Dr. Po­vi­las JA­KU­ČI­O­NIS

Emig­ra­ci­ja – tau­tos mir­tis

Min­tys po dis­ku­si­jų por­ta­le „Del­fi“

Lie­tu­vo­je dis­ku­si­jos apie emig­ra­ci­ją tai įsi­žie­bia, tai nu­rims­ta, bet ne­si­bai­gia. Per­nai jas ypač pa­ska­ti­no Sei­me vy­kęs įsta­ty­mo dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės svars­ty­mas ir Pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės (PLB) su­va­žia­vi­mas. Grį­žu­si iš vieš­na­gės JAV Sei­mo pir­mi­nin­kė I.De­gu­tie­nė ne­at­sar­giai, bet tei­sin­gai vie­šu­mo­je pra­si­ta­rė, kad žmo­nės ryž­ta­si pa­lik­ti sa­vo Tė­vy­nę dėl ge­res­nio gy­ve­ni­mo per­spek­ty­vos už­sie­nio vals­ty­bė­je.

Šie žo­džiai už­ga­vo ir įžei­dė už­sie­nio lie­tu­vius. Jų nuo­mo­ne, I.De­gu­tie­nė ne­su­pran­ta si­tu­a­ci­jos. Pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės val­dy­bos pir­mi­nin­kė Re­gi­na Na­ru­šie­nė ma­no, kad emig­ra­ci­ja – ne as­mens rei­ka­las, o tau­tos li­ki­mas. Ji ste­bi­si ne­su­pra­ti­mu, ką už­sie­nio lie­tu­vis jau­čia (at­sky­ri­mą nuo Tė­vy­nės, gi­mi­nių, šei­mos). Ji ma­no, kad pi­lie­ty­bė yra svar­biau­sias ry­šys žmo­gui su sa­vo pri­gim­ti­ne Tė­vy­ne.

PLB at­sto­vai ir ki­ti ora­to­riai, per­nai kal­bė­ję su­va­žia­vi­me, tei­si­no ap­si­spren­di­mą iš­vyk­ti ir pa­sa­ko­jo apie emig­ran­tų dva­si­nius iš­gy­ve­ni­mus to­li nuo Tė­vy­nės tarp sve­ti­mų. Kal­bė­ta, jog ne­ga­li­ma pri­vers­ti žmo­gų ne­vyk­ti, o pa­si­rin­ki­mo iš­vyk­ti ne­ga­li­ma smerk­ti kaip blo­gio. Jei žmo­gus ne­ga­li už­tik­rin­ti sa­vo ele­men­ta­rių po­rei­kių, jis iš­va­žiuo­ja. Ta­čiau kuo il­giau žmo­gus bū­na už­sie­ny­je, tuo sun­kiau jam grįž­ti. Rei­kia pa­lik­ti at­vi­ras du­ris, nes­merk­ti jų, ne­da­lin­ti į blo­gus ir ge­rus lie­tu­vius. Da­bar pa­si­tai­ko kal­ti­ni­mų emig­ran­tams iš­da­vys­te ir iš pa­vy­do ky­lan­čių prie­kaiš­tų.

Žur­na­lis­tas To­mas Dap­kus sa­vo kal­bo­je pas­te­bė­jo, kad vi­suo­me­nė­je mig­ra­ci­ja su­vo­kia­ma kaip di­džiau­sia pro­ble­ma, ta­čiau po­li­ti­niu ly­giu ji nesp­ren­džia­ma. Ki­tas kal­bė­to­jas  Arū­nas Pem­kus tei­gė esą pa­sau­ly­je gy­ve­na apie 5 mi­li­jo­nai lie­tu­vių kil­mės žmo­nių, apie ku­riuos Lie­tu­vo­je ne­ži­no­ma ar­ba pa­mirš­ta.

