Demografinė politika – tautos išlikimo garantas
Pastaruoju metu, tiek plačiuose visuomenės sluoksniuose, tiek tarp politikų, populiarumo susilaukė fizinio tautos išlikimo tema, ypač tai aktualu nemažėjančios emigracijos akivaizdoje, turint omeny, kad emigruoja daugiausia jauni tautiečiai.
Paskutiniai statistikos duomenys neramina, vaikų darželiai bei mokyklos uždaromos taip pat neatsitiktinai – katastrofiškai mažėja jų lankytojų. Tačiau kodėl gimstamumas mažėja? Vieni teigia, ir, ko gero, jie pakankamai teisūs – pokyčiai jaunimo mąstyme, baimė ar nenoras prisiimti atsakomybę, „vakarietiškas” gyvenimo būdo paplitimas, kai pirmiausia mokslas, darbas, karjera, pinigai, na, gal po to ir šeima bei vaikas (-ai?).
Priežasčių lemiančių auginti tik vieną ar visai neturėti vaikų – daugybė, galbūt tai skambės kaip sąmokslo teorija, tačiau nemažą vaidmenį formuojant tautos pasąmonėje tam tikras nuostatas turi žiniasklaida. Žiniasklaida plačiąja prasme – jei nuosekliai peržiūrėsime reklaminius klipus, transliuojamus per visus Lietuvos televizijos kanalus, nesunkiai pastebėsime, kad „laiminga, sveika ir pasiturinti“ šeima tokia, kurioje daugiausia du vaikai, kaip taisyklė – vienas. Ir atvirkščiai, visa žiniasklaida mirgėte mirga liūdnomis istorijomis apie daugiavaikes šeimas, suprask, daug vaikų šeimoje (dažnai ne per daugiausia, nes šiuo metu daugiavaikė šeima turinti ir tris vaikus) – problemos, nelaimės, nepritekliai ir stereotipinė „asocialios” šeimos etiketė.
Niekas nesiginčys, kad žiniasklaida seniai įtakoja jaunimo gyvenimą – ypač vaikų, formuoja kas madinga, o kas ne, kas sektina ir kas ne. Taigi žiniasklaida gali būti sėkmingai pasitelkta norint propaguoti daugiavaikystę bei tvirtą tautišką šeimą. Vienok, tai tik įrankis. Reikalinga neatidėliotina, reali valstybės programa kaip skatinti jaunas šeimas turėti daugiau vaikų.
„Sausas” pasiūlymas gerinti gimstamumo rodiklius, apeliuojant į jaunų šeimų patriotinius jausmus – bergždžias. Autoriaus nuomone, tai turėtų būti kompleksinis, ilgalaikis gausios tautinės šeimos formavimo planas, susidedantis iš kelių etapų vykdomų vienu metu:
1. Finansinis – ekonominis.
Tai plano dalis nukreipta į vidutinės klasės formavimą, kuris galėtų vykti jau patikrintais būdais – daliniu paskolos būstui kompensavimu gimus vienam ir kiekvienam paskesniam vaikui. Taip būtų išvengta tikrai asocialių „šeimų” finansavimo bei šelpimo mokesčių mokėtojų pinigais, kadangi tokios „šeimos” tikrai neima paskolų būstui įsigyti. Šiuo metu siūlomas vienkartinės išmokos gimus vaikui padidinimas 250 Lt. yra juokingas – vaikas ne akvariumo žuvytė, ir , kaip žinia, būtent vidutinė klasė yra kuriančioji bet kurios tautos dalis.
Taip pat reali galimybė remti gimstamumą – pajamų mokesčio dirbančiam tėvui bei motinai mažinimas gimus vienam, ir proporcingai kiekvienam paskesniam vaikui. Tai vėl įgalintų skatinti gimdyti būtent tikslinę tautos dalį, dirbančią ir mokančią mokesčius į valstybės biudžetą, išvengiant asocialų šelpimo, o galbūt taip dalį jų priverčiant imtis darbo (kas , aišku, mažai tikėtina).
Lietuvos derybininkams neišsiderėjus (tiksliau – nesiderėjus) dėl sumažinto PVM taikymo vaikiškoms prekėms, valstybės reikalu turėtų būti kompensavimo sistemos sukūrimas šias prekes vartojančioms šeimoms – taip pat įmanoma per pajamų mokesčio mažinimą.
2. Sveikatos priežiūros.
Šiuo metu egzistuojanti sveikatos priežiūros bazė, ypač susijusi su mūsų nagrinėjamu klausimu, yra apverktina. Vilniuje nėra normalių, vakarietiško lygio gimdymo namų, gerintina neišnešiotų bei kitų kūdikių priežiūra ir gydymas, neturėtų būti taupoma naujausių sveikatos priežiūros technologijų sąskaita.
Dirbtinis apvaisinimas daugelyje valstybių jau tapęs norma, padedantis susilaukti vaikų daugeliui šeimų, Lietuvoje vis dar yra tabu. Autoriaus nuomone, toks dalykas turėtų būti Lietuvoje sunormintas ir įteisintas, turint omeny, kiek lietuviškų šeimų sumoka didelius pinigus užsienio laboratorijoms ir medikams, kad tik susilauktų vaikelio.
3. Įvaizdžio kūrimas.
