Šį tekstą įkvėpė Aliaksejaus Dzermanto straipsnis „Kodėl baltai nyksta?“ Pasak šio autoriaus pagrindinė baltų problema – jų konservatyvumas. Nuo baltų atsiskyrę slavai – priešingai – laikomi gana modernia tautų grupe, greitai ir sumaniai reaguojančia į istorijos iššūkius. Pavyzdžiais pasitelkiama ankstyvesnis krikščionybės įsivedimas, rašto kultūra, ankstyvesnis perėjimas nuo gentinės visuomenės prie valstybės.

Dėl kiekvieno šių pavyzdžių galima diskutuoti. Japonija iki šių dienų liko pagoniška, bet tai – pavyzdinė visuomenė, kurioje pagarba protėvių papročiams dera su sparčiu naujovių taikymu tiek technologinėje, tiek socialinėje, tiek kultūrinėje srityje. Viduramžiais krikščioniškoji Europa mokslo raidoje stipriai nusileido islamo pasauliui. Skirtumas tarp gentinės ir valstybinės sąrangos apskritai – sąlyginis: bet kurią visuomenę, gyvenančią tam tikroje teritorijoje ir turinčią pastovias valdžios institucijas – renkamas ar paveldimas – galima vadinti valstybe. Sunkiausiai atremiamas argumentas – raštas, bet iki Gutenbergo spausdinimo mašinos jis mažai teturėjo įtakos masėms.

Aptarkime patį konservatyvumo principą – ar jis labiau teigiamas, ar labiau neigiamas? Iš tiesų jis – teigiamas, kai reiškia protingą atranką, vengiant skubotų permainų. Šią konservatyvumo reikšmę puikiai atskleidžia lietuvių patarlė: devynis kartus atmatuok, dešimtą kartą kirpk. Vis dėlto mūsų tauta turi ir kur kas prieštaringesnį posakį: ką radome, tą ir paliksime. Šia prasme konservatyvumas gali būti neigiamas, kai reiškia sustabarėjimą ten, kur permainos būtų teigiamos.

Idant saugotume tai, ką radome, kažkas tai pirmiausiai turi sukurti. Vadinasi, kūryba – svarbesnė ir vertingesnė už saugą. Žinoma, saugoti tai, kas sukurta teigiamo, drauge kuriant ir perimant kitų sukurtas teigiamas naujoves, yra sveiko proto požymis. Priešingu atveju nuolatos išradinėtume tą patį dviratį.

Antropologai ir istorikai ginčijasi, ar galima skirstyti kultūras į pažangias ir atsilikusias – anot Klodo Levio-Stroso nėra tokio reiškinio kaip vientisa ir vienakryptė civilizacijos raida, yra daug kultūrų, kurių kiekviena turi savo raidos kelią. Savaime suprantama, priėmus kitos kultūros kelią atsilikimas – vargiai išvengiamas. Tai iš dalies tinka ir Lietuvai, XIV–XV a. įsijungusiai į tuometinę Europą.

XV a. viduryje Lietuva oficialiai įsivedė baudžiavą. Tuo metu kai Anglija buvo įpusėjusi jos naikinimo procesą: jis pradėtas XIV a. pabaigoje, baigtas XVI a. pabaigoje. Vargu, ar tai – vienintelė priežastis, dėl kurios anglosaksų pasaulis stojo Vakarų civilizacijos priekyje, o Lietuva liko vilktis jos gale, bet labai tikėtina, kad visuomenės laisvėjimas prie to stipriai prisidėjo. Ne šiaip sau lietuvių tautiniam ir valstybiniam atgimimui XIX a. – XX a. sandūroje vadovavo suvalkai iš Užnemunės, pirmiausiai atsikračiusios baudžiavinių santykių.

1563 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto privilegija suteiktos lygios teisės skirtingoms krikščionių konfesijoms – šis tolerancijos aktas dar labiau išplėtotas 1573 m. Varšuvos konfederacijoje ir 1588 m. III-ajame Lietuvos Statute. 1572 m. Prancūzija per Baltramiejaus naktį išpjovė mases savo piliečių protestantų. Kuri pozicija buvo pažangesnė, o kuri – atsilikėliška? Tai – diskutuotinas klausimas.

