Lietuvos himno kūrimo istorija, jo sklaidos aplinkybių ypatumai

Monografija „Lietuvos himnas“

Sakoma, kad geriausia ir palankiausia tautos egzistavimo forma yra valstybė, kuri užtikrina teritorinį vientisumą, globoja kalbą, papročius, kultūrą, mokslą ir sudaro sąlygas tautai visapusiškai vystytis neprarandant nacionalinio savitumo. Tuo tarpu pavergtos tautos, neturėdamos tokių galimybių, merdi ir nyksta.

Trys simboliai – vėliava, herbas ir himnas atspindi valstybės suverenumą. Vėliavą keliame švenčių proga, ji plevėsuoja brangiose mums vietose: Gedimino pilies bokšte, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte, prie valdžios įstaigų, mokyklų. Herbu puošiame administracijos pastatus, reprezentacines patalpas, apdovanojimus. Himnas skamba per iškilmes ir linksmomis, ir liūdnomis progomis. Buvome įpratę su juo pasitikti ir palydėti dieną. Himną ne dainuojame, bet giedame, nes giedančiajam ir žodžiai, ir gaida yra šventi. Giedodami stovime lyg susikaupę maldai, kai kurios tautos netgi spaudžia prie širdies kairę ranką ar kitaip reiškia pagarbą savo giesmei.

Lietuvos himnas unikalus – jo žodžius ir gaidą parašė tas pats žmogus – gydytojas, kovotojas dėl lietuviškos spaudos, varpininkas, poetas, satyrikas, literatūros kritikas, publicistas, vienas didžiausių mūsų pirmojo atgimimo veikėjų – V.Kudirka (1858-1999).

Lietuvos nacionalinis muziejus, Paramos ir labdaros fondas Vinco Kudirkos vardui įamžinti bei Vinco Kudirkos fondas kartu su Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo komisija išleido gražiai apipavidalintą monografiją „Lietuvos himnas“. Tai aštuonių autorių, devyniasdešimties puslapių apimties, istoriniais faktais paremtas mokslinis darbas, supažindinantis plačiąją visuomenę su „Tautinės giesmės“ poveikiu ir pasididžiavimu savo tauta, bet kuriomis sąlygomis teikiančia viltį, laisvę ateinančioms Lietuvos kartoms.

Surinkti svarbiausius „Tautiškos giesmės“ istorijos faktus nuo jos sukūrimo iki mūsų dienų buvo šios knygos tikslas. Šio darbo pradžią padarė didelis Kudirkos Naumiesčio istorijos žinovas, V.Kudirkos fondo komiteto narys inžinierius Romas Treideris, surinkęs leidiniui dalį vertingos istorinės medžiagos. Himno istoriją aprašė Vincas Maciūnas, žinomas Lietuvos ir išeivijos literatūros istorikas, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto docentas. Pasitraukęs į Vakarus, Vokietijoje, Pabaltijo institute, dėstė lietuvių kalbą, buvo filologijos fakulteto dekanu. Persikėlęs į JAV dirbo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje, vėliau – Lituanistikos instituto literatūros skyriaus vedėju, buvo Lietuvių enciklopedijos redakcijos nariu. Lietuvos himno istorijos bruožai – tai ilgametis, profesionalus ir gerai dokumentuotas tyrinėjimas. Autorius parodo, kaip V.Kudirkos „Tautiška giesmė“ skynėsi kelią į lietuvių visuomenę, kaip ją užgiedojus pratintasi stotis, kaip toks iškilmingas giesmės atlikimas gąsdino caro valdininkus ir sulenkėjusius lietuvius. Valdininkų įtūžis buvęs toks didelis, kad net nuo V.Kudirkos antkapinio paminklo Kudirkos Naumiestyje buvo nukapoti himno žodžiai. Bundanti lietuvių visuomenė nesiryžo užrašo atkurti, kad paminklas visai nebūtų sunaikintas.

Viešai „Tautiška giesmė“ buvo pripažinta Didžiajame Vilniaus seime 1905 metais. Netrukus himnas susilaukė priekaištų dėl to, kad esąs nekosmopolitinis, kai kas jame pasigedo religinio elemento. Himno melodiją, kaip neoriginalią, neliaudišką, peikė net Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kompozitorius Česlovas Sasnauskas, Mikas Petrauskas ir kiti muzikos profesionalai. Buvo siūlomi kiti kūriniai, tačiau jie neprigijo. Oficialiai himnu „Tautiška giesmė“ buvo įtvirtinta pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje 1920 metais ir tapo Lietuvos Respublikos suverenumo simboliu.

