Penkios klaidos Lauryno Kasčiūno tekste
Neseniai mano dėmesį patraukė Lauryno Kasčiūno straipsnis Delfi, kuriame buvo kritikuojama Lietuvos Vyriausybės migracijos politika (nuoroda žemiau). Buvo įdomu sužinoti parlamentaro nuomonę ir, tuo pačiu metu, buvo dar įdomiau palyginti savo kaip migranto nuomonę apie tas pačias problemas. Antraštė „Penkios klaidos tekste“ pasirinkta Delfi stiliumi dėmesio pritraukimui, nors iš tikrųjų tekstą teisingiau būtų pavadinti „Penki faktai straipsnyje, su kuriais aš nesutinku“. Ir mano noras buvo patalpinti tekstą būtent DELFI portale kaip atsakymą, bet DELFI pasiūlo tik PILIETIS rubrika kur mano tekstas turėjo būti netoli antraščių „Vienas kartas gamtoje įsiminė ilgam – bijojo, kad puola maniakas“ :(
1 faktas - (LK) „Pigios darbo jėgos importas trumpalaikėje perspektyvoje patenkina verslo poreikius bei gerina BVP rodiklius, tai taip pat neigiamai atsiliepia vietinių gyventojų atlyginimams, užimtumui bei socialiniam augumui.“
Nėra Lietuvoje pigios darbo jėgos importo. Niekas iš užsieniečių nedirba už minimumą kaip vietiniai gyventojai. Darbininkai imigrantai atvažiuoja čia ne dirbti, o plūkti, arti, jiems reikia išlaikyti savo šeimas, taip kad niekas mažiau nei 800 eurų neuždirba, statybose normaliu laikomas mėnesinis užmokestis nuo 1000 eurų, kvalifikuotas imigrantas, inžinierius arba aukštos klasės suvirintojas, uždirba nuo 1500 eurų per mėnesį po mokesčių.
Ir jokio Lietuvos gyventojų išstūmimo iš darbo rinkos nėra dėl paprastos priežasties – darbo yra daugiau nei darbuotojų. Na o apie socialinę apsaugą iš viso juokinga girdėti – imigrantai moka įmokas Sodrai, visas jų atlyginimas yra baltas, bet jie NEGAUS pensijos Lietuvoje. Tai yra šie žmonės uždirba pensijas Lietuvos gyventojams.
2 faktas – (LK) „Neigiamas nekontroliuojamos imigracijos poveikis yra atlyginimų dempingavimas: iš trečiųjų šalių atvykę darbuotojai yra pasiryžę dirbti už mažesnį atlyginimą nei vietiniai gyventojai, todėl darbdaviams nebelieka spaudimo kelti algas.“
Jeigu Jūs pasakysite tai tolimųjų reisų vairuotojui iš Baltarusijos, jis tiesiog nusišypsos, nes gauna lygiai tokį patį atlyginimą kaip ir lietuvis, dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju. Statybose moka už atliktą darbą, ir įkainiai visiems darbuotojams yra vienodi. Na o jau inžinierių, technologų, kitų „mėlynųjų apykaklių“ atlyginimas seniai nėra apsprendžiamas paso spalva. Vadovai nėra idiotai – jeigu žmogus neša pelną kompanijai, jo atlyginimas bus adekvatus atnešamam pelnui.
3 faktas - (LK) „Didelė dalis trečiųjų šalių imigrantų neturi priimančiose valstybėse reikalingos kvalifikacijos, nekalba vietine kalba, todėl valdžiai reikia spręsti papildomas problemas dėl imigrantų integravimo į darbo rinką bei visuomenę. Ir tai kainuoja.“ Grįžkime prie tolimųjų reisų vairuotojų, suvirintojų, statybininkų, inžinierių – visi jie turi reikalingą kvalifikaciją, tai įvertina ir pats darbdavys. Integravimosi į darbo rinką problemos iš viso nėra – žmogus atvažiuoja ir pradeda dirbti.
Visi kursai, pavyzdžiui, darbo saugos, kvalifikacijos kėlimo, Lietuvoje vedami ta kalba, kurią supranta užsienio darbuotojas. Beveik visi imigrantai, kas nori gauti didesnį atlyginimą ir užimti geresnes pozicijas, iš karto eina į lietuvių kalbos kursus – ar už savo pinigus, ar už darbdavio. Taip kad valstybei tai visai nieko nekainuoja.
4 faktas - (LK) „Jog tik 5 proc. savivaldybių turi patvirtintą tikslą bei strategiją, kaip skatinti grįžtamąją emigraciją.“
Štai ką moka mūsų politikai – rašyti strategijas, planus ir nustatyti tikslus. Ne rašyti reikia, o užtikrinti įmonėms regionuose lengvą prieigą prie finansavimo verslo vystymui. Įmonės vystymo kredito gauti neįmanoma, čia nors ir 10 planų savivaldybė parašys, nė vienas nepadės grąžinti emigrantų.
