G.Songaila. Lietuva – lietuviams! Kas netinka?

Gintaras Songaila, Seimo narys,

Tautininkų sąjungos pirmininkas

2012 m. kovo 8 d.

Lietuvių nacionalinio atgimimo laikais Vincas Kudirka ir jo bendražygiai iškėlė šūkį „Lietuva – lietuviams!“. Dar neseniai Vinco Kudirkos istoriniai nuopelnai, atkuriant lietuvių tautinę valstybę, jokių abejonių nekėlė.

Tačiau pastaraisiais metais padėtis pasikeitė. Vieni jau net ir dr. Joną Basanavičių kaltina tuo, kad jis esą nuvedė Lietuvą neteisingu, "etnocentristiniu" keliu, ir siūlo nurašyti visą prieškarinę lietuviškąją istoriografiją, kurios simboliu tapo "Šapokos istorija", o kartu ir visą "etnolingvistinę" moderniosios lietuvių kultūros tapatybę, kuri buvo sukurta "Smetonos laikais".

Kiti, nuosaikesnieji, nors ir pripažįsta, kad nacionalinio atgimimo šaukliai savo laiku buvo savo vietoje, tačiau sako, kad šiandieniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau pasenęs, kad pasikeitė valstybės konstitucinis turinys, kai ji tapo ES nare ir t.t. "Tautos" sąvoką jie siūlo sutapatinti su "pilietinės visuomenės" sąvoka, o pabrėžti, kad Lietuva priklauso lietuviams, yra nekorektiška, nes taip esą pažeminami kitų tautybių piliečiai.

Naują postūmį grįžti prie šios temos suteikė neseniai Latvijoje įvykęs referendumas dėl antrosios valstybinės kalbos, o taip pat – artėjančios Kovo 11-osios eitynės. Ką sako Konstitucija: Tauta ar pilietinė visuomenė? Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra sąvokos "pilietinė visuomenė". Įžangoje pasakyta, kad šią valstybę sukūrė lietuvių tauta.

Vėliau tekste "tautos" sąvoka naudojama kiek kitaip – ji neabejotinai apima visus Lietuvos Respublikos piliečius. Nuosaikieji kosmopolitai teigia, kad šitaip Konstitucijoje įvedama "politinės tautos" sąvoka, kurios nedera painioti su etniniu lietuviškumu. Net ir "lietuvio" sąvoka šiais laikais juk gali būti tapatinama su "Lietuvos piliečio" sąvoka tokiu pat būdu, kaip prancūzais paprastai yra vadinami visi Prancūzijos piliečiai.

Net jei ir sutiktume su "politinės tautos" samprata, kuri esą, jau nebeturi nieko bendra su lietuviškumu, ji vis tiek nebus tapati "pilietinei visuomenei". Jau vien dėl to, kad konstitucinė "politinė tauta" apima ne tik gyvąją kartą, bet ir visas praeities bei ateities kartas, kol tik gyvuoja ši valstybė (kartais – tikrovėje, o kartais – jau tik istorinėje atmintyje).

Juk spręsdami valstybės reikalus, tęsiame protėvių darbus ir rūpinamės vaikų vaikais. Istorijoje gyvenantis socialinis tautos kūnas (anot M.Riomerio) įvelkamas į nuo laiko nepriklausantį konstitucinį valstybės apvalkalą. Taigi, naujausiųjų laikų konstitucinė "Tauta" net formaliai neįsitenka į individualistinį supratimą, pabrėžiantį tik šiandien gyvenančio piliečio teises ar asmeninius interesus.

Tačiau taip pat nepamirškime, kad ši "politinė tauta" nenusileido iš kosmoso. Konstitucijoje aiškiai deklaruojama, kad jos šaknys ir tradicija yra lietuviškos. Taigi, tai nėra vien abstrakti, nežinia su kuo susijusių piliečių visuomenė. Ši tauta yra susijusi su savo kalba, istorine atmintimi, kultūros paveldu. Ši tauta yra susijusi su per kartų kartas kuriama nacionaline kultūra, su lietuviška vieša bendravimo ir reikalų tvarkymo erdve, kuri padeda kurti bendrąjį gėrį. Kitų tautybių piliečiai ir svečiai privalo gerbti šią erdvę, kuri yra vieninteliai lietuvių tautos namai.

Kita vertus, ar kas sako, kad ši valstybė yra skiriama tik lietuviams? Latvija – latviams ar rusams? Daug ko pamoko tik ką įvykęs referendumas Latvijoje, kai imperinės Rusijos jėgos mėgino įpiršti Latvijai antrąją valstybinę kalbą ("prisvojitj gosudarstvennij status russkomu jazyku"). Mėginimas aiškinti, kad latvių kalba yra tik patogus būdas tvarkyti viešuosius reikalus, deja, nepakankamas.

