Esu čia tam, kad susirasčiau bendraminčių ir žmonių, turinčių savo argumentuotą požiūrį į Lietuvą, kaip valstybę bei visuomenę.
Man atrodo mūsų visuomenėje trūksta elementaraus suvokimo, kad:
· Lietuvos valdžia ir partijos yra tokios, kokiomis joms leidžiame būti mes, kaip visuomenė.
· Mes laisvi esame tiek, kiek tai sau leidžiame. Mūsų pagrindiniai laisvės ribojimai yra mūsų galvose.
Daug Lietuvos žmonių dar vis tikisi gero pono, geros valdžios, kuri už juos pačius pasirūpins jais, o tai sukuria puikias galimybes atsirasti populistams, „makaronų kabintojams“.
O geras ponas, kaip neateina taip neateina. Kaip viena valdžia skęsta savanaudiškumo, nekompetencijos ir primityvių intrigų (Kildišienės kailinių lygyje) liūne, taip ir sekanti turškiasi toje pat baloje. Vis gero pono kaip nėra taip nėra.
Viena užsienio kompanija kažkada privatizavo vieną labai reikšmingą Lietuvos įmonę.
Prieš privatizuodama ji pasidarė tyrimus kiek šalies visuomenė paklūsta, nepalankiems visuomenei ar jos daliai, valdžios sprendimams, t.y. nusistatė visuomenės pasipriešinimo nepalankių jiems sprendimų atžvilgiu, rodiklį.
Šio vertinimo apytikslės išvados (kiek aš atsimenu, nes tai buvo prieš pora dešimtmečių) buvo sekančios:
· Švedijos visuomenė: 80% priešinsis jiems nepalankiems sprendimams, o 20% nesipriešins, paklustų.
· Suomijos visuomenė: 60% priešinsis jiems nepalankiems sprendimams, o 40% nesipriešins, paklustų.
· Lietuvos visuomenė: 20% priešinsis jiems nepalankiems sprendimams, o 80% nesipriešintų, paklustų. (Pagal Žemės referendumo rezultatus, pasyviųjų skaičius baigia priartėti prie 90%! red.)
Įdomu, kiek dabar pasikeitė šis Lietuvos visuomenės rodiklis? Ar reikia valdžios ir partijų elitui skaitytis su tokia visuomene?
Norint keisti visuomenę ir per tai valstybę, būtina įsivertinti:
· kokia visuomenės dalis yra aktyvi, gal jau neliko ir tų 20%, o gal padidėjo.
· kuri iš tos aktyvios dalies jau yra valdžioje ir nieko keisti nenori, jiems gerai ir taip. Joks visuomenės vystymasis jiems neaktualus.
· o kuri aktyvios visuomenės dalis nori pokyčių, visuomenės vystymosi, koks yra jos visuomenės supratimas, gebėjimai, kompetencija, jos atskirų narių ar grupių galimybė bei nusiteikimas veikti vieningai.
Ir kiekvienam iš mūsų kažkada reikės atsakyti į klausimą, kokią mes valstybę bei visuomenę norime ir siekiame sukurti?
Ar vargšų, nesėkmingų, nelaimingų, „Vingio Jonų“, ar turtingų, laisvų, darbščių bei sėkmingų žmonių?
Man atrodo, dabar Lietuvoje realizuojamas pirmas variantas ir man jis nepriimtinas.
Aišku nėra tik turtingų arba tik vargšų žmonių visuomenės, tai yra sąlygina.
Kad būtų vaizdžiau išreikštas šis klausimas, pateikiu, kaip ir antitarybinį, seną anekdotą, t.y. yra ironišką požiūrį į tarybinę santvarką.
1917 metai spalis, Sankt Peterburgas.
Grafienė pro savo buto langą žiūri į Nevskio prospektą, kur vyksta mitingas.
Ji prašo guvernantės.
„Brangioji nueikite ir sužinokite, kas čia vyksta“
Po kiek laiko guvernantė grįžta nuliūdusi.
„Jie nori Carą nuversti, maištas“
Grafienė.
„Kaip įdomu. Mano senelis buvo dekabristas, norėjo Carą nuversti, viską pakeisti. Nueikite Brangioji ir sužinokite ką jie nori pakeisti“
Po kiek laiko guvernantė grįžta laiminga.
„Jie nori, kad turtingų neliktų“
„Ech“ liūdnai atsidūsta grafienė.
„O mano senelis norėjo, kad vargšų nebūtų...“
Ar turime savo požiūrį į šiuos klausimus? Ar kada susimąstome apie tai?