Pa­na­šiai sa­kė ir bu­vęs Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rius Pran­cū­zi­jo­je Ri­čar­das Bač­kis: „Daug šei­mų ra­gi­na sa­vo vai­kus ir vai­kai­čius emig­ruo­ti. Mo­ty­vas eko­no­mi­nis. Per­nai emig­ran­tai per­ve­dė į Lie­tu­vą per ke­tu­ris mi­li­jar­dus li­tų. Per ne­pri­klau­so­my­bės me­tus pra­ra­do­me apie mi­li­jo­ną tau­tie­čių, o li­ku­siems čia teks sun­kiai dirb­ti, kel­ti eko­no­mi­ką.“ Kas tie­sa, tai tie­sa!

Pa­sa­ky­ti ar­gu­men­tai tei­sin­gi, jei tu­ri­me gal­vo­je as­me­nis, in­di­vi­dus. Ta­čiau jei gal­vo­ja­me apie vi­suo­me­nę, tau­tą – rei­kia ki­to­kių ar­gu­men­tų. Jei žmo­nės Lie­tu­vo­je pra­dė­jo my­lė­ti emig­ran­tus tik dėl jų pi­ni­gų, tai rei­kė­jo skelb­ti re­fe­ren­du­mą dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės, gal jis bū­tų lai­mė­tas. Dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė kur kas ma­žes­nė ne­lai­mė, nei šim­tai tūks­tan­čių pra­ras­tų žmo­nių.

Keis­ta min­tis, jog Sei­mo pir­mi­nin­kė ne­su­pran­ta si­tu­a­ci­jos, o emig­ran­tai ją ge­rai ži­no. Tik­riau­siai skir­tu­mas tas, kad vie­nu at­ve­ju kal­ba­ma apie si­tu­a­ci­ją Lie­tu­vo­je, ki­tu – emig­ra­ci­jo­je. Emig­ra­ci­jos aiš­ki­ni­mas kaip „tau­tos li­ki­mas“ ga­li reikš­ti ir ti­kė­ji­mą mū­sų tau­tos žū­ti­mi.

Ne pi­lie­ty­bė yra svar­biau­sias ry­šys su Tė­vy­ne, bet mei­lė gim­ta­jam kraš­tui ir pa­rei­gos jam su­pra­ti­mas. Mes, li­ku­sie­ji, nes­mer­kia­me iš­vy­ku­sių­jų, bet mums skau­da šir­dį dėl nyks­tan­čios tau­tos. Prie to ge­ro­kai pri­si­de­da emig­ra­ci­ja, to­dėl ir ne­tu­ri­me pa­grin­do jos gerb­ti.

Ky­la klau­si­mas, kas gi juos, emig­ran­tus, at­sky­rė nuo Tė­vy­nės ir sa­viš­kių, jei ne jie pa­tys? Jei Lie­tu­vo­je už­mirš­ta­ma, kad pa­sau­ly­je gy­ve­na dar pen­ki (gal tik­riau, vie­nas ar du) mi­li­jo­nai tau­tie­čių, tai gal jie nie­kur ir nie­kuo ne­pa­si­reiš­kia, kaip lie­tu­viai? Se­no­vė­je vai­kus par­duo­da­vo į ver­gi­ją, kad iš­gy­ven­tų li­ku­sie­ji. Da­bar, ma­to­te, kad gy­ven­ti bū­tų ge­riau, tė­vai vai­kus „ra­gi­na emig­ruo­ti“. Ar ne­nu­si­kal­ba­te, po­nai?

Di­džiau­sias bet ku­rios tau­tos tur­tas – tai jos žmo­nės. Per pas­ku­ti­nį de­šimt­me­tį emig­ra­vo 204,7 tūks­tan­čio Lie­tu­vos gy­ven­to­jų. Per 20 me­tų emig­ran­tų pri­skai­čiuo­ja­ma nuo 300 iki 500 tūks­tan­čių. Tė­vy­nę jie pa­li­ko, lyg ser­gan­čią mo­ti­ną.

Vie­na Ry­gos uni­ver­si­te­to fi­lo­lo­gi­jos pro­fe­so­rė pa­sa­kė, kad dvi­kal­bys­tės įve­di­mas Lat­vi­jo­je pri­lyg­tų lat­vių tau­tos pa­smer­ki­mui mir­čiai. Lie­tu­vos at­ve­ju ga­li­ma sa­ky­ti – kiek­vie­nas emig­ruo­jan­tis lie­tu­vis pa­si­ra­šo po lie­tu­vių tau­tos mir­ties nuo­spren­džiu. No­ri jis to ar ne­no­ri, su­pran­ta jis tai ar ne­su­pran­ta!

