Tikrasis valdančiųjų politinio ir ideologinio karo pobūdis, mastas ir tikslai tampa aiškūs tik suvokus ir pripažinus pamatinį šių dienų Lietuvos gyvenimo faktą: formaliai atkūrus valstybę Tauta ir toliau naikinama - ir net su didesniu užmoju bei sparčiau, negu tai buvo daroma tarybinės okupacijos metais. Kadangi „laisvoje“ ir „demokratiškoje“ Lietuvoje apie tai vis dar kalbama retai ir tik pusbalsiu, nepatikliam skaitytojui šitoks teiginys gali nuskambėti keistai ar net sukelti sarkastišką šypseną. Ką gi, abejojantiems ir besišypsantiems tenka priminti: istorija daugybę kartų paliudijo, kad Tauta dar gali gyvuoti fiziškai ir net vis dar šnekėti sava kalba, bet dvasiškai jau būti mirusi. Taip nutinka tada, kai Tauta praranda istorinę atmintį, tautinį orumą ir valstybinę savigarbą bei nebesuvokia savo buvimo pasaulyje tikslo ir prasmės. Būtent tokios - dvasiškai sugniuždytos - Tautos yra visų bet kurį kraštą pavergiančių ir valdančių atėjūnų svajonė. Užkariautojai visada stengėsi perdirbti tokias tautas pagal savo kurpalį ir paversti jas lengvai minkomu moliu - „patogiais“, tai yra klusniais ir ištikimais, valdiniais. Sovietinis eksperimentas kuriant „naują ateities žmogų“ parodė, kad tautas galima ne tik naikinti fiziškai, bet ir žudyti kitaip ir net dar žiauriau - sužlugdyti dvasiškai ir paversti jas ištisais „gyvųjų numirėlių“ kapinynais. Tokius dvasiškai suluošintus ar visai nužudytus žmones sovietmečiu net spėta įvardyti tiksliu ir vaizdingu žodžiu - jie vadinti mankurtais.
Kita vertus, nereikia pernelyg stebėtis, kad ir šiandien daugybė lietuvių nelinkę patikėti ir pripažinti, jog sovietmečiu Tauta buvo naikinama visą laiką, nes jos naikinimą įprasta sieti tik su tiesioginėmis žudynėmis ir tremtimis, vykusiomis palyginti neilgu pokario laikotarpiu. Bet juk dvasinis Tautos naikinimas - jos sielos perdirbinėjimas pasitelkus „švelnaus“ propagandinio poveikio priemones - tuo ir skiriasi nuo fizinio žudymo, kad jis kur kas sunkiau pastebimas, o jo poveikio aukos dažnai apskritai net ir nepajunta. Kitaip negu sužalojus kūną, dvasiškai suluošintas asmuo dažnai neįtaria savo sielos ligos. Todėl apgailėtini ir nedarantys garbės veiksmai ir poelgiai jam atrodo tinkami ir visai padorūs. Būtent todėl vykstant kovai už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą daugybė sovietinės propagandos ištautintų ir išvalstybintų lietuvių ne tik nematė reikalo ir juo labiau nejautė pilietinės pareigos įsitraukti į šį „neaiškų ir pavojingą reikalą“, bet jiems atrodė visai „natūralu“ atsargiai tūnoti nuošalyje ir abejingai stebėti, kuo ši kova baigsis.
Nėra smagu kapstytis po šią nemalonią praeitį. Tačiau į ją vis sugrįžti verčia jau minėtas pamatinis faktas, kad atkurtoje Lietuvos Respublikoje yra toliau kiek pakeistomis formomis įgyvendinama šalies piliečių ištautinimo ir išvalstybinimo programa. Pritaikant šiuo atveju besąlygiškai tikslią ir tinkamą sovietmečio analogiją galima trumpai apibūdinti jos tikslą pasakant, kad visuose ideologinės propagandos frontuose vyksta ir vis labiau įsibėgėja naujo mankurtų porūšio - „šiuolaikiškesnių“ lietuviškųjų euromankurtų - gamyba. Kaip ir sovietmečiu, Tautos „perauklėjimo“ avangardas ir pagrindinis įrankis - lietuviakalbė antilietuviška žiniasklaida.
