VALSTYBĖ

Valstybė yra tautos saviorganizacijos išraiška. Tauta yra tikslas, valstybė – priemonė. Tauta kuria valstybę, o valstybė yra atskaitinga tautai. Tauta nustato santvarką ir principus, pagal kuriuos turi būti tvarkomas valstybės gyvenimas.

Ten, kur valstybės piliečių nejungia bendra tautinė tapatybė, nesusieta su dorovinių normų viršenybe, valstybė virsta atskirų interesų grupių kovos arena.

Valstybė yra geriausia tautos egzistavimo forma. Ji laiduoja teritorinį vientisumą, kalbą, papročius, kultūrą, mokslą ir sudaro sąlygas plėtoti nacionalinį savitumą. Pavergtos tautos neturėdamos tokių galimybių, merdi ir nyksta.

Valstybė – tai mes, susibūrę į politinius darinius, švietimo, mokslo, kultūros ir kitas organizacijas, ūkio bendrijas, dirbants pagal kiekvieno išgales, kad valstybė stiprėtų ir joje visiems būtų patogu ir gera gyventi.

Teritorija, vėliava, herbas, himnas ir savi pinigai atspindi valstybės suverenumą.

Valstybė yra administracinių institucijų visuma, skirta tvarkyti ūkį, užtikrinti gyventojų saugumą, jų teises ir laisves, nustatyti bei vykdyti bendrąsias teisines normas, skirtas konstruktyviam sugyvenimui. Valstybė - tai teritorija ir žmonės, susieti sudėtingais etnokultūriniais, socialiniais, ekonominiais ir moraliniais ryšiais kaip medžio lapai su šaknimis bendriems tikslams (vaisiams) išauginti.

Piliečių sąšauka laikosi nuostatų, kad:

► gali būti tik dvi valstybės valdymo koncepcijos – morali ir nemorali.

Jeigu moraliosios įgyvendinimui reikia tam tikrų žinių ir minimalių KIEKVIENO visuomenės nario pastangų, tai antrosios įgyvendinimui – atvirkščiai: nereikia nieko žinoti, nieko nedaryti ir niekur nesikišti. Tada nekontroliuojamos valdžios ir verslo struktūros, netrukdomai ir automatiškai persiorientuoja į maksimalios naudos siekimą. Tai daroma būtent pasyviosios gyventojų daugumos sąskaita. Politika ir valstybinių struktūrų valdymas tampa asmeninės ar grupinės naudos siekimo priemone, pinigų darymo įrankiu. Nemoralioji koncepcija išplaukia būtent iš vienpusiškos materialiosios naudos siekimo.

► demokratija – daugumos valdžia - pati sau dar nėra vertybė. Tai tik valstybės valdymo būdas. Demokratijos negrindžiant doroviniais principais, neginant dorovinių vertybių valstybiniu mastu ir neugdant jų šeimoje, demokratinė visuomenė palaipsniui ir nepastebimai degraduoja. Pamažu degradavusi dalis tampa dauguma. Tada, pagal demokratijos principą, moralioji mažuma privalo paklusti nemoraliajai daugumai. Homoseksualizmo įsigalėjimas, vis dažniau pasigirstančios kalbos apie prostitucijos įteisinimą, įstrigusi garsioji Kauno pedofilijos byla, duoda pagrindą manyti, kad jau priartėjome prie tos kritinės virsmo ribos, kada moralumas tampa antiįstatymišku. Tam įtakos turi vis labiau plintanti neo-liberalizmo ideologija.

Valstybės atgimimas ir tolesnis išlikimas galimas tik tada, kai dora yra statoma aukščiau įstatymo (žiūr.schemą). Kitaip tariant, kuriami įstatymai pirmučiausiai neturi prieštarauti moralei, tad Seime turėtų būti ne antikorupcinis, o doros komitetas, nes korupcija yra doros ignoravimo pasekmė.

Moralioji koncepcija išplaukia iš požiūrio, kad mes esame vienos didelės šeimos, besivadinančios tauta, nariai.  O šeimoje žmonės priimami ne pagal tai, kokie jie šaunūs, gražūs ar talentingi. Jie priimami tik dėl fakto, kad paprasčiausiai vieni kitiems priklauso. Tai esminė ir pati svarbiausia nuostata. Šeimos narys gali būti nerangus ar perdėm plepus, mėgstąs priešgyniauti ar meluoti, tačiau jis vis tiek yra vienas iš mūsų ir todėl mes stengiamės jam padėti, saugome, kad jis nesusižeistų, neapsiplikintų ar neįkištų pirštų į rozetę, netaptų alkoholiku ar vagimi, augtų sveikas ir susilauktų vaikų – giminės, tautos, valstybės pratęsimo...

Moralioji koncepcija išplaukia iš krikščioniškos filosofijos, kur visuomenė ir laikosi šio šeimos principo.

