Rimas Armaitis
Apie demokratijos tuštybę
Kaip sakė britų filosofas Bertrand Russell: „Prie diktatūros kvailiai turi teisę valdyti, prie demokratijos balsuoti“.
Kalbant apie demokratiją, galima pasakyti taip, kad demokratija yra, kai sprendimus priima didžioji kvailių dauguma, bet ne sąmoninga mažuma. Kvailių visada yra daugiau ir pati didžiausia kvailystė yra jiems leisti valdyti šalį. Mano nuomone, būtent dėl šių priežasčių, šiandieninės demokratijos turinį sudaro tos pačios lyties asmenų santuokos, prostitucija, pedofilija, narkotikai, gėjų paradai, vagių valdžia, tuštybėmis išugdyta piniguočių karta.
Realiai demokratija yra tik formalumas. Ji turi tik tam tikrus patvirtinančius tautos valios išraiškos principus, bet neturi jokio turinio. Demokratija nenori žinoti, vardan ko turi būti išreikšta tautos daugumos valia, ji tautos valią nenori pajungti jokiems aukštesniems tikslams.
Paprasčiau kalbant, demokratija nėra orientuota į tiesą, teisingumą, profesionalumą, racionalumą, nėra atgręžta į tikrą gyvenimo kokybę ir vertę. Manau ateis laikas, kai demokratija pažins tikslus, kuriems turės pajungti žmonių valią. Demokratija bus užpildyta teigiamu turiniu, turinys taps demokratijos tikslu, o tikslas bus aukščiau žmonių valios išraiškos, būtent tai ir formuos visuomenės pagrindus.
Šiandieninė demokratija remiasi tik formaliais valios išraiškos principais, kuriuos puoselėja labiau už viską, bet principai nėra į nieką orientuoti. Demokratija abejinga valios išraiškos turiniui, ji savyje neturi jokių kriterijų nustatančių teisingas ir klaidingas valios išraiškos kryptis. Demokratija tampa tuštybe, nes nėra į nieką orientuota, ji tapo daugiau tolerantiška blogiui ir abejinga gėriui, nes prarado tikėjimą į tiesą, nesugeba atskirti tiesos nuo melo, tapo skeptiška, nes nesiremia absoliučia tiesa, jos net nepažysta.
Tikintis į tiesą ir žinantis tikrąją tiesą niekada jos neatiduos balsų daugumos išdraskymui. Demokratija neturinti turinio, neorientuota į tikslus tampa priešingybė tikroms bendražmogiškoms vertybėms. Tokiu būdu visuomenė tampa dezorientuota, nesugeba atskirti tiesos nuo melo, gėrio nuo blogio, būtent čia ir slypi demokratijos apgaulės šaknys.
Optimistai apgaulingai tiki, kad demokratijoje daugumos valia visada orientuota į natūralų gėrį, į gerus ir teisingus sprendimus, į tiesą ir teisingumą, deja demokratija nepasirengusi ir neturi jokių priešnuodžių prieš prigimtinį žmogaus polinkį į blogį. Ji kaip ir nenumato, kad daugumos valia gali būti nukreipta ir į blogį, kad dauguma gali remtis melu, o tiesa gali likti tik sąmoningos mažumos pusėje.
Demokratija atsirado iš laisvės patoso, neatimamų kiekvieno asmens teisių pripažinimo, sąžinės ir pasirinkimo laisvės. Bet beprasmis laisvės suvokimas slepia savyje nuodus, kurie naikina dvasinę laisvę, ugdo abejingumą dvasingumui. Net tais laikais, kai degdavo inkvizicijos laužai, buvo žymiai daugiau tikros dvasinės laisvės, nei jos liko dabar.
Demokratija skatina individualizmą ir žudo vieningą organinę žmonių vienybę, naikina idėjas, kurios tautą vienija. Demokratija yra ideologija, kurios tikslas suvienyti išskaldytą tautos valią, bet tai tik aritmetiška išraiška. Tikra tautos valia, tai nuostatos susiklosčiusios tautos istorijoje, istorinėse tradicijose ir vertybėse, tautos kultūroje, tai nuostatos susiklosčiusios religiniame tautos gyvenime. Kai istoriškai susiklosčiusios vertybės paminamos, tauta susiskaldo į atomus, o iš skirtingai suskaldytų atomų sukurti vieningos visumos, vienybės neįmanoma, lieka tik aritmetiška kvailių dauguma ir sąmoningųjų mažuma.
Atsiranda partinės kovos, socialinių sluoksnių ir grupių kovos. Demokratija tampa interesų ir krypčių kovos arena, joje viskas yra trapu ir nestabilu, nes nėra vienybės ir stabilumo. Tai amžina permainų būklė. Demokratija sukuria Parlamentą, o Parlamentas ir yra nedidelių susiskaldžiusių grupių diktatūra. Tokią demokratiją galima pavadinti partokratija. Partokratija – kai valdo valdančiųjų partijų lyderiai. Tiksliau - tai partinių lyderių ir partinės nomenklatūros viešpatavimas. Prie tokio valdymo viskas tampa trumpalaikiška, permaininga, nestabilu, o tai iškraipo pačią demokratijos sampratą.