Jei XIX a. įsitvirtinusį religinės tolerancijos principą laikysime nuoseklia Vakarų civilizacijos raidos išdava, tai Lietuva su Lenkija lenkė daugelį Vakarų šalių keturiais šimtmečiais. Kita vertus, tai galima laikyti sveiku konservatyvumu, istorinėje raidoje apeinant religinio despotizmo etapą. Žinia, jog pagonybės laikais Lietuvoje taip pat veikė bent dalinė religinė tolerancija. 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės Konstitucija jau įtvirtino vienos konfesijos – katalikybės – viešpatavimą, uždraudžiant pereiti iš šio tikėjimo į kurį nors kitą. Jei tai – atsilikimas, belieka apgailestauti, jog apskritai sekta pavyzdžiais, kurių Europa tuo metu kaip tik pradėjo atsisakinėti.

XVI–XVII a. Vakarų Europoje ypač stiprėjo absoliutinės monarchijos. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje – aristokratinė parlamentinė respublika, priminusi Veneciją ir Genują. Kas buvo pažangiau? Vienakryptės ir vientisos civilizacijos raidos teorijos šalininkai atsakys, jog absoliutizmas buvo būtinas raidos etapas, prieš pereinant prie demokratiškesnių valdymo formų. Tradicinės Lietuvos istoriografijos atstovai eilinį kartą primins šlėktų anarchiją, kaip pagrindinę valstybės žlugimo priežastį. Vis dėlto atmetus individualaus veto teisę Abiejų Tautų Respublikos santvarka aiškiai buvo artimesnė demokratijai, kuri dabar laikoma Vakarų civilizacijos pergale.

Jei grįšime į ankstesnius laikus, baltai jau turėjo observatorijas, kai Vakarų Europos universitetuose diskutuota – kiek velnių telpa ant adatos smaigalio. Tokios diskusijos galėjo lavinti abstraktųjį mąstymą ir be abejonės tai darė, bet atotrūkis nuo praktinio gyvenimo buvo slegiantis. Kalbant apie visuomenės sveikatą, viduramžių Europos miestai buvo purvo, nuotėkų, epidemijų židiniai. To meto europiečius net piktino, kad baltai per dažnai prausiasi. Ir kartu stebino, kad šie tamsūs pagonys per ilgai gyvena.

Iš tiesų galima sutikti, jog baltai vėliau pradėjo kurti valstybes įprasta šio žodžio prasme, lyginant su kokiais germanais ar netgi slavais. Tik reiktų pažymėti, kad šios tautos gyveno arčiau ankstesnių valstybinės civilizacijos židinių, pirmiausiai – Romos imperijos, vėliau – Frankų imperijos ir Bizantijos. Kita vertus, dar klausimas, kuris modelis buvo artimesnis dabartinei demokratijai – gentinė santvarka ar viduramžių valstybės su despotiškais valdovais, luominiu susiskirstymu bei religinėmis monopolijomis. Tai, kad germanai ir slavai anksčiau perėjo prie valstybinio modelio, įtikinamiau aiškinti jų geografine padėtimi, nei kultūrine prigimtimi. Atokioje germaniškoje Islandijoje gentiniai santykiai tęsėsi gal net ilgiau, nei baltų kraštuose.

Pereinant prie tautinio atgimimo temos reikia pripažinti, kad Lietuvoje jis šiek tiek užtruko. Daugelyje Europos šalių Tautų Pavasaris prasidėjo XIX a. pradžioje (Airijoje – XVIII a. pabaigoje), Lietuvoje – XIX a. II-oje pusėje. Visgi tam, kad būtų atgimimas, reikia, kad būtų, kam atgimti. O čia reikia pripažinti, kad lietuviais išliko pati konservatyviausia visuomenės dalis – konservatyviausia tiek kalbos, tiek kultūros, tiek bendros tautinės tapatybes prasme. Lietuviai, siekę kuo skubiau modernizuotis, tapo lenkais, vokiečiais, rusais ar baltarusiais.