TAUTA

Lietuva yra tautinė valstybė. Tauta yra ypatinga bendruomenė, jungiama bendros kilmės ir savimonės, ir išplečianti žmogiškąją visumą nuo šeimos iki žmonijos. Kas nemyli savo tautos, negali pamilti žmonijos. Ten, kur sunyksta tautinės vertybės, ten sunyksta ir visos kitos: šeimos, kultūros, moralės vertybės. Nors ryšys tarp tautiškumo ir moralumo nėra labai ryškus, bet vis dėlto jis egzistuoja, todėl tautiškumą galime laikyti viena iš moralinių kategorijų. Tautiškumą priimant formaliai, nesuteikiant jam moralinio pagrindo, jis nebetampa vienijimosi veiksniu. Paprastas pavyzdys – užsienyje dirbančius lietuvius dažniausiai reketuoja patys tautiečiai…

Dėl įvairių istorinių veiksnių, o ypač dėl intensyvėjančių globalizacijos procesų, tautos maišosi, susilieja. Tautiškumo sąvoka nyksta. Ji keičiama pilietiškumu, kur tautiškumas nustumiamas į paskutinį planą arba net visiškai eliminuojamas.

PILIETIŠKUMAS

Sąšauka pilietiškumą traktuoja irgi kaip moralinę kategoriją. Vienas iš šio judėjimo iniciatorių Nikolajus Medvedevas tai iliustruoja tokiu pavyzdžiu.

Lietuvoje yra įvairių tautybių gyventojų. Visi jie turi pasus, bet ne visi yra piliečiai. Pilietis, radęs pamestą piniginę, žūt būt stengsis grąžinti ją šeimininkui, o gyventojas - ramiausiai įsidės ją į kišenę. 

Formaliai juridiškai žiūrint, prostitutė, suteneris, kontrabandininkas, profesorius, pedagogas, gėjus ar kunigas yra vienodai lygūs piliečiai... (!!!)

VALDŽIA

VALDŽIA yra valstybės tvarkymo įrankis. Valdžios steigėja yra liaudis, tauta. Valdžios pareigoms atlikti liaudis samdo protingiausius žmones, atrinkdama juos tam tikro konkurso (rinkimų) tvarka. Liaudis jiems iš savo kišenės sumeta neblogą atlyginimą. Todėl ir didžiausias viršininkas ir net Prezidentas tėra tik samdinys, tarnas, turintis sąžinigai atidirbti šeimininkui (liaudžiai) už tą atlyginimą.

ĮSTATYMAI - tai taisyklės reguliuojančios mūsų valstybės gyvenimą, žmonių tarpusavio santykius. © Įstatymai būtini, kad sėkmingai išgyventų šeima, tauta, bendrija, žmogus ir visuomenė. Įstatymai be išlygų turi tenkinti visus doros, gėrio, lygybės ir teisingumo reikalavimus. Įstatymai, be išlygų, turi būti socialiai teisingi ir visiems vienodai privalomi. Sistema, kurioje viršenybė teikiama įstatymui, o ne moralei, nėra pajėgi užtikrinti teisingumo, nes žmonės negali sukurti tobulų įstatymų.

EKONOMIKA - tai ūkinė gamybinių, prekybinių ir finansinių ryšių sistema, skirta tautos materialinės gerovės užtikrinimui pagal doros ir teisingumo pricipus: daugiau bei sąžiningiau dirbantieji ir turi turėti daugiau.

POLITIKA – tai visų visuomenės sluoksnių ir atskirų piliečių interesų suderinimo menas pagal doros ir teisingumo principus, kad kiekvienas žmogus jaustųsi esąs laisvas bei saugus kaip asmenybė, ir reikalingas valstybei kaip jos narys ir kartu kaip šeimininkas

NEO-LIBERALIZMAS – tai teorija, pagal kurią kapitalistinės rinkos santykių ir rinkos mainų sistemai netaikomi jokie žmogaus veiklos srities ir etikos standartų apribojimai, pakanka, kad būtų reglamentuotas žmogaus elgesys. Iš to seka, kad valstybės kišimasis į ekonomikos ir socialinių santykių sritį turėtų būti sumažintas iki minimumo, t.y. kapitalas turi būti dauginamas ir judėti be jokių apribojimų. Valstybė turėtų atsisakyti daugumos socialinių programų ir sumažinti įmonių pelno mokesčius, t.y. praktiškai panaikinti mokesčius, tai reiškia, kad didžiausias pelnas ir laisvė suteikiama privačiam sektoriui, kuri turi būti taikoma visose srityse kaip prioritetas, o jei kelią užkerta aplinkos ar socialinės normos, jos turėtų būti panaikintos. Dabartiniai neoliberalizmo šalininkai yra profesinių sąjungų teisių apribojimų rėmėjai. Pagal neoliberalizmo koncepciją -Vyriausybės užduotis, tik prisidėti stiprinant kapitalą viską privatizuojant, bei šalinti kliūtis ir trukdžius, t.y. ištikimai tarnauti kapitalui ir „oligarchams“. Ir tik Vyriausybė atsako už kapitalo sukeltų recesijų ir krizių neutralizavimą – JAV būtent taip dabar ir yra.

Demokratijos pagrindą visada sudarė liberalizmas, o dabar neo-liberalizmas . Ši ideologija paskatino parsidavimo, korupcijos ir mafijos atsiradimą – tai kaina, už totalitarizmo atgyvenos atsikratymą. Pats neo-liberalizmo ideologijos neigimas iškarto traktuojamas kaip pavojus laisvės ideologijai ir pačiai demokratijai.