Po­ka­rio re­zis­ten­ci­jos, Lie­tu­vos Są­jū­džio da­ly­viai – tau­tos dau­gu­ma – ne­ga­lė­jo net įsi­vaiz­duo­ti to­kio ma­si­nio bė­gi­mo iš po 50 me­tų ver­gi­jos iš­si­lais­vi­nu­sios Tė­vy­nės. Ne­ga­lė­jo to įsi­vaiz­duo­ti ir Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vos pat­rio­tai, su di­džiu­liu ent­uziaz­mu gy­nę ir kū­rę ge­ro­vę sa­vo Tė­vy­nė­je. Ne­gi ba­das ar ma­ras Tė­vy­nę iš­ti­ko, kad rei­kia strim­gal­viais iš jos bėg­ti? Guo­džia­ma­si, jog mig­ra­ci­ja yra na­tū­ra­lus pa­sau­li­nis pro­ce­sas ir ne­rei­kia la­bai iš­gy­ven­ti, nes dau­gu­ma su­grįš, kai Lie­tu­vo­je bus ge­riau gy­ven­ti.

Tik kas tą „ge­riau“ su­kurs? Dau­gu­ma ne­su­grį­žo. Grį­žo tik trem­ti­niai iš Si­bi­ro, nes jie bu­vo prie­var­ta iš­trem­ti. Iš Lie­tu­vos emig­ruo­ja san­ty­ki­nai ke­lis kar­tus dau­giau nei iš ki­tų kai­my­ni­nių ša­lių. Ko­dėl? Nie­kas ne­ieš­ko at­sa­ky­mo. Ir dėl to liūd­niau­sia. Gal Tė­vy­nė­je ba­du mirš­ta, gal tei­sy­bės ne­ran­da, gal to­kiu bū­du „blo­gai“ val­džiai ker­ši­ja? Bu­vo vi­so­kių val­džių – ir kai­rių­jų, ir de­ši­nių­jų, li­be­ra­lių ir po­pu­lis­ti­nių.

Ne­gi vi­sos blo­gos, vi­sos smau­gia, vi­sos va­gia? Ir nie­ko ma­žas žmo­ge­lis ne­ga­li pa­da­ry­ti. Jis nei­na bal­suo­ti, ne­ren­ka ge­res­nės val­džios, o iš­vyks­ta į Va­ka­rus. Kaž­ko­dėl ne į Ry­tus... Ne toks jis jau „ma­žas“ – su­pran­ta, kur ge­riau. O jei su­pran­ta, tai ko­dėl pats sau ne­ku­ria ge­res­nio gy­ve­ni­mo Tė­vy­nė­je? Juk vi­sai ne­se­niai ne to­kias ga­ly­bes, kaip mū­sų ko­rum­puo­ti val­di­nin­kai ar tei­si­nin­kai, įvei­kė­me ir ta­po­me lais­vi nuo iš­o­rės pa­ver­gė­jų.

Vi­sos bu­vu­sios ir esa­mos val­džios ty­lė­jo ir ty­li, lyg van­dens į bur­nas pri­si­ė­mę. Ta ty­la tik ska­ti­na emig­ra­ci­ją. Su­prask – ge­riau ne­bus. Nors tir­tų, skai­čiuo­tų, ana­li­zuo­tų, ieš­ko­tų prie­žas­čių. Gal rei­kia keis­ti eko­no­mi­kos po­li­ti­ką, gal pa­sku­bė­ti at­kur­ti tei­sin­gu­mą? Iš tik­rų­jų tarp spręs­ti­nų pro­ble­mų emig­ra­ci­jos nie­ka­da ne­į­var­di­ja A.Ku­bi­lius ar ku­ris nors ki­tas bu­vęs prem­je­ras, me­ti­niuo­se pra­ne­ši­muo­se jos ne­mi­nė­jo nei V.Adam­kus, nei D.Gry­baus­kai­tė. Kas­met pa­dė­tis ka­tast­ro­fiš­kai blo­gė­ja. Jei iš pra­džių emig­ra­vo pa­vie­niai žmo­nės ir pa­lai­kė glau­dų ry­šį su šei­mo­mis, tai da­bar emig­ruo­ja šei­mos su vai­kais. To­kie ta­pę pen­si­nin­kais gal ir su­grįš, ta­čiau vai­kai – tik per ste­buk­lą, tik at­ski­rais at­ve­jais.