Lietuviakalbės ir lietuviškos žiniasklaidos skirtis daug ką sustato į savo vietas. Ji padeda suprasti, kodėl valdžios ir žiniasklaidos nuolatinės trinties sąlygomis vis dėlto būtent „Respublikai“ buvo lemta tapti pagrindiniu valstybės priešu ir svarbiausiu valdžios spaudimo taikiniu. Viskas labai paprasta: „Respublikos“ grupės leidiniai yra vienintelė šalyje vis dar tebegyvuojanti ir - svarbiausia - masinę auditoriją pasiekianti lietuviška žiniasklaida. Kaip ir visos žiniasklaidos priemonės, šie leidiniai, be abejo, nėra tobulybės viršūnė ir juo labiau nėra šventi. Ir vis dėlto galima „Respublikos“ leidinius mėgti arba jų nemėgti, tačiau neįmanoma paneigti vieno šių leidinių bruožo, akivaizdžiai išskiriančio juos iš sovietines „Tiesos“ ar „Komjaunimo tiesos“ tradicijas tęsiančios lietuviakalbės žiniasklaidos srauto. Kitaip negu nemąstanti ir beatodairiškai „vesternizuotis“ ir „europeizuotis“ raginanti lietuviakalbė žiniasklaida, šie leidiniai vis dar kelia ir svarsto ideologiškai „nepatogius“ ir todėl „nepolitkorektiškus“ lietuvių tautos ir valstybės būklės bei perspektyvų vis labiau globalizuojamame pasaulyje klausimus. Tad savaip natūralu, jog daroma viskas, kad jie kuo greičiau dingtų iš Lietuvos žiniasklaidos erdvės, kuri tokiu atveju galutinai taptų tik lietuviakalbė. Kova su „Respublika“ vertintina kaip du dešimtmečius Lietuvoje vykdomos nuoseklios kovos su lietuvybe dalis ir naujas šios kovos tarpsnis.
Palyginti su sovietmečiu, ši kova vyksta formalios demokratijos sąlygomis, todėl jos strategija ir būdai gerokai pasikeitė. Kitaip negu okupacijos metais, į Vakarus „besiintegruojančioje“ Lietuvoje tautiškumo ir valstybingumo idėjų šalininkus ir skelbėjus grūsti į kalėjimus yra kebliau ir (vis dar) kiek nepatogu, nes tai griautų laisvos ir demokratiškos šalies įvaizdį. Todėl pasirinktas kitas kovos su šiomis idėjomis ir jų gniaužimo būdas. Šias idėjas stengiamasi marginalizuoti išstumiant į viešojo gyvenimo pašales. Norima priversti jų šalininkus užsisklęsti dažnai iš tiesų puikiose, tačiau skaitytojams menkai žinomose arba sunkiau prieinamose žiniasklaidos priemonėse, pirmiausia nedidelėse internetinėse svetainėse, kurios daugeliu atžvilgių darosi tam tikru sovietmečio pogrindinės savilaidos pakaitalu ir atlieka tą patį kovos su masiniu „smegenų plovimu“ vaidmenį informuodamos piliečius apie tikrąją padėtį krašte ir „didžiosios“ žiniasklaidos nutylimas idėjas, įvykius ir reiškinius. Valdantieji puikiai supranta, kad, piliečius „apsaugojus“ nuo „žalingos“ lietuvybės idėjų įtakos ir pavertus jas tik menkos jų dalies savastimi, pakertamas Tautos sugebėjimas veiksmingai - masiškai ir organizuotai - priešintis naujai, šįkart iš Vakarų atplūdusiai Lietuvos dvasinio ir politinio naikinimo bangai.