Taigi, net jei tai skambėtų šiek tiek tautologiškai, lietuviai išliko lietuviais būtent savo konservatyvumo dėka. Šis konservatyvumas gali tapti lemiamu ginklu ir šiandienos kovoje už lietuvių tautos išlikimą – ypač konservatyvumas doros, šeimos, tautinės tapatybės, tautinio valstybingumo klausimais.

Dabartinė lietuvių padėtis konservatyvumo klausimu – gana paradoksali. Dažnas modernizatorius, kaltindamas lietuvius amžinu kultūriniu vėlavimu, tai naudoja kaip argumentą kuo skubiau perimti ir įsisavinti šiandienines Vakarų kultūros tendencijas. Bet kaip tik tuo metu, kai Lietuva krypsta liberalizmo kryptimi, Vakaruose prasideda naujas Tautų Pavasaris. Vis labiau stiprėja tautinės jėgos, net politinių elitų lygmeniu persvarstomos liberalios, kosmopolitinės, multikultūralistinės idėjos. Panašu, kad kartojasi XVIII a. pabaigos situacija: kai Lietuva oficialiai įtvirtino religinį monopolį, Vakarų Europoje vis stipriau pūtė Apšvietos ir pasaulietiškumo vėjai.

Iš tiesų lietuvių inertiškumas kartais kenkia. Pavyzdys – reakcija į masinės imigracijos problemą. Lietuvoje į protesto renginius šiuo klausimu renkasi vos dešimtys žmonių, Vakarų Europoje – tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių. Be abejo, tai – natūralu. Vakaruose tai – aktualija, pas mus kol kas – tik perspektyva. Bet kai Lietuvoje tai taps aktualija, spręsti bus jau vėloka. Labai abejotina, kad Jungtinė Karalystė, Prancūzija ar Vokietija kada nors taps tokios, kokios buvo iki XX a. vidurio. Galbūt bus sustabdyti nauji masinės imigracijos srautai, bet su ligšiol atvykusiais teks kažkaip gyventi. Ir tai nebus paprasta. Lietuva dar gali to išvengti.

Lietuviškam konservatyvumui reikalinga esminė dedamoji – sveikas protas. Juo vadovaujantis svarbu atsirinkti, ką saugoti ir ką perimti iš kitur. Nuolatinis kitų mėgdžiojimas – tokia pat yda, kaip ir visiškas užsidarymas savyje. O kai mėgdžiojamos jau praeinančios tendencijos, toks skubėjimas į nuvažiuojantį traukinį atrodo dar ir kvailai. Liberalus kosmopolitinis elitas dvidešimt metų daro viską, jog lietuviai gėdytųsi žengti savu keliu, patys kurti ir saugoti, kas sukurta. Bet pažangos kelias visuomet yra savasties kelias. Tik mąstantis savarankiškai gali sukurti nauja. Kas tik mėgdžioja kitus, pasmerktas amžinai vėluoti.

REKLAMA

Susiję straipsniai:

M.Kundrotas. Ar tikrai tauta – žmogiškumo veidrodis?
M. Kundrotas. Kodėl vengiama senbuvystės argumento?
M. Kundrotas. Dvigubo tapatumo problema
M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (V)
M.Kundrotas. Baltų vienybė: Istorija ir perspektyvos
M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (IV)
A. Butkus, V. Butkienė. Kitaip nei lietuviai, latviai nepatyrė žeminimo ar kalbos ignoravimo
M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (III)
Z. Zinkevičius apie būsimą knygą „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“
A.Dzermantas: Gudai – tai slaviškai kalbantys baltai. II
M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (II)
M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (I)
A.Dzermantas: Gudai – tai slaviškai kalbantys baltai. I
D.Paukštė. Pasaulio veidas ir Lietuva
Č. Iškauskas. Kada Lietuvą pasiglemš Baltarusija?
LRT Kultūra gilinsis į Lietuvių kalbos istoriją
J.Trinkūnas. Vydūno „Amžinos Ugnies“ šimtmetis
G. Songaila. Vėluojanti istorija ar pavėlavę istorikai? (II)
Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą
A.Radušytė. Ro­ga­chi­na, ar­ba Ką iš tik­rų­jų pa­sa­kė Kęs­tu­tis?