Principinis ir trumpas atsakymas į šį egzistenciškai svarbų šalies ateičiai klausimą galėtų būti toks: Lietuva sparčiai praradinėja paskutinius laisvės ir valstybingumo likučius, o pati lietuvių tauta nyksta ir išsivaikščioja neregėtu jos istorijoje greičiu todėl, kad atviros pilietinės visuomenės kūrėjų pastangomis ji vis giliau gramzdinama į prigimtinės laisvės svaigulį. Tai daroma pasitelkus gerai apgalvotą ir savo veiksmingumą įrodžiusią šalies piliečių nupolitinimo – jų ištautinimo ir išvalstybinimo – strategiją. Idėjinis jos pamatas ir pagrindinis praktinio įgyvendinimo įrankis yra beatodairiška ir iš principo jokių ribų nepripažįstanti žmogaus teisių plėtra. Suvokti tokios plėtros daromą žalą ir pragaištingą poveikį moderniosioms visuomenėms ir apie ją kalbėti darosi vis sunkiau, nes žmogaus teisių sąvoka seniai tapo perdėm ideologizuota  ir ją nuo bet kokių abejonių ir kritikos tvirtai saugo ilgai ir kryptingai kurta bei nuolatos palaikoma absoliutaus šventumo aura. XVII a. aiškius kontūrus įgijusi ir vėlesniais šimtmečiais vis plačiau įsitvirtinusi modernioji vakarietiška žmogaus teisių samprata laikoma ne tik viena svarbiausių moralinių, politinių ir teisinių Vakarų visuomenių ir joms būdingo liberalaus demokratinio valdymo atramų, bet aukštinama ir kaip vienas didžiausių civilizacijos laimėjimų ir laikoma kone visos žmonijos istorinės raidos viršūne. Todėl net iš pažiūros solidžiuose akademiniuose darbuose žmogaus teisių sąvoka neretai vartojama kaip savaime suprantama ir šitaip paverčiama ideologine kliše, išlaisvinančia tyrinėtojus iš pareigos išsamiau ir giliau paaiškinti, ką ji vis dėlto reiškia, tai yra, koks jos tikrasis turinys ir prasmė. 
Pastangos kruopščiau analizuoti žmogaus teisių idėjos teorines ištakas, genezę ir jos istorinės raidos vingius gali būti palaikytos šventvagišku, geriausiu atveju – ,,nepolitkorektišku“ akademiniu išsišokimu ir sukelti  pernelyg smalsiam tyrinėtojui  gana didelių nepatogumų ar net nemalonumų ne tik profesinėje veikloje. Kalbant aiškiau, jam gresia pavojus įgyti ideologiškai ,,netvirto“ ar net ,,nepatikimo“ piliečio bei mokslininko reputaciją ir susilaukti valdžios nemalonės bei ,,teisingai mąstančios“ visuomenės dalies pasmerkimo – būti apšauktam demokratijos ir laisvės   griovėju ar net visos Vakarų civilizacijos nekentėju ir priešu.
Visuotinai tvyrančioje žmogaus teises gaubiančioje politinio ir ideologinio ,,korektiškumo“ atmosferoje gana sunku ar net beveik neįmanoma susivokti, kad šių teisių kritika apskritai gali būti dvejopa. Tikrai esama kritikos, kurią tiksliau derėtų vadinti tūžmingu puolimu, ir kurią įkvepia tiek bukas priešiškumas viskam, kas vakarietiškai modernu, tiek ir akla neapykanta pačiai laisvei. Tačiau ne tik galima, bet ir būtina kitokia kritika – kritika, kuri remtųsi dalykiška žmogaus teisių prigimties teorine analize ir būtų grindžiama neideologizuotomis, moksliniais tyrinėjimais gautomis žiniomis apie šių teisių sampratos istorinę raidą bei jos metu įvykusius gelminius jos turinio ir prasmės pokyčius. Šitaip – dalykiškai ir neideologizuotai – pažvelgus į moderniąją žmogaus teisių sampratą ir jos kismą, iš karto krenta į akis viena be galo svarbi ir įdomi istorinė šių teisių plėtros tendencija. Jos linkstama nepastebėti arba vengiama ją giliau aiškintis bei interpretuoti net autoritetingų šios srities  tyrinėtojų ir žinovų darbuose.