Tačiau triuškinant „Respubliką“ siekta ne tik kuo labiau susiaurinti lietuviškos žiniasklaidos erdvę. Tokia strategija kartu yra įrankis pagaliau užgniaužti tai, ką galima pavadinti naujuoju Lietuvos disidentiniu sąjūdžiu. Be abejo, vartoti šią sąvoka reikia itin atsargiai, nes tiesmukai lyginti jo dalyvius su tikraisiais - sovietmečio kalėjimų ir lagerių pragarą ištvėrusiais disidentais būtų tiesiog nedora. Tačiau nematyti, kad šių dienų Lietuvoje jau pamažu randasi nauja savitos rūšies disidentų karta, taip pat neįmanoma. Tie naujieji disidentai - valdžios ir jai tarnaujančios propagandos vis aršiau ir ciniškiau ujami ir žeminami patriotiški ir pilietiški žmonės, kurie nemato reikalo išsižadėti moderniąją Lietuvos Respubliką pagrindusių ir įgalinusių ją sukurti tautiškumo ir valstybingumo idėjų ir kurie atkakliai kelia vieną principinį ir šalies ateičiai gyvybiškai svarbų klausimą. Kas vis dėlto laukia negausios lietuvių tautos ir jos sukurtos nedidukės valstybės galutinai „federalizuotoje“ Europos Sąjungoje, kurios vadai net nebemato reikalo slėpti, jog tautas ir valstybes laiko atgyvenomis? Būtent šis iš sovietmečio tarpsnio ataidintis ir daug ką primenantis naujųjų disidentų kiekviena proga vis keliamas klausimas yra tikras galvos skausmas aklai besiveržiantiems bet kur ir bet kaip „integruotis“ šalies valdantiesiems.
Būtent dėl šio klausimo sovietmečio disidentai buvo laikomi visuomenės „atplaišomis“ ir grūdami į kalėjimus. Lyg ir demokratiškoje Lietuvoje taip šiurkščiai ir tiesmukai susidoroti su nerimaujančiais dėl Tautos ir valstybės ateities kiek kebliau. Tačiau kai kurios okupantų duotos pamokos vis dėlto išmoktos ir „kūrybiškai“ pritaikomos naujomis sąlygomis. Gerai prisimenama, kad sovietinė propaganda dideliu mastu jau buvo pasiekusi savo tikslą. Juk nors nemažai lietuvių dar suprato rezistentų ir disidentų siekius ir bent jau tylomis moraliai pritarė kilniai jų kovai, kur kas daugiau buvo jau nebesuvokiančių tos kovos prasmės ir nuoširdžiai laikiusių jos dalyvius su vėjo malūnais besigrumiančiais keistuoliais, rizikuojančiais karjera, sveikata ir net gyvybe dėl kažkokių abstrakčių ir miglotų Tautos ir valstybės idealų bei tikslų. Mūsų dienomis kaip tik ir stengiamasi atstatyti tokią pačią nesupratimo ir abejingumo sieną. Susivokta, kad „laisvės ir demokratijos“ laikais siųsti naujųjų disidentų į kalėjimus visai nebūtina, nes kur kas lengviau ir veiksmingiau paversti juos „tik“ propagandinio šmeižto ir patyčių taikiniais. Tai daroma kasdien visuomenei peršant vaizdinį, kad jie yra tik menkutė ir bereikšmė grupelė tamsių ir atsilikusių kvailelių ir tamsuolių, nepajėgiančių suprasti neįveikiamų „istorinės pažangos“ dėsnių ir neįžvelgiančių „integracijos“ nešamų gėrybių ir jos pabaigoje laukiančios galutinės taikos ir gerovės palaimos, kokią, beje, žadėjo ir šviesios komunistinės ateities vizija. O kurti ir palaikyti tokį vaizdinį paprasčiausia ir lengviausia apie esminius Tautos ir valstybės klausimus kalbančius piliečius paverčiant „užribio žmonėmis“, tai yra juos išstumdant į viešųjų diskusijų erdvės pašalius ir šitaip paverčiant nereikšmingais, niekam neįdomiais ir net komiškais personažais. Tai padaryti gana lengva. Kad ir ką sakytume, daugelis žmonių lenkiasi dydžiui ir jėgai. Praktiškai