Pra­ras­ti žmo­nes „pa­de­da“ ir nei­gia­mas gims­ta­mu­mo bei mir­čių san­ty­kis. Per pas­ku­ti­nį de­šimt­me­tį mi­rė 102 tūks­tan­čiais Lie­tu­vos gy­ven­to­jų dau­giau, nei gi­mė. Per 10 me­tų mi­rė 426 tūks­tan­čiai žmo­nių, ar­ba vi­sas Kau­nas! Imig­ran­tų per tuos 10 me­tų te­bu­vo 64,2 tūks­tan­čiai. Per 20 me­tų vi­so­se Bal­ti­jos ša­ly­se gy­ven­to­jų su­ma­žė­jo 1,6 mi­li­jo­no, ar­ba vi­sa Es­ti­ja!

16 am­žiu­je švie­tė­jas Mi­ka­lo­jus Dauk­ša tau­tos tvir­tu­mą ma­tė gim­to­jo­je kal­bo­je. Anks­tes­nių emig­ran­tų vai­kai lie­tu­viš­kai jau ne­kal­ba. Mū­sų lau­kia prū­sų li­ki­mas. Var­das li­ko, o tau­ta iš­ny­ko. Pa­na­šų li­ki­mą lie­tu­viams pra­na­ša­vo kom­par­ti­jos vei­kė­jas Michai­las Su­slo­vas: „Lie­tu­va bus, bet lie­tu­vių jo­je ne­bus.“ Su­prask: jie gy­vens Si­bi­re. Tau­tos eli­tas ši­to ne­su­pran­ta, ar­ba de­da­si ne­su­pran­tąs.

Vals­ty­bės vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­kos svar­biau­siu ak­cen­tu tu­rė­tų bū­ti na­ci­jos gau­sė­ji­mas ir ge­ro­vės kė­li­mas, sa­kė R.Bač­kis. Sei­mo So­cia­li­nių rei­ka­lų ir dar­bo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Ri­man­tas Jo­nas Da­gys ban­do tai da­ry­ti, bet frag­men­tiš­kai ir ne­sėk­min­gai. Mi­nist­ro pir­mi­nin­ko A.Ku­bi­liaus pri­o­ri­te­tai vis tie pa­tys: fis­ka­li­nis sta­bi­lu­mas,  ener­ge­ti­ka ir pen­si­jų re­for­ma. Emig­ra­ci­jos stab­dy­mo po­li­ti­kos, de­ja, nė­ra.

Me­čys Lau­rin­kus per Lie­tu­vos ra­di­jo lai­dą „Aki­ra­čiai“ vie­na iš grės­mių vals­ty­bei įvar­di­jo na­ci­o­na­liz­mą. Da­rius Kuo­lys emig­ra­ci­jos prie­žas­ti­mi lai­ko ne­tei­sin­gu­mą. Ar rei­kia gerb­ti žmo­nes, bė­gan­čius nuo blo­gio, o ne ko­vo­jan­čius su blo­giu? Gerb­ti­ni žmo­nės ne­bė­go nuo Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ob­jek­tų, kai pa­si­ro­dė so­vie­tų tan­kai, bet tvir­tai sto­vė­jo su­si­ki­bę ran­ko­mis prieš vamz­džius... Ne­gi šian­dien bė­ga už jū­rių ma­rių nuo sa­vų biu­rok­ra­tų? Vi­sai ne­pa­na­šu į tie­są. Tik­ros prie­žas­tys ki­tos – no­ras gy­ven­ti ge­riau. Tik gė­da pri­si­pa­žin­ti, nors pats no­ras nė­ra smerk­ti­nas.