Demokratija suteikia galimybę mažoms grupėms, įsivaizduojančioms save mesijais spręsti visos tautos likimą, bet tos grupės nėra visa tauta ir neatstovauja visos tautos interesų. Tauta yra didelė istorinė visuma, ji apima visas istorijos kartas, ne tik dabar gyvenančius, bet ir mirusius tėvus ir protėvius. Šiuolaikinės kartos arogancija ir savimeilė, savęs įtvirtinimas, savęs išaukštinimas virš mirusių protėvių yra demokratinė apgaulė. Tai ryšio tarp praeities, dabarties ir ateities sunaikinimas. Tautos organinė valia, tai istorinės tradicijos, istorinė kartų atmintis, būtent to demokratija nepripažįsta, todėl ji nežino tikros tautos valios, ji pripažįsta tik saujelės amžininkų aritmetinį sumavimą.
Demokratinė krizė prasidėjo atsiradus pačiai demokratijai, nes ją pastoviai drasko vidinės kovos, nes esama daugumos valia neturi jokio kokybinio vertinimo.
Komentarai
Eiris Martas. Kritika reiškia, kad problema suvokta ir bus ieškomas jos sprendimo būdas. Tiek amžių gyvenus autoritarizmo sąlygomis (Smetonos laikais irgi buvo diktatūra, tiesa, švelnesnė, nei Stalino), atrodė, kad demokratija išspręs visas problemas.
Bet visi žmonės skirtingi. Protingi-kvaili, išsilavinę-nemokšos, padorūs-amoralūs įvairaus intensyvumo kombinacijomis. Ir kai esant vienodoms sąlygoms konkuruoja padorus žmogus su amoraliu, laimės amoralus. Jam platesnis priimtinų veiksmų pasirinkimas. Jis gali daryti tai, kas padoriam šlykštu.
Toliau eina konkurencija tarp amoralaus ir dar amoralesnio. Ir galų gale į patį viršų iškyla pats amoraliausias. Savęs jie tokiais nelaiko, tiesiog jie negali suvokti, kodėl padorus žmogus nesielgia amoraliai. Jiems toks elgesys atrodo kvailas, juk trukdo pasiekti tikslą.
Ar pastebėjote,kad mūsų viršūnėse nėra nesusitepusių žmonių? Aukščiau tam tikro lygio padorūs žmonės nepraleidžiami - jų nebus kuo prispausti.
Siūlote daryti pervesmą ir įvesti padoriųjų diktatūrą? Perversmas gal ir pavyks, diktatūra gal irgi, bet garantuotai gausite amoralų diktatorių, kuris apsistatys panašiais į save.
Nuo autoriaus. Gal savo rašinių cikle apie demokratija aš ne esu visai teisus. Nes kartais sutapatinu demokratijos sąvoką su minios (žmonių bandos) elgsenos sąvoka. Bet tiesa tokia, kad minia niekada nevaldė, nevaldo ir dabar. Ji visada pati būdavo valdoma. Jokios demokratijos niekada niekur nebuvo.
Eiris Martas Sąmoningieji visi sąmoningi savaip, visi skirtingi, todėl jiems sunku susivienyti. Kvailių interesai maždaug panašūs, todėl jie visada lengvai vienijasi. Visas revoliucijas paruošdavo sąmoningoji mažuma, o jų rezultatus pasisavindavo labiausiai valdžios trokštantis kvailys. Beje, man individo valdžios troškimas -- labai patikimas interesų ribotumo ir nepilnavertiškumo komplekso požymis.
Ir kaip sakė Vinstonas Čerčilis ,,demokratija gera tik tuo, kad kiti valdymo būdai dar blogesni". Tas, kad klausimo sprendimas visada ištęsiamas, neleidžia iš visų kvailų išeičių pasirinkti pačios kvailiausios. Diktatūroje kiekviena diktatoriui į galvą šovusi kvailystė priimama be išlygų. O protingas diktatorius -- labai jau retas reiškinys istorijoje. Protingam žmogui valdžia - tik našta.
Anonimas. Labai taiklios įžvalgos. Demokratija tikrai neturi jokio turinio. Tai tik įrankis. Tai kaip lazda: su ja galima ir nuo šuns apsiginti, ir kaimynui galvą praskelti – svarbu net gi ne ranka, kuri tą lazdą laiko, o kokie motyvai sukasi ją laikančiojo galvoje.
Socializmas ne blogesnis už demokratiją. Bėda, kad ir jį kūrė žmonės taip pat tiksliai nesuvokiantys, kas yra TIESA. Autoriui gerai sekasi dėstyti mintis, todėl siūlyčiau jam žengti sekantį žingsnį, ir taip pat sklandžiai išaiškinti, kas gi yra ta visuotinė tiesa, pagal kurią, kaip pagal etaloną, kiekvienas galėtume pasitikrinti savąsias. Antraip taip ir neišmoksime atpažinti melo, o gėrio nuo blogio.
Valentinas. Kas yra visuotinė tiesa? Banalu, bet tai seniai žinoma ir labai paprasta kaip ir dviratis, kurio nebereikia išradinėti, o tik sėsti ir minti pedalus. Tai 10 Dievo įsakymų, kuriuos daug maž žinome kiekvienas. Netgi komunistai tą suprato ir labai kūrybiškai juos perpasakojo. Kas primiršo, galite spausti čia ir palyginti. Pabandykite pakeisti žodžius socializmas ir komunizmas žodžiu "demokratija" ir gausis visai neblogas demokratijos gairių dokumentas...
„O kas yra tiesa?“ Tokį skeptišką klausimą Jėzui metė Romos vietininkas Poncijus Pilotas. Atsakymo jis visai nelaukė... (toliau)