tai reiškia, kad net ir giliausius klausimus svarstantį bei teisingiausias mintis išsakantį autorių galima akimirksniu „įveikti“ pasitelkus į minėtą polinkį lenktis stipresniam apeliuojantį anaiptol ne intelektualinį ar idėjinį, bet dažnai gana paveikų argumentą: ar verta rimtai vertinti kažkokio apgailėtino rašeivos mintis, kurios tokios skurdžios ir primityvios, kad net nedomina „atsakingai ir blaiviai mąstančios“ visuomenės dalies pažiūras skelbiančios „rimtos ir solidžios“ žiniasklaidos? Reikia pripažinti, šis „argumentas“ dažnai veikia tiesiog žudančiai ir marginalizuojamos idėjos uždaromos į savotišką užburtą ratą: didelei visuomenės daliai jos pradeda atrodyti nereikšmingos ar net kvailos tik todėl, kad nepatenka į vyraujančią žiniasklaidą, o į ją nepatenka todėl, kad jų neįsileidžianti toji žiniasklaida teisinasi negalinti ir nematanti prasmės skelbti visuomenei neaktualių, neįdomių ar net svetimų ir nepriimtinų idėjų. Šitaip veikia naujasis - „visuomenės savicenzūros“ - mechanizmas, veiksmingumu pranokstantis sovietinės valdžios vykdytą cenzūrą.
Lietuviška žiniasklaida yra turbūt vienintelė ir paskutinė kliūtis, trukdanti tautiškumo ir valstybingumo idėjas padaryti visiškai nesuprantamas ir svetimas platesniems visuomenės sluoksniams. Gerai suprantama, kad kol šios idėjos bus gyvos ir plis, tol bus sunku, o gal ir niekada nepavyks galutinai ir negrįžtamai šių idėjų skelbėjams prikabinti nesusipratėlių - „pažangos priešų“, „Vakarų nekentėjų“, „Europos Sąjungos griovėjų“ ir kitokių įvairaus plauko politinių menkystų ir ideologinių atskalūnų - etikečių, kuriomis taip dosniai buvo apdalijami „tarybų Lietuvos“ priešai.
Tad į amžinąjį klausimą „Ką daryti?“ galima atsakyti trumpai ir paprastai. Iš visų pusių spaudžiama ir „švelniais“ būdais ideologiškai kontroliuojama ir perdirbinėjama Lietuva gali atsitiesti tik sąmoningai ir valingai padariusi du pirmuosius ir absoliučiai būtinus pasipriešinimo žingsnius. Pirma, Tautos ir valstybės ateitimi ir likimu susirūpinę šalies piliečiai turi rasti būdą susitelkti taip, kad viešojoje erdvėje taptų visiems, o ypač patys sau matoma bendraminčių ir bendražygių grupe. Tai leistų jiems akivaizdžiai įsitikinti ir susivokti esant ne pakrika ir maža bejėgių „naujųjų disidentų“ saujele, bet gausia, organizuota ir stipria sąmoningų ir patriotiškų piliečių bendrija - vis dar ženklia ir pastebima norinčios išlikti Tautos dalimi. Antra, vertėtų išmokti politinę „Respublikos“ leidinių grupei suduoto smūgio pamoką ir suprasti, kad vienas svarbiausių dabartinio momento uždavinių turėtų būti kuo sutelkčiau ginti ir kiek įmanoma plėsti siaurėjančią lietuviškos žiniasklaidos erdvę. Jos gynimas esamomis sąlygomis tampa strateginiu visos Tautos ir valstybiškai mąstančios visuomenės dalies politiniu ir intelektualiniu uždaviniu. Bet kuri tauta iš tikrųjų pavergiama ir galutinai palaužiama tik tada, kai pavergėjas visiškai užvaldo jos sąmonę - istorinę atmintį, protą ir valią. Tik apgynusi šias jos savastį leidžiančias išsaugoti dvasines ir intelektualines galias Tauta, kaip bendro istorinio likimo saistoma politinė bendruomenė, išsaugos galimybę ir viltį atgimti dar kartą - savarankiškai ir laisvai apsispręsti, kas ji yra ir kuo nori būti audringame ir pavojingame šiandienos pasaulyje.