Pra­ran­da­me jau­ni­mą, pra­ran­da­me at­ei­tį. Net 60 pro­cen­tų jau­ni­mo no­rė­tų emig­ruo­ti il­ges­niam lai­kui. Nuo įsto­ji­mo į ES emig­ra­vo 220 tūks­tan­čių žmo­nių. Ar ver­ta bu­vo sto­ti į ES? Da­bar skai­čiuo­ja­ma tik eko­no­mi­nė ES nau­da. O kas pa­skai­čiuos, kiek kai­nuo­ja iš­au­gin­ti ir iš­la­vin­ti 220 tūks­tan­čių žmo­nių? Ko­kį na­ci­o­na­li­nį pro­duk­tą per 10 me­tų bū­tų su­kū­rę tie 220 tūks­tan­čių? Ir mo­kyk­lų kla­sės gal bū­tų pil­nos, kaip bu­vę. Sa­ko­te, val­džia ne­da­vė dar­bo, tai ir iš­va­rė? O ko­dėl ne­pra­si­ma­nė­te pa­tys? Še­šė­li­nia­me vers­le, žiū­rėk, ko­kie iš­ra­din­gi!

Vil­niaus uni­ver­si­te­to prof. Ze­no­nas Nor­kus ma­no, kad nau­jos kar­tos emig­ran­tai ga­li tap­ti „žy­diš­kais lie­tu­viais“, pa­de­dan­čiais Lie­tu­vai. To­kius tu­ri Iz­ra­e­lis. Jo nuo­mo­ne, mū­sų emig­ran­tai dve­jo­pi: vie­ni emig­ra­vo dėl žlu­gu­sio gy­ve­ni­mo, ki­ti – dėl ži­nių ir pa­tir­ties. Tik pas­ta­rų­jų ma­žai. Jie esą ir ga­li tap­ti „žy­diš­kais lie­tu­viais“.

O ki­ti jau­čia nuo­skau­dą ir yra ne­pro­duk­ty­vūs. Ki­ta ver­tus, juk ne Lie­tu­va juos nu­skriau­dė. J.V.Daug­mau­dis pas­te­bi, jog Iz­rae­lį at­kū­rė dias­po­ra. Pa­sau­lio žy­dai su­va­žia­vo į Iz­rae­lį. Lie­tu­viai, at­virkš­čiai, at­si­vė­rus sie­noms, iš­ei­na į pa­sau­lį. Lie­tu­viš­ko­ji dias­po­ra už­sie­ny­je ne­iš­lai­ko lai­ko iš­mė­gi­ni­mo – pri­mirš­ta kal­bą ir kul­tū­rą, asi­mi­liuo­ja­si.

Lie­tu­vos vo­kie­čiai, 1941 me­tais pa­gal Hit­le­rio ir Sta­li­no su­si­ta­ri­mą iš­kel­din­ti iš Lie­tu­vos, dau­giau­sia iš Klai­pė­dos kraš­to (bu­vo iš­va­ry­ta apie 52 tūks­tan­čius), iki šio­lei jau­čia nos­tal­gi­ją sa­vo gim­ta­jam kraš­tui. Jie lei­džia žur­na­lą „Die Rau­te“ (Rū­ta). Ja­me ra­šo, jog tu­ri dvi Tė­vy­nes: Lie­tu­vą ir Vo­kie­ti­ją.

Ar lai­kui bė­gant ne taip pat jau­sis ir mū­sų da­bar­ti­niai emig­ran­tai? Jaus nos­tal­gi­ją, bet ne­jaus pa­rei­gos. Jau da­bar pa­na­šiai el­gia­si: ap­lan­ko gi­mi­nes, pa­si­sve­čiuo­ja ir – „ad­ju“. Tik vie­nas ki­tas pen­si­nin­kas ap­si­gy­ve­na Lie­tu­vo­je. Ge­rai, bet jie ne­su­ku­ria rep­ro­duk­ci­jos, ge­rų idė­jų, ne­per­ke­lia ino­va­ci­jų ir ka­pi­ta­lo į tė­vų že­mę, iš­sky­rus re­tus, pa­vie­nius at­ve­jus. Ten­ka ap­gai­les­tau­ti, kad lie­tu­viai, de­ja, ne žy­dai!