1940 metais atslinkus Lietuvos nepriklausomybės sutemoms, pradėta pulti šį valstybės simbolį, mėginta pakeisti „Internacionalu“.Tačiau netrukus, pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną, himnas vėl suskambo per Kauno radiją, skelbdamas lietuvių tautos sukilimą.

Lietuvos himno likimą antrosios sovietinės okupacijos pradžioje aprašo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius. Po ilgų svarstymų, net įsikišus pačiam Stalinui, V.Kudirkos himnas buvo leistas, kol bus sukurtas naujas sovietinės Lietuvos himnas. Sovietinis himnas buvo patvirtintas tik 1950 m. liepos 15 d, rengiantis švęsti 10-ąsias Lietuvos aneksijos prie Sovietų Sąjungos metines.

R.Treideris pasakoja apie kelią, kurį teko nueiti Lietuvos himnui, skambėjusiam iš nesusitaikiusių su Tėvynės tragedija Lietuvos dukterų ir sūnų lūpų. Autorius pateikia pavyzdžių, įrodančių, kad V.Kudirkos žodžiai ir gaida tapo tautinio orumo simboliu ir vėl suskambo kartu su galinga antrojo mūsų valstybės atgimimo banga.

Pirmą kartą dar kaip nelegali emocinė protesto išraiška viešai jis sugiedotas mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23-ąją, greitai tapo neatskiriama Sąjūdžio renginių dalimi.

Net trys šios knygos rinkinio autorių straipsniai skirti „Tautiškos giesmės“ gaidai ir tekstui.

Lietuvos muzikos akademijos Muzikos istorijos katedros docentas dr. Jonas Bruveris pažvelgia į „Tautiškos giesmės“ gaidą to meto kitų šalių himnų kontekste, apgindamas V.Kudirką nuo vėlesnių kompozitorių profesionalų kritikos. Juk V.Kudirka rašė tada, kai beveik nieko neturėjome muzikos paveldo prasme, o verkiant reikėjo patriotinės giesmės. Reta to meto valstybė turėjo aukšto meninio lygio, garsių kompozitorių sukurtus himnus kaip Austrija, kurios pirmojo himno gaidą sukūrė didysis Haidnas. Daugumos valstybių himnų kūrėjai sekė, pritaikė, kompiliavo iš kitur paimtas melodijas. Ano meto fone V.Kudirkos himno muzika neišsiskiria iš kitų tautų himnų. Šedevrų tarp jų reta. Svarbiausia tai, kad V.Kudirkos „Tautiška giesmė“ tapo sava, širdžiai brangi.

Lietuvos muzikos akademijos doc. dr. Dana Palionytė pažymi, kad V.Kudirka nesimokė konservatorijoje, bet buvo kamerinio instrumentinio muzikavimo pradininkas Lietuvoje. Be to, ir kompozitorius, palikęs kūrinėlių fortepijonui, smuikui, instrumentinių pjesių. Jis mėgo dainas. Kelias dešimtis jų užrašė savo apylinkėse, jas spausdino „Varpe“. Yra išleisti du jo subalsuotų dainų sąsiuviniai „Kanklės“. Jis buvo ir šio darbo pradininkas.

Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėja prof. Regina Koženiauskienė mena teksto ilgaamžiškumo paslaptį. Ji vadina himno tekstą ne eilėraščiu, o aukštų tautinių, pilietinių, etinių ir demokratinių vertybių imperatyvu, nurodančiu tautai, kokiu keliu jai eiti. Pasak profesorės, giesmės tekstą galėjo sukurti tik toks žmogus kaip V.Kudirka, visu savo gyvenimu, darbais ir veikla liudijęs tas vertybes. Rašinys baigiamas suomių rašytojos Mailos Talvio žodžiais apie V.Kudirką: „Jis buvo tartum Lietuvos įsikūnijimas – visi jos lūkesčiai ir likimas“.

Kazimieras Dobkevičius



© 2006 „XXI amžius“