Nes latvių kalba Latvijos valstybėje nėra kaip nors atsitiktinai, tik dėl patogumo ar kokio nors laikino pilietinės visuomenės susitarimo pasirinkta viešo bendravimo kalba. Rusakalbės Latvijos šalininkai pateikė daug argumentų, kad valstybinė rusų kalba ne tik būtų patogi didelei daliai Latvijos piliečių, bet ir ekonomiškai naudingesnė, esą perspektyvesnė.

Ši argumentacija, beje, primena kai kurių asmenų Lietuvos konservatorių vadovybėje idėjas, kad šiandien lietuviškais patriotizmas turi keistis, kaip antai – valstybės tarnautojų privalomoji antroji kalba turėtų būti anglų. Juk Lietuva tuomet taptų "konkurencingesnė". Viešieji užrašai galėtų būti ir lenkiški – juk tuomet pagerėtų santykiai su kaimynine valstybe, tai būtų ekonomiškai naudinga, modernu, "neetnocentriška". Beje, turbūt ne visi rusų kalbos suvalstybinimo Latvijoje šalininkai – tai nepriklausomos Latvijos valstybės priešai.

Sprendžiant iš rusakalbės žiniasklaidos Latvijoje, didelė jų dalis tiesiog kitaip įsivaizduoja Latvijos ateitį. Jie siūlo vietoj "latvių" (latiši) sąvokos naudoti "latviečių" (latvijci) sąvoką. Jie siūlo kurti naują bendriją, anot jų – naują "politinę tautą", kurioje vienodomis teisėmis sugyventų latvių ir rusų kultūros. Jie tikriausiai myli Latviją (panašiai kaip ir mūsų Tomaševskis – Lietuvą), tik anot vienos Latvijos rusų žurnalistės – jiems nepasisekė, kad šalia gyvena latviai, kurie nenori integruotis.

Pasak referendumo iniciatorių lyderio, tūlo Lindermano, daugelis latvių kalbos gynėjų – tiesiog zombiai. Latvių kalba Latvijoje buvo apginta, nes Latvijos visuomenės bei politikos elitas neišdavė latvių tautos interesų, latvių nacionalinės kultūros, Latvijos valstybės konstitucinių pagrindų. Didelė dalis referendumo dalyvių, kurie nėra etniniai latviai, palaikė valstybinį latvių kalbos statusą, nes, būdami lojaliais Latvijos piliečiais, jie save priskiria būtent latvių, o ne kokiai nors kitai politinei tautai (ta prasme jie yra latviai, o ne "latvijcai").

Kam skirta Lietuva? Kovo 11-osios jaunimo eitynių šūkis "Lietuva – lietuviams!" atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuva privalo būti apginta, kad ji turi išlikti lietuvių žeme. Lietuvių tauta ir lietuviškoji kultūra sudaro gyvybinį valstybės pagrindą. Nors šiais laikais mėginama piršti net ir tokias ideologijas, kad esą tautos – tai menami ar dirbtiniai konstruktai, tačiau mūsų pačių istorija įrodo visai ką kita.

Ji pateikia tautos vienybės, bendradarbiavimo, pasišventimo tautos bendrajam gėriui pavyzdžius. Užtenka prisiminti kad ir Sąjūdžio kūrimąsi. Lietuvių tauta tuomet parodė, kad yra gyva, kad tebeturi savo stuburą. Jei neturėtų, nebūtų nei šios valstybės, nei jos "pilietinės visuomenės". Anot Vydūno, tautiškumas – tai kelias į žmogiškumą. Todėl jis neatsiejamas nuo asmeninio apsisprendimo, padorumo, pagarbos tėvų dvasiniam paveldui.

Tautininkų požiūriu, tautiškumas yra neatsiejamas nuo kultūrinės tapatybės. Rūpestis nacionaline kultūra labiausiai apibrėžia ir pačios valstybės prigimtį bei paskirtį (juk visais kitais piliečių poreikiais gali pasirūpinti ir okupantai!). Tokio požiūrio pagrįstumą pripažįsta ir kai kurie tautininkų kritikai, tačiau apsisukę vėl kabina nežinia iš kur traukiamus apibūdinimus, kad tautininkai išpažįsta tautiškumą vien kaip savaiminę, jokių paties žmogaus pastangų nereikalaujančią (atseit, "brutalią") duotybę.

