, o yra tiktai individo medžiaginis visumos atitikmuo. Žmogus yra tiktai viena sudėtingos mašinos dalelė, veikianti pagal visumos tikslą ir viršininko pramatytą reikalą. Susidėvėjus muskulams, kai nėra jėgos, nereikalinga ir toji dalelė. Ji gali būti išmetama ir kita pakeičiama. Dėl to nereikia stebėtis, kad materialistinės santvarkos režime su žmogumi yra elgiamasi taip brutaliai. Jis perkeliamas ir mėtomas kaip koks daiktas, visai nesiskaitant su humanistiniais reikalavimais: laisvu apsisprendimu, dvasiniais polėkiais ir asmenybės neliečiamumu. Išimtys daromos tiktai reklamos sumetimais. Nenuostabu todėl, kad materialistinės pasaulėžiūros režime nepalankūs ir skirtingos pasaulėžiūros žmonės yra masiškai žudomi be jokios kaltės.
Suteikus medžiagai pirmenybę, visos kitos vertybės, ypač dvasinės, lieka nustumtos į paskutinę vietą arba visai nuvertinamos iki nuliaus. Visa gyvenimo plati ir šakota sąranga atsistoja kojom aukštyn. Visos kultūrinės vertybės pervertinamos priešinga kryptimi. Tikriau sakant, vertybes nustato režimo diktatoriai pagal savo naudą ir išskaičiavimus. Kas vieną dieną buvo garbinama kaip aukščiausia ir dieviška, tai po kurio laiko nuvertinama iki žemiausios šlykštybės ir prakeikimo. Juk akmenų krūvoje nesvarbu, kuris akmuo bus viršuje ir kuris apačioje. Sukeitus akmenų vietas, krūva pasilieka ta pati.
Prie materialistinės pasaulėžiūros priskirtini ir tokie žmonės, kurių aukščiausias tikslas pinigas ir tik pinigas dėl pinigo. Tokie žmonės glemžia kiekvieną į jų rankas patekusį piniginį vienetą, kaupia į slėpiningas vietas ir jo nei patys nenaudoja, nei kitiems neleidžia naudotis. Jie vaikščioja apiplyšę, pusbadžiai, maistą renkasi iš atmatų dėžių ir miršta ant pinigų maišo, nepalikdami jokio pomirtinio turto paskirstymo. Toki žmonės pinigą taupo tik dėl pinigo. Jie nesinaudoja sukauptu turtu nei savo pomėgiams, nei garbei, nei puikybei, nei malonumams. Tai yra neišmintingiausia materialistinės pasaulėžiūros apraiška.
4. Hedonistinė pasaulėžiūra
Hedonistinės pasaulėžiūros žmonės siekia kūno geidulių patenkinimo, kaip aukščiausiojo gėrio. Viskas yra gera, kas teikia kūnui malonumo. Jie gyvena pagal seną šūkį—carpe diem. Žemiškas gyvenimas trumpas. Pomirtinio gyvenimo nėra. Todėl lieka vienintelis tikslas — išnaudoti kiekvieną dieną proginius malonumus iki galimybių ribos. Išgerti linksmybių taurę iki dugno.
Ši pasaulėžiūra yra tuo panaši dalinai į materialistinę, kad abi neigia tiek Dievo buvimą, tiek pomirtinį gyvenimą. Abi ribojasi tik šios žemės gerbūviu, kaip aukščiausiuoju tikslu. Tačiau jos turi ir savo skirtumų. Materialistinės pasaulėžiūros žmogus yra daiktas be laisvos valios, be pasirinkimo ir susitarimo. Jo likimą apsprendžia valdytojas. Čia yra tik dvi galimybės: arba aklai paklusti viršininko valiai ir tuo pačiu atsižadėti savo asmeniškų malonumų, patogumų, arba, priešingu atveju, laisvai pasirinkti mirtį, kaip nepaklusnumo režimui pasekmę.
Taigi, abiem atvejais eilinis žmogus neturi galimybės naudotis malonumais. Jis turi teisę tik vergauti ir mirti. Tuo tarpu hedonistinės pasaulėžiūros žmogus jaučiasi laisvas ir neatsakomingas už tuos veiksmus, kurie jam teikia malonumo. Jis reikalauja neribotos laisvės: laisvės tingėti, laisvės girtuokliauti, laisvės apsiryti, laisvės paleistuvauti, laisvės svetimoteriauti, nes, anot jo šūkio: meilė yra laisva, ir niekas neturi teisės jos bet kaip varžyti. Hedonistinės pasaulėžiūros žmogus yra neribotos laisvės arba chaoso mėgėjas.
Tai yra siekimas grįžti į laukinio gyvulio žmogaus būklę. Jokios valdžios, jokių įstatymų, jokių varžtų, jokios sąžinės. Žinoma, realybėje tokio gyvenimo negali būti, nes vieno neribota laisvė reiškia kito vergiją. Stipresniojo siautėjimas reiškia silpnesniojo žuvimą. Chaotinėje būklėje tėra jėgos siautėjimas, bet ne laisvės realizavimas. Tikroji laisvė tegali būti įstatymų priedangoje. Tik įstatymais ribotoje laisvėje tegali klestėti visiems lygus, apsaugotas, malonus gyvenimas.
5. Pasaulėžiūrų palyginimas
Hedonistinė pasaulėžiūra akcentuoja tiktai vitalinę žmogaus gyvenimo plotmę. Humaniškumas jai maža terūpi. Idealistinė pasaulėžiūra jai yra tiesiog priešiška. Žmogus, dirbdamas kitų gerovei ir aukodamas savo jėgas, gyvybę kitų naudai, sau neturi žemiško malonumo. Priešingai, vien vargą, kančią ir nepriteklių. Asketiškas gyvenimas žemiškuoju malonumų požiūriu tėra nuolatinis mirimas.
Taip pat prasilenkia su žemiškąja žmogaus paskirtimi ir materialistinės pasaulėžiūros skelbėjai. Žemiškaisiais malonumais ir gerbūviu naudojasi tik saujelė despotų. O didžiausios masės tėra skirtos vien darbui, skurdui ir mirčiai. Jie, siekdami žemiško žmogaus gyvenimo gerbūvio, su juo apsilenkia. Vieton gerbūvio, žmonių masėms teikiamas vien skurdas. Materialistinė pasaulėžiūra išvirsta į savo priešingybę: gaunamas priešiškas rezultatas.
Plačiau paiso žmogaus prigimties idealistinė pasaulėžiūra. Ji apima ne tiktai žmogaus kūną, bet ir dvasią ir užakcentuoja pastarosios pirmavimą prieš kūną. Ji atneša daug gero žmonijai.
Pati pilniausioji ir plačiausioji pasaulėžiūra yra teistinė. Ji apima visus žmogiškosios prigimties pasireiškimus. Ji neneigia nei vitalinės, nei medžiaginės prigimties pusės. Ji jas tik apjungia ir derina. Žemesnė prigimtis yra pakopa klestėti aukštesniajai. Žemesnė prigimtis yra aptvarkoma ir ribojama aukštesniosios labui. Aukščiausias idealas apjungia visas žmogaus gyvenimo plotmes, jas tarpusavy derina ir tokiu būdu pasiekia aukščiausių rezultatų. Čia užakcentuotas pilnutinis žmogus su visa savo plačiai išsišakojusia prigimtimi.
