LAIŠKAS.
Tai - lietuvio emigranto laiškas, jis kartus - kaip koks vaistas.
"Sveikinu su Valstybės švente. Prieš mėnesį pardaviau namus ir nekilnojamąjį turtą Vilniuje. Ir išvykau į Kiprą su trimis vaikais. Žmona atvyks vėliau, nuvažiavo į Žemaitiją atsisveikinti su tėvais.

Aš turiu trispalvę. Prie savo namų jos nekelsiu, nes jai čia ne vieta. Svetimam krašte kitokios vėliavos.

Išvažiavom, nes jau kelinti metai Lietuvoje jaučiuosi šlykščiai. Kaip kažkokiam kognityviam disonanse: per Kovidą mano mamą išgelbėjome tik privačių gydytojų ir krūvos pinigų pagalba - vėžys.

Lietuva ją būtų numarinusi, nes Lietuvoje sistemiškai neveikia VISKAS.
Lietuviai nei analitiniu, nei platesniu mąstymu savo ateities nepažįsta. Tai matosi iš priimamų valdžios sprendimų.

Ėdanti korupcija jau apėmusi visas sritis, o siūlomas gydymas blogesnis už ligą.
Ateinantys nauji gydytojai ir "gelbėtojai" sąmoningai ar ne, bet renkasi tuos pačius kelius.
Sakysit: "Gelbėkis pats." Turiu savo supratimą - tą ir darau.

Esu ramaus būdo. Gelbėju Lietuvą ir save iš jos išvažiuodamas. Ir paaiškinsiu, kodėl.
Daugelis mūsų, nepaisant pajamų nei socialinio statuso, dažnai mąsto ir elgiasi kaip mažiausio socialinio sluoksnio beraščiai. Ypač finansiniai beraščiai. Apie strateginį ateities matymą išvis tyliu - nesuprantu Lietuvos verslo prisitaikėliškumo.

Nesuprantu savo kolegų, brolių, kur dirba lazerių srityje, kas domisi, žino, apie ką aš.
Kam jie ėmė iš Grybauskaičių rankų visus apdovanojimus?

Kaip Jūs, visi, liekantys Lietuvos versle, nesuvokiat, kad žmonės, išduodantys šiandien vienus, rytoj išduos jau kitus?

Ir tie kiti būsit Jūs, vos tik nustosit juos liaupsinti.
Kvatojausi, atsivertęs"delfį", kai broliams, pasiskundus dėl Lietuvos "vertybinės politikos", prieš juos atsisuko visa valdiška propaganda.

Kaip Jūs, Lietuvos verslas, nematot, kad mes savo mokesčiais ir darbu auginam tinginių ir vagių valdžioje armijas?

Mano vyresnėlis pernai baigė mokyklą. Dar niekur nestojo. Gavo šaukimą armijon. Jūs ką?
Landsbergiukai, turėję būti pavyzdžiu savo šaliai, pirmi eksportuoti iš Lietuvos be karinės tarnybos į užsienį.

Juk visų mūsų akys nukreiptos į ŠIĄ ŠEIMĄ.

Juk visada karinė tarnyba buvo šalies elito ir vadovų priedermė.
Vien dėl to Senelis iš balkonėlio negali išdidžiai pažvelgti į Tautą.

Ką, sakykit, turėtų ginti trys mano sūnūs, jeigu jūsiškiai šiandien pasitraukė?
Ką? Prisivogtus politikų ir valdininkų turtus? Gal jie turėtų kovoti už valstybę, kuri nė vieno nusikaltėlio nenuteisė už milžiniško mąsto korupciją, bet pasodino žmones už nedidelius nusižengimus? Kaip kokioj Afrikoj.

Ką Jūs ten per valstybines švente švęsit - nežinau.
Mano gimtinėje buvo du partizanai, nužudyti stribų. Mano seneliai buvo ištremti į Sibirą.
Aš mačiau, kaip po balkonėliu Jūs švenčiat šitos sistemos sugrįžimą, nes ji buvo valdiško klestėjimo, uždrausto laisvo žodžio, nepagarbos verslui, įtvirtintos korupcijos sistema.
Tokie Jūs esat šiandien ir aš savo darbu Jūsų nešersiu.

Sugrius, sprogs Lietuvos valdžia ir biurokratai nuo savo vogimo, korupcijos ir nuo valstybinio sektoriaus dydžio.

Nenoriu būti prisitaikėlių ir palaižūnų versle, nenoriu būti TOKIOS visuomenės dalis.
Galit mane smerkti, juodinti, bet aš pasirinkau savaip.

Aš manau kitaip. Aš kovoju, ir mano kova taip pat nelengva.
Patikėkit…"