Šiame etape, manau, galėtų būti pasitelkti kad ir tokie , neabejotinai turintys didelį autoritetą jaunimo tarpe lietuviai, kaip Virgilijus Alekna bei Arvydas Sabonis – sportininkai garsinantys Lietuvą, sukūrę tautiškas šeimas bei turintys ne po vieną vaiką. Taip pat kai kurie muzikantai ir t.t. Autoritetų formuojama nuomonė, turėtų tikrai nemažą teigiamą įtaką tautinių šeimų kūrimuisi bei gausinimui. Šiame etape didžiausią vaidmenį turėtų žiniasklaida – šviečiamosios, gausias lietuviškas šeimas rodančios iš pozityvios pusės laidos bei straipsniai (greičiausiai – užsakomieji), galėtų turėti ilgalaikį teigiamą poveikį gimstamumo augimui.
4. Kultūrinis – šviečiamasis.
Ko gero pati sunkiausia plano dalis, kadangi čia turėtų būti įjungta visa mokymo įstaigų grandinė (tik reformuota tautinės mokyklos pagrindu), sveikatos priežiūros įstaigos ir t.t. Turėtų būti nuo paauglystės diegiama pagarba motinystei bei tėvystei, aukštinama daugiavaikių šeimų tradicija, prižiūrima seksualinė jaunimo sveikata ir pan.
Juolab, kad dar tik prieš penkiasdešimt metų, nemaža dalis mūsų tėvų kartos augo pakankamai gausiose lietuviškose šeimose (turiu omeny daugiau kaip du vaikus turinčias šeimas), taip, kad gausi šeima – ne dirbtinė ar visiškai nauja tradicija Lietuvoje, tiesiog jai reikalingas antrasis kvėpavimas, prie to galėtų prisidėti ir bažnyčia, nors ir praradusi buvusias pozicijas visuomeniniame gyvenime.
Turi būti įdiegta efektyvi šviečiamoji – mokomoji nemokamų kursų jaunoms besilaukiančioms šeimoms sistema, kurių metu būtų reali galimybė šviesti jaunas šeimas ir tam tikrame ideologiniame lygmenyje – akcentas – tautinė šeima (tautiniai vaikų vardai, jiems diegiamos vertybės ir t.t.).
Be abejo, tai tikrai ne visos priemonės demografinei politikai vystyti, taip pat neatlikti ekonominiai skaičiavimai, kiek tokios priemonės galėtų kainuoti, ypač jas taikant ilgalaikei strategijai.
Kalbant apie gausias šeimas, ko gero vykęs pavyzdys būtų amerikiečiai, būtent jų vidutinė klasė.
Ten kiekvienas naujas visuomenės narys yra suvokiamas kaip potencialus vartotojas (sąvoka, turinti teigiamą prasmę), todėl tiek pavieniai verslininkai, tiek verslo visuomenė yra suinteresuota gausiomis amerikietiškomis šeimomis. Netgi jei pažiūrėsime į amerikietiškus serialus, pamatysime, kad veikiančioje šeimoje yra, kaip taisyklė, trys vaikai. Pasakojama, kad jei šeima turi vieną vaiką, ji pasmerkta amžinam pasiaiškinimui prieš kaimynus ir t.t. kodėl jų šeimoje tik vienas vaikas.
Kitas neblogas pavyzdys yra Izraelis – kur valstybės vykdoma demografinė politika, be abejonės, yra savanaudiška (kiekvienas žmogus yra ir būsimas kareivis), tačiau pakankamai sėkminga (būtent Izraelyje yra kompensuojama dalis būsto paskolos gimus vaikams).
Kalbant apie demografinę politiką, dar reikia prisiminti, kad paskutiniaisiais dešimtmečiais lietuvių etninės-kalbinės ribos siaurėja ir traukiasi. Viena vertus – tai kultūrinė (asimiliacija) pasekmė, tačiau nepaneigiama ir demografinė – lietuviai tiesiog išmiršta. Tokios negatyvios tendencijos matomos tiek okupuotame Seinų krašte, tiek šiaurės rytiniuose regionuose, ypač tuose, kurie yra likę už dabartinės LR sienos.
Lieka lietuviški kaimų pavadinimai, lietuviškos pavardės antkapiuose – o lietuvių nebėra. Ši minorinė gaida ne šiaip. Mažėjant tautai, natūraliai mažėja jos rezistabilumas kultūrinėms, kitų tautų įtakoms ir tiesiog paprasčiausias fizinis atsparumas išorinėms ar vidinėms griaunamosioms jėgoms, prarandamas ekonominis – politinis (karinis taip pat) svoris tarptautinėje arenoje. Ilgalaikės tautinės politikos vykdymas šalies viduje neįmanomas be gausių ir augančių tautinių resursų.
Suprantama , kad bet kokios programos yra pasmerktos nesėkmei, jei jaunos šeimos tiesiog nejaus vidinio poreikio turėti daugiau nei vieną vaiką, ir tiesiog naivu tikėtis, kad vaikai bus gimdomi vien tik dėl finansinių – ekonominių paskatų , ar kad tai reikalinga tautos išlikimui. Belieka tikėtis, kad valstybės vyrai ne vien tik kalbės, bet ir žengs realius žingsnius demografinei situacijai Lietuvoje gerinti.
Rokas Kepežinskas