Ši tendencija ypač krenta į akis ir yra lengvai pastebima žvelgiant į žmogaus teisių plėtrą retrospektyviu, tai yra praeitin nukreiptu žvilgsniu. Beribė ir nevaldoma žmogaus teisių ekspansija į visas moderniosios visuomenės gyvenimo ir veiklos sritis – būtent toks vaizdas atsiveria nors kiek atidesniam istoriniam žvilgsniui. Individo teisė į gyvybę, laisvę ir nuosavybę – toks buvo pamatinių ir niekam negalinčių kelti abejonių žmogaus teisių pradinis sąrašas. Vėliau šį trumputį sąrašą papildė bet kurioje civilizuotoje visuomenėje tiesiog būtinos pripažinti pilietinės ir politinės teisės. Tačiau, palyginti su santūria ir protinga pradžia, šiandieninis ,,postmodernus“ žmogaus teisių sąrašas yra neatpažįstamai pasikeitęs ir atrodo visiškai kitaip – jis virto ,,atviru“, tai yra beribiu, nes jau dabar praktiškai neaprėpiamu ir nuolatos ilgėjančiu sąrašu. Svarbu pažymėti, kad nėra jokio – teorinio ar praktinio, intelektualinio ar moralinio – principo ar kriterijaus, kuriuo remiantis būtų galima racionaliai užkirsti kelią nežabotai šio sąrašo plėtrai. Kada tiksliai buvo peržengtas nematomas slenkstis, kai ši plėtra tapo nevaldoma – sudėtingas ir atskiros aptarties reikalaujantis klausimas. Tačiau jis neabejotinai buvo peržengtas. Tai reiškia, kad palyginti neseniai įvyko esminis ne tik žmogaus teisių, bet, ko gero, visos Vakarų civilizacijos raidos lūžis, kai būtinos ir pateisinamos pastangos įtvirtinti, saugoti ir prireikus ginti laisvą ir orų individo ir visuomenės gyvenimą turinčias laiduoti žmogaus teises nepastebimai virto kažkuo visai kitu – beribiu ir iracionaliu, tai yra jokiais proto ir moralės kriterijais negrindžiamu ir nevaržomu moderniojo žmogaus norų ir troškimų, o kalbant trumpai – visų jo aistrų aklu ,,laisvinimu“.
Ir keistas sutapimas: juo labiau įsibėgėjo ir darėsi pastebimesnis šis ,,laisvinimas“, juo sparčiau kilo viešumon ir vis ryškiau spindėjo jau ne ,,modernios“ pilietinės, o būtent ,,atviros“ pilietinės visuomenės idealas. Šis sutapimas, be abejo, nėra atsitiktinis ir liudija, kad tarp žmogaus teisių sąrašo ,,atvirumo“ ir tokios visuomenės ,,atvirumo“ egzistuoja ne atsitiktinis ir paviršutiniškas, o būtinas ir gelminis ryšys. Tai reikštų, kad įprastiniai atviros pilietinės visuomenės įvaizdžiai – neva tai esanti pliuralistinė, demokratiška, atvira pasauliui, tolerantiška ir imli žmonių bei kultūrų įvairovei visuomenė – geriausiu atveju yra tik patikliam žvilgsniui apgauti skirtas išorinis tokios visuomenės reginys, po patraukliu paviršiniu apvalkalu slepiantis tikrąją jos prigimtį ir kilmę – retai kada analizuojamus ir viešai įvardijamus jos radimosi ir veikimo principus.