5 faktas ir pats svarbiausias - (LK) „OECD parengtoje ataskaitoje apie Lietuvą pabrėžiama, jog virš 80 proc. iš Lietuvos išvykusių emigrantų nedirbo per pastaruosius 12 mėnesių prieš išvykimą. Tai reiškia, kad Lietuvoje yra potencialių darbuotojų, kurie suradę darbą liktų Lietuvoje, tačiau jiems tai nepavyksta.“
Ir tai yra geriausiais Lietuvos politikų visiško atitrūkimo nuo realaus gyvenimo pavyzdys. Išversiu sėdintiems Seime, ką reiškia OECD statistika – 80-ies proc. išvažiavusiųjų emigrantų dėl įvairių priežasčių antstolių buvo areštuota sąskaita. Žmonės metus bandė dirbti nelegaliai (ataskaitoje tai aprašoma kaip nedirbo per pastaruosius 12 mėnesių prieš išvykimą), juos nuolat palikdavo ant lėdo nesąžiningi darbdaviai, kuriems tokie žmonės – tai pasipelnymo priemonė, ir pavargę kovoti už normalų gyvenimą tokie žmonės išvažiavo iš Lietuvos.
Ir niekada jie negrįš į Lietuvą, nors ir norėtų. Priežastis – vis ta pati areštuota sąskaita, kurios skola vis didėja ir didėja, neleisdama grįžusiam į Lietuvą emigrantui dirbti legaliai. Ir štai čia mes prieiname prie galimo emigrantų grįžimo problemos sprendimo – būtinumo reformuoti antstolių tarnybos darbą. Visų pirma, reikia padaryti vienkartinį visų skolų iki 60 eur nurašymą, nutraukti vykdomuosius procesus pagal jas ir uždrausti antstoliams išieškoti savo išlaidas dėl šių skolų.
Plačiai išplatinti šią informaciją tarp emigrantų ir įpareigoti antstolius savo sąskaita informuoti kiekvieną skolininką apie jo skolos nurašymą ir sąskaitos arešto atšaukimą. Nustatyti lengvatines sąlygas skoloms iki 100 eur padengti – skolininkas gali pats kreiptis į antstolius, pateikti jiems savo skolos padengimo dalimis grafiką, ir šiuo atveju sąskaitos areštas galimas tik pasirašyto mokėjimo grafiko pažeidimo atveju.
Nustatyti fiksuotus delspinigius skoloms iki 1000 eur išieškoti. Be antstolių tarnybos reformos niekada neįvyks pokyčių emigrantų grąžinimo tempuose, ir labai liūdna, kad iki šiol nė vienas Lietuvos politikas aktyviai neužsiėmė šia tema. Nusileiskite ant žemės iš savo kabinetų Seime! Be abejo maloniau dėvėti smokingą ir dalyvauti vakarėlyje su lietuviais iš City, kviesti jų grįžti į Lietuva, bet didžiausias dalis JK lietuvių dėvi JA7 treningus ir blogos santykius su antstoliai. Ir tai pati didžiausia problemą jeigu mes tikrai norim gražinti emigrantus ir duoti jiems antrą šansą.
Vienintelis dalykas, su kuriuo sutinku Lauryno Kasčiūno straipsnyje – tai „didžiausi emigracijos šuoliai vyksta, kai žmogui yra 19 ir 23 metai, t. y. tais metais, kai baigiama mokykla ar universitetas.“ Tai pats sudėtingiausias metas – tu tik pradedi savo darbo karjerą, gyvenimiškos patirties nėra, žinių irgi, negative minded tėvai patarimu padėti negali, norisi ir I-phone, ir surūdijusio BMW, neapgalvotai imamas kreditas, šio veiksmo pasekmės nelabai suvokiamos, mokėjimas pradelstas, bankas įvarė sąskaitą į minusą, antstoliai, 12 mėnesių nelegalaus darbo (žr. 5 faktą) ir pabėgimas nuo problemų į kitą šalį.
Štai politikų užduotis ir yra sukurti įstatymus, padedančius žmonėms ištaisyti savo klaidas be ilgalaikių ir skaudžių pasekmių. Juk klaidų daro visi – ir statybininkai, ir politikai, ir verslininkai.
Apie autorių – imigrantas, dirbu statybų srityje, kasdien bendrauju ir su imigrantais, ir su emigrantais, ir su jaunimu, taip kad viskas, kas parašyta – iš REALIOS gyvenimiškos patirties.
Viktor Voroncov