Lietuvis nėra kuo nors savaime geresnis už kitą žmogų vien dėl to fakto, kad jis yra lietuvis (žinoma, jis vien dėl to nėra ir kuo nors blogesnis). Be abejo, norėtume, kad lietuvio įvaizdis būtų siejamas su aukščiausiu žmoniškumu. Tačiau tai yra siekiamybė, o ne iš anksto kiekvienam lietuviui duotas kokybės ženklas. Vis dėlto pastebime ryškėjančią tendenciją menkinti lietuvių kultūrą, tautinį orumą, sėti nepagrįstą savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą ir nusivylimą, aklą kitų pamėgdžiojimą, savųjų vertybių išsižadėjimą, provincialų "europietiškumą".

Šūkis "Lietuva – lietuviams!" skatina priešintis tokiai savigriovai, kviečia pažinti ir puoselėti savo šaknis. Apie tai kur jau veda savęs nuvertinimas siūlau pasiskaityti Aloyzo Gudavičiaus knygoje „Etnolingvistika (Tauta kalboje)“, 2009m., kurios 221-223 psl. pateikiami įdomūs sociologinio tyrimo duomenys apie lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių studentiško jaunimo stereotipus jų pačių ir kitų akimis. Lietuvių studentų savęs vertinimas yra prasčiausias.

Deja, jaunesnės kartos lietuviai save vertina jau net prasčiau nei vyresni. Keista, bet lietuvio vertinimas kitų tautų akimis yra geresnis, nei jų pačių savęs vertinimas. O kaip antai, lenkų studentai save vertina geriau, nei juos vertina kiti. Lietuva - tai mūsų žemė, kurioje mes patys kuriame savo gerovę.

Deja, reikia pripažinti, kad apleidome valstybės valdymą, todėl susiduriame su dideliais sunkumais ir kartais jau atrodo, jog Lietuva – tai tik neaiškių grupuočių savivalės žemė, iš kurios siūloma bėgti. Pagal tokį scenarijų: Lietuva – nežinia kam, o lietuviams – visas pasaulis. Ką gi, bent jau tautinis jaunimas tam nepritaria.

O kaip mąsto liberalusis jaunimas? Kur nukreipia mūsų nacionalinis švietimas? Už nacionalinės politikos susigrąžinimą Šiais laikais tautos kultūrinės tapatybės išsaugojimas – tai pagrindinis valstybės nacionalinio saugumo politikos rūpestis. Kas taip pasakė?

Pasirodo, pirmieji buvo ne šiuolaikiniai tautininkai ir net ne lietuviai. Tai buvo socialinių mokslų žinovų, Danijoje studijuojančių šiuolaikinį informacinį karą, išvada (žr. Manto Martišiaus „Ne(akivaizdus“ karas“, 2010m., 106psl. esančią nuorodą į vadinamą konstruktyvizmo kryptį). Kadangi šią kryptį išvystė daugiausia danai, ji vadinama Kopenhagos mokykla. Kopenhagos mokyklos požiūriu nacionalinės tapatybės išsaugojimas – tampa nacionalinio saugumo politikos ašimi, net ir gausesnėms tautoms.

Ji laikosi pozicijos, kad šiais laikais pagrindinės „saugumo grėsmės yra susijusios su tapatybe ir kultūra“. Lietuvos atveju aš tik pridėčiau, kad be aiškios nacionalinės politikos, nukreiptos į tautos gerovės tikslą, mūsų integracija Europos Sąjungoje baigsis klimpimu į vis naujas problemas, o galiausiai – sunykimu ir ištirpimu.

Šis pavojus šiandien daugiau nei akivaizdus, nors šalies politinis elitas vis dar mėgina įsiūlyti tautai rožinius akinius, kad viskas susitvarkys tarsi savaime, kai daugelis ir toliau rūpinasi vien savimi. Be tautinio ūpo, be tikros atsakomybės tautai, be atkaklaus nacionalinių interesų gynimo, be tautos susitelkimo ir darnos niekas jau tikrai nebesusitvarkys.

Mėgindami pakeisti prastą valdymą, telkiame susivienijimą "Už Lietuvą Lietuvoje". Ar tai bus alternatyva esamai politinei sistemai, priklausys ne vien nuo mūsų pačių. Turime vilties, kad visos politinės srovės ar sambūriai gali turėti sveiko, Lietuvai reikalingo prado. Tačiau būtinas rimtas atsinaujinimas, blaivus požiūris į Lietuvos politinius veiksnius bei reiškinius. Todėl šios Kovo 11-osios eitynės – tai ne tik šventinis renginys, bet ir būdas pranešti apie naują Lietuvos kelią, apie apsisprendimą susigrąžinti savastį, tvarkytis namuose ir nebeklaidžioti tyruose. 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/gsongaila-lietuva-lietuviams-kas-netinka.d?id=56408741