Ryšys tarp ,,atviro“ žmogaus teisių sąrašo ir ,,atviros“ pilietinės visuomenės leidžia teigti, kad beribė šio sąrašo plėtra – nepaliaujamas vis naujų teisių įtvirtinimas ir gynimas – yra ne šiaip skiriamasis atviros pilietinės visuomenės bruožas, bet pats tokios visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, o kalbant dar tiksliau – ją steigiantis principas. Tačiau prisiminus, kad vis gausėjančios žmogaus teisės iš esmės yra ne kas kita, o tik išlaisvinti ir viešojoje erdvėje teisiškai bei politiškai įtvirtinti, tai yra įteisinti, individų norai ir troškimai, tampa akivaizdu, kas iš tiesų yra šitokiu būdu nuolatos kuriama ir palaikoma atvira pilietinė visuomenė. Ji negali būti kas nors kita, o tik nuolatinėms inovacijoms atviras antropologinės ir socialinės inžinerijos projektas. Atviras – ,,inžinerinis“ ir ,,projektinis“ – jos pobūdis reiškia tai, kad tokia visuomenė yra ,,atvira“ ta prasme, kad ji yra plastiškas ir vis keičiantis pavidalus dirbtinis, tai yra inžineriškai (per)konstruojamas darinys. Atvirą pilietinę visuomenę  iš žmogiškų aistrų ,,medžiagos “ nuolatos gamina ir laisvai perdirbinėja – savo nuožiūra ir pagal savo vizijas pertvarko ir atnaujina – jos statytojai ir kūrėjai. 
Taigi tikrasis ir svarbiausias šitaip konstruojamos visuomenės ,,atvirumo“ bruožas ir požymis yra ne jos kūrėjų noriai vardijamos ir šlovinamos tik ką minėtos jos savybės, o būtent ,,plastiškumas“ – jos narių gebėjimas virsti lanksčia ,,žmogiškąja medžiaga“ ir  nesipriešinant pasiduoti bet kuriems ją formuojančių ,,socialinių inžinierių“ sumanytiems individų ,,perdirbimo“ ir pačios visuomenės ,,tobulinimo“  ir ,,pertvarkymo“ eksperimentams. 
Įgyvendinant šį projektą siekiama seniai žinomo tikslo: kuriama dar viena ,,puikaus naujo pasaulio“ versija – būsimasis ,,naujas“ žmogus ir ,,tobula“ ateities visuomenė. Šiuo atžvilgiu dabar vykstantį atviros pilietinės visuomenės kūrimą ir neseniai pasibaigusią komunistinės visuomenės statybą neabejotinai sieja artima giminystė ir gelminis panašumas.
Perpratus atviros pilietinės visuomenės konstravimo principą ir jos ,,gaminimo“ būdą vis dar ,,nepakankamai modernios“ ir ,,atgyvenusios“ esamos visuomenės gramzdinimas į jau minėtą prigimtinės laisvės svaigulį atrodo absoliučiai logiškas ir nuoseklus jos kūrėjų veiksmas – tiesiog būtinas ir neišvengiamas jų taikomos socialinės inžinerijos elementas. Tai padeda nuspėti, kokią laisvę žada ir kokios laisvės link veda atviros visuomenės kūrimas pasitelkus šią savitą –  individo ir visuomenės sąmoningo svaiginimo laisve – technologiją. Ši įmantri technologija iš tiesų yra beveik neatremiama ir veikia puikiai, nes ,,gamina“ ypatingos rūšies laisvę. Tai – iš principo nevaržoma ir beribė poreikių tenkinimo laisvė. Du pirminiai ir svarbiausi moderniojo individo poreikiai žinomi ir pripažinti jau kelis šimtmečius – tai saugumo ir medžiaginės gerovės (kūno) poreikiai. Koks nors iškilus senovės politinis mąstytojas, pavyzdžiui, Aristotelis, nedvejodamas pasakytų, kad tokio poreikiai būdingi ir gyvūnui, tad laisvė netrukdomai juos tenkinti yra tik gyvūno – o gal veikiau gyvūnžmogio – laisvė.
Tad kyla kitas klausimas: ar vis labiau įsibėgėjant svaiginimu laisve grindžiamos atviros pilietinės visuomenės statyboms dar įmanoma, o jei taip – kaip ir kokiomis sąlygomis – pabusti iš prigimtinės laisvės